manoukis new-logo.jpg
Lapkričio 18 d., šeštadienis
Žurnalų MANO ŪKIS ir VETinfo PRENUMERATA 2018 metams jau prasidėjo! Kviečiame užsiprenumeruoti internetu http://manoukis.lt/prenumerata/internetu  
Naujas DARBO KODEKSAS - iššūkiai agroverslui

Skaitykite daugiau: http://manoukis.lt/mano-ukis-zurnalas
Naujas DARBO KODEKSAS - iššūkiai agroverslui

Skaitykite daugiau: http://manoukis.lt/mano-ukis-zurnalas
Naujas DARBO KODEKSAS - iššūkiai agroverslui

Skaitykite daugiau: http://manoukis.lt/mano-ukis-zurnalas
Grikių derliui nuimti - tinkama technologija ir technika

Skaitykite daugiau: http://manoukis.lt/infoparduotuve?shop=1&id=93
Grikių derliui nuimti - tinkama technologija ir technika

Skaitykite daugiau: http://manoukis.lt/infoparduotuve?shop=1&id=93
Grikių derliui nuimti - tinkama technologija ir technika

Skaitykite daugiau: http://manoukis.lt/infoparduotuve?shop=1&id=93

NAUJIENOS >

Darius Remeika: jeigu gali netrukdyti, netrukdyk

2017-05-18
Darius Remeika: jeigu gali netrukdyti, netrukdyk

Vilnius. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) vadovu balandžio pabaigoje pradėjo dirbti iki smulkmenų šią sritį išmanantis ir joje dirbęs buvęs žemės ūkio viceministras Darius Remeika. Šešerius metus Europos Komisijos struktūrose jis atliko veterinarijos eksperto funkcijas.

Kaip keisis tarnybos veidas, kokių permainų gali tikėtis veterinarijos gydytojai, ūkinių gyvūnų laikytojai, pokalbis „VETinfo" žurnale - su naujuoju VMVT direktoriumi Dariumi REMEIKA.

Veterinarijos tarnyba yra veterinarijos gydytojų, ūkininkų, gamintojų partnerė, kartu turi atlikti ir kontrolės funkcijas. Kaip tai suderinti?

Nėra lengva, bet pirmiausia reikia keisti požiūrį. Man žodis „valdininkas" yra įgavęs neigiamą prasmę. Esame valstybės samdomi tarnautojai, kurie turi sąžiningai ir visapusiškai padėti, kompetentingai tarnauti vartotojams, padėti ūkininkams, gamintojams. Ir viskas prasideda nuo požiūrio: ar į žmogų žiūrime iš aukšto kaip valdininkai, ar esame tarnautojai, jaučiantys atsakomybę už savo veiklą, ir partneriai. Mano supratimu, VMVT inspektorius turi būti visų pirma kompetentingas, todėl reikia investuoti į jo žinias, veiklos skaidrumą, nešališkumą, kad jis būtų gerbiamas tarnautojas dėl savo kompetencijos, kad sugebėtų suprantamai išaiškinti, kokios yra taisyklės, teisės aktai, kaip jie gali būti interpretuojami, kad žinotų geriausią pasaulio ir ES praktiką. Tarnyboje yra tikrai kompetentingų žmonių, bet ieškosime ir naujų, kurie turėtų ne tik profesinių gebėjimų, bet mokėtų daugiau užsienio kalbų, kad galėtų semtis patirties įvairiose darbo grupėse ir atvežti gerosios praktikos į Lietuvą. Bandysiu ieškoti būdų į VMVT kuriam laikui pasikviesti Vakaruose dirbančių ar dirbusių lietuvių, kad jie pasidalytų savo patirtimi, kad atneštų kitų šalių patirties. Dirbdamas EK mačiau, kad, sprendžiant panašius klausimus skirtingose šalyse, skirtumų yra.

Į EK Maisto ir veterinarijos audito biurą, kuriame dirbau, daugelis šalių deleguoja nacionalinius ekspertus. Prisijungę prie EK, jie važiuoja inspektuoti po įvairias šalis ir taip prisideda savo patirtimi, žiniomis, kartu ir sužino, kaip veikia ir tam tikrus tikslus įgyvendina kitų šalių maisto ir veterinarinė kontrolė. Kuo daugiau tarnyba turės stiprių, energingų, kompetentingų žmonių, kurie galės atnešti ir pasaulinę praktiką į Lietuvą, tuo greičiau pakelsime lygį, daugiau padėsime savo žiniomis ūkininkams, verslininkams ir užtikrinsime vartotojų interesus, kad maistas būtų saugus ir kokybiškas. Taigi, viskas priklauso nuo požiūrio ir komandos gebėjimų.

