Kiaulių maras
Galimybė įveikti afrikinį kiaulių marą
2015-08-31

Vilnius. Smulkių kiaulininkystės ūkių reikšmė maro platinimui pernelyg sureikšminama. Visuomenės informavimas apie maro įveikimą primena gyrimąsi nepasiektais rezultatais. Taip mano prof. Kazimieras Lukauskas, Pasaulio gyvūnų sveikatos organizacijos atstovybės Europoje vadovas.

Gyvūnų sveikata, pašarų sauga ir maisto kokybė yra labai susijusios. Labai svarbu yra ligų kontrolė, gyvūnų gerovė, o ūkininkui - dar ir konkurencingumas. Jau dabar yra būtinos sveikų gyvulių auginimo sistemos.

Pasaulyje labai didėja gyvūninės kilmės produktų paklausa. Per pastaruosius 40 metų mėsos suvartojimas 1 žmogui per metus išaugo: JAV - nuo 89 iki 129 kg, ES - nuo 56 iki 89, Kinijoje - nuo 0,4 iki 54 kg (net 13,5 karto!). Jau dabar ES pagamina gyvulinės kilmės produkcijos už 130 milijardų eurų. ES pajamos iš žemės ūkio sektoriaus sudaro 48 proc. bendrijos BVP. Pasaulio gyvulininkystės rinka yra auganti, augimas sudaro: Šiaurės Amerikoje 33 proc., Pietų Amerikoje - 12, Europoje - 31, Azijoje - 17, Afrikoje - 3 proc.

Planetoje 2050 m. gyvens 9 milijardai gyventojų, ar tuo metu bus užtikrinamas pakankamas kalorijų kiekis žmogui? Ypatingai yra reikalingas ekologiškai intensyvus ūkininkavimas ir integruotas gyvūnų sveikatos valdymas, protingas ir sumažintas antiinfekcinių vaistų naudojimas.

Labai didelę neigiamą įtaką gyvulininkystei, ypač Rytų Europoje, daro afrikinis kiaulių maras (AKM). Jau dveji metai, kai liga yra nustatyta Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje. Beveik 10 metų, kai liga diagnozuota Rusijoje, vėliau ir Baltarusijoje, Ukrainoje.

Dabar AKM yra jau detaliai išanalizuotas: afrikinio kiaulių maro viruso židiniai gamtoje, užsikrėtę šernai, plitimo keliai tarp šernų, paruoštos rekomendacijos ką reikia daryti. Mažiausiai du kartus per metus rengiami mokymai veterinarams, kaip kovoti su afrikiniu kiaulių maru. Jau įmanoma analizuoti padarytas klaidas bei tai, kas laukia ateityje. Niekam šiandien neateina į galvą „geniali" mintis tverti tvorą miške, dezinfekuoti vien sunkvežimius, kaltinti naujo derliaus grūdus, jog jie gali sukelti afrikinį kiaulių marą. Visi suprantame, kad turime dirbti kompleksiškai, ne tik vienoje valstybėje, bet ir regioniniu, pasauliniu lygiu.

Būtina medžioti šernų pateles

Pasaulio gyvūnų sveikatos organizacija (OIE) paruošė teisines rekomendacijas, kaip dirbti, likviduojant afrikinį kiaulių marą. Europos Sąjungos institucija EFSA paruošė ataskaitą-analizę apie AKM Europoje: kokios pamokos išmoktos, ką reikia daryti, kaip pasiekti rezultatų su mažesniais nuostoliais gyvulininkystei. Su šia ataskaita pirmiausiai turi gerai susipažinti veterinarai ir gyvulininkystės specialistai. Joje labai aiškiai išdėstyta, jog masinis šernų naikinimas (medžioklė su varovais) gali išplatinti ligą.

Yra valstybių, kurios neatsižvelgė į mokslininkų rekomendacijas ir vykdė masines šernų medžiokles, net kvietė medžiotojus iš kitų regionų. Deja, maras nebuvo likviduotas. EFSA rekomenduoja mažinti šernų skaičių, medžiojant, tykant šernų pateles, per metus populiaciją sumažinat 30 proc.

Labai svarbu, kad nuo AKM kritusių šernų gaišenos būtų laiku ir tinkamai sunaikinamos (keliose valstybėse nupirktos deginimo krosnys dėl mažo galingumo nepasiteisino).

Namų ūkių grėsmė perdedama

Labai neteisingai, perdėtai dramatizuojami smulkūs kiaulių ūkiai ir jų situacija. Jeigu kiaulės laikomos tvarte ir laikomasi minimalių apsaugos priemonių, viruso patekimas yra minimalus. Šeimininkas, žinodamas apie AKM viruso pavojų, neis tais pačiais batais į mišką ir į tvartą.

Teigiamas Lenkijos pavyzdys - uždraustas bet koks kiaulių ūkių inspektavimas fiziškai apsilankant. Veterinarijos inspektoriai telefonu palaiko kontaktą su savininku ir tik esant reikalui vyksta į fermą, taip sumažinama galimybė pernešti virusą.

Afrikinio maro pavojus yra miške ir tik žmogus ar jo veikla gali virusą atnešti į fermas.

Informavimas - ne akcija

Labai svarbu, kad visuomenė būtų informuojama pagal