Lietuvoje veikia visoje ES galiojantys teisės aktai, bet nemažai ir šiuo atveju priklauso nuo požiūrio į savo darbą. Įvairiose šalyse maisto ir veterinarinės kontrolės struktūra šiek tiek skiriasi. Lietuvoje visa grandine nuo lauko iki stalo rūpinasi viena tarnyba, manau, tai geras modelis. Kai kuriose kitose šalyse kontrolę yra pasidalijusios kelios tarnybos.

Man labiausiai patinka Skandinavijos šalių, Šveicarijos modelis. Darbo aplinka visai paprasta, jie susitelkia ne į tai, kaip atrodo, o į tai, ką daro. Jų rūpestis, kaip tą kontrolę padaryti pigiau, skaidriau, daugiau kalbėtis ir diskutuoti su socialiniais partneriais, kad apie viską būtų tariamasi iš anksto, o ne tada, kai galvotrūkčiais reikia priimti teisės aktus. Tai irgi tarnautojo požiūris į darbą, jo planavimą, gebėjimas bendrauti ne diktatu. Juk kontrolė negali būti nei griežta, nei ne griežta - kontrolė yra kontrolė.

Galbūt jau žinote, kokius teisės aktus norėtumėte pakeisti?

Lietuvoje panašūs reikalavimai ir dideliems, ir visai mažiems gamintojams, nors, mano nuomone, mažųjų kontrolės apimtis turėtų būti mažesnė, kontroliuojant tik pagrindinius dalykus, kad produktas būtų saugus. Norėčiau tai pakeisti. Ir apskritai kontrolę reikėtų retinti, nes už produktą, gaminį, gyvūną atsako ūkininkas ar gamintojas. Man patinka principas - jeigu gali netrukdyti, netrukdyk. Tik ten, kur privalome vykdyti ES ar specifinius eksportuojamų produktų reikalavimus, apsaugoti vartotojo interesus, turime ateiti ir gamintojui pasakyti, kas gerai ar negerai. Ir būtinas inspektorių profesionalumas, kad atskirtų tai, kas labai svarbu ir turi tiesioginės įtakos maisto saugai, nuo to, kas mažiau svarbu, tarkime, patalpoje nuo sienos nukritusi plytelė. Aišku, reikia kelti visų: kontrolierių, taip pat ir gamintojų, ūkininkų sąmoningumo lygį. Atsakomybės didinimas turi būti abipusis.

Kokios permainos laukia VMVT?

Yra pamąstymų prie tarnybos prijungti Valstybinę augalų apsaugos tarnybą, nes veikla šiek tiek susijusi, keliose šalyse toks modelis veikia. Šios tarnybos laboratorijose atliekamus tyrimus galbūt būtų galima atlikti Nacionaliniame maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institute (NMVRVI), kur yra daug įrangos ir žmonių potencialo. Erdvės optimizuoti veiklą tikrai yra, tik kas bus daroma konkrečiai, dar negaliu pasakyti. Reikia skaičiuoti, kiek tai racionalu ir pinigų, ir darbų prasme. Skubotai nieko nedarysime.

Didesnis kompetencijos potencialas yra buvusių apskričių lygyje. Turiu minčių stiprinti apskričių tarnybas ir tą potencialą išnaudoti. Kai kuriuose rajonuose ūkių ir įmonių yra nedaug, o inspektorių dirba tiek pat, kiek ten, kur yra gerokai daugiau ūkių ir gamybinės veiklos. Tai neracionalu. Manau, kad teritorinėse VMVT personalo mažės, bet likusiųjų atlyginimai didės ir stiprės jų atsakomybė. Esu girdėjęs, kad kai kurie darbuotojai per atostogas važiuoja į Norvegiją žuvies pjaustyti, nes iš jų atlyginimo šeima nepragyvena. Taip neturi būti, tai neoru, nedidina kompetencijos ir neskatina skaidrios veiklos, o tuomet ir vartotojams, ūkininkams ar gamintojams nėra gerai.

Taip pat ir su NMVRVI. Institute dirba aukštos kvalifikacijos tyrėjai, atliekantys laboratorinius tyrimus, jiems patikėta brangi aparatūra. Jų darbas be galo svarbus ir atsakomybė labai didelė, bet uždirba vos daugiau negu minimalią algą. Valstybė tikrai turi tokiems specialistams mokėti daugiau, į juos reikia investuoti, jeigu norime išlaikyti savo struktūroje. Galbūt reikės mažinti administraciją, peržiūrėti darbo krūvius, kad būtų galima didinti algas.

Kiek jums žinoma, pažįstama veterinarijos gydytojų, ypač dirbančių rajonuose, su stambiais gyvuliais, kasdienybė?

Norėsiu iš arti pamatyti, kaip jie gyvena. Didelė problema - jaunų veterinarų rajone trūkumas, nes darbas su gyvuliais, kaip ir gyvenimas kaime, jiems neatrodo patrauklus. Reikia finansinių sąlygų, ES paramos jiems pritraukti. Kitas dalykas - kompetencija. Ūkininkams, turintiems brangias veislines bandas, reikia ir aukšto lygio veterinarinių paslaugų, o tai reiškia ne tik paties veterinaro kompetenciją, bet ir jo turimą diagnostikos aparatūrą, laboratorinę įrangą. Mano požiūriu, turi stiprėti ir Lietuvos veterinarijos gydytojų asociacija, vienyti daugiau veterinarijos gydytojų, rūpintis jų kompetencija. Juk viską lemia mentalitetas, vertybės.

Kaimo plėtros programoje yra galimybė paremti veterinarijos gydytojus, bet bendrosios praktikos veterinarijos gydytojai šia galimybe beveik nepasinaudojo dėl jiems nepalankių vertinimo kriterijų. Dar man būnant viceministru buvome susitikę su LVGA atstovais ir apie tai diskutavome. Su Žemės ūkio ministerija bandysime kartu sumodeliuoti paramos priemones jauniems veterinarijos gydytojams įsikurti ir darbo sąlygoms pagerinti, kad ta parama veterinarai pagaliau galėtų pasinaudoti. Juk ūkiai yra modernizuoti, vakarietiški, o veterinarijos gydytojai tame kontekste, reikia pripažinti, dažnai atrodo nekaip. Žemės ūkio ministras, pats ūkininkaujantis, problemą supranta, tad, tikiuosi, rasime būdų, kaip veterinarijos gydytojams įduoti meškerę į rankas. Taip pakiltų jų darbo kokybė ir prestižas.

Privatūs veterinarijos gydytojai nori, kad receptinius ir injekcinius medikamentus bei vakcinas ūkininkai gautų tik per ūkį aptarnaujantį veterinarijos gydytoją arba jam parašius receptą. Kaip sutvarkyti šiuos reikalus Lietuvoje?

Vieno konkretaus atsakymo neturiu. Aišku, kad antibiotikai turi būti naudojami tik su veterinarijos gydytojo žinia ir receptu. Paprastesnius medikamentus, kaip ir žmonių vaistinėse, manau, turi būti galima įsigyti be jokių papildomų barjerų. Apie optimaliausią modelį turėsime diskutuoti su visomis suinteresuotomis pusėmis. Bet neturime sudaryti kliūčių ūkininkams naudotis tomis priemonėmis, kuriomis jie sugeba ir gali naudotis, tik antimikrobinių preparatų, naudojamų produkcijos gyvūnams, apskaita turi būti griežta. Ir pirmiausia reikia rinktis siauro spektro antibiotikus, o plataus spektro - tik esant išskirtinei situacijai. Mano idėja - kuo mažiau barjerų ūkininkams gauti greitą pagalbą, kuo mažiau valstybės kišimosi, bet didelė atsakomybė ir vaistų kontrolė. Kiekvienas žingsnis turi būti paremtas logika.

Jūsų laukia nebaigta kova su afrikiniu kiaulių maru, su atslenkančiu paukščių gripu ir kitomis pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, kurių jau yra Europoje, tik kažkokiu stebuklingu būdu dar nepasiekė Lietuvos. Kaip vertinate ligšiolinę VMVT kovą su pavojingomis ligomis?

Tarnyba vykdo didelį darbą. Džiaugiuosi, kad turime keletą specialistų, kuriuos EK kviečia kaip ekspertus. Tai - pripažinimas, džiugu, kad tokios kvalifikacijos specialistai dalyvauja planuojant kovos su AKM priemones Lietuvoje. Ir tos priemonės, manyčiau, geros. Girdžiu daug kalbų ir negatyvių vertinimų, kad smulkūs ūkininkai spaudžiami atsisakyti kiaulių. Mano nuomone, jeigu jie laikosi minimalių biosaugos reikalavimų, jie gali tuo užsiimti. Bet jeigu kelias kiaules laikantis netvarkingas ūkininkas nesugeba laikytis bent minimalių biosaugos reikalavimų, jis kiaulių laikyti negali. Būtų neprotinga dėl jo rizikuoti stambių kompleksų veikla, eksporto sankcijomis, finansiniais praradimais, didžiulėmis išlaidomis, kurių reikėtų AKM padariniams likviduoti.

Kovojant su AKM problema yra gaišenų surinkimas. Tos ligos nesustabdysime tvoromis, bet galime surinkti gaišenas, kad aplinka būtų kuo švaresnė. Mokslininkai teigia, kad daugiau suradus gaišenų ir jų sunaikinus, viruso plitimas būtų pristabdytas. Bandysime rasti lėšų, be to, ŽŪM skyrė jų įsigyti transportui, su kuriuo būtų galima rinkti gaišenas sunkiai prieinamose vietose. Darbo dar daug, bet, tikiu, kad tą ligą galima bent jau pristabdyti. Dabar daugiausia randama nugaišusių užsikrėtusių šernų, sumedžiojamų dalis yra nedidelė. Tai rodo, kad ir pati gamta valosi, tvarkosi.

Turime apsaugoti ūkininkus ir jų ūkius, nes jei ne viena, tai kita liga ateis. Todėl reikia biosaugos priemonių, kad liga praeitų pro šalį. Mūsų tarnyba turi būti visada ir viskam pasirengusi, be to, ir ūkininkų sąmoningumas turi didėti. Gamtos, laukinių gyvūnų nesustabdysime, todėl VMVT darbas - įrodyti ūkininkui, kodėl vienos ar kitos priemonės yra reikalingos, stengtis naudoti tik tokias, kurios iš tiesų veikia, yra aiškios ir suprantamos. Ir kad tarnybos darbas būtų ne dėl darbo, o dėl rezultato.

Ar nesibaiminate politinio spaudimo?

Šios pareigos - tai ne postas, o darbas ir atsakomybė. Neabejoju, kad pavyks problemas spręsti su ūkininkų ir įmonių asociacijų atstovais, o ne per įtakingus asmenis. Norisi konstruktyvaus darbo su asociacijomis, norisi, kad veterinariniai ir maisto kontrolės reikalavimai būtų visiems aiškūs ir suprantami, kad aiškiai žinotume, kur yra mūsų atsakomybė, o kur - ūkininkų, gamintojų ar veterinarų. O galimybę užsisakyti konsultaciją, manau, turi turėti bet koks ūkininkas ar verslininkas, ir valstybė jam padės. Bet privalomus dalykus, kuriuos reikia vykdyti, vykdyti privalu ir dėl to nei kas paskambins, nei paspaus. Tikiuosi, visi dirbsime savo darbą.

Man nepatinka, jeigu nuolat tenka spręsti problemas - vadinasi, sistema blogai veikia, įstaigoje kažkas negerai. Jeigu sistema aiški ir sutvarkyta, atsiranda tik viena kita problema. Kai įstaigos veikla gerai sustyguota, tai vadovo ar pavaduotojų darbas nėra vien tik problemų sprendimas. Viliuosi, kad vyks planingas, aiškus, logiškas, suprantamas darbas, ir problemų nebus daug. Aišku, atsiras ligų, tam tikrų situacijų - nuo to niekur nepabėgsime. Bet sėdėti ir tik spręsti problemas - ne man. Aš noriu dirbti.

Visą interviu skaitykite gegužės mėn. žurnale „VETinfo" (nr. 2)

MŪ inf.

Leistini formatai: jpg, jpeg, png, flv.

Leistinas dydis: 20M.


Komentarai

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams. Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.



RSS naujienų prenumerata

Here you can play mega moolah slots online or visit this site about online casinos at Australia aucasinosonline

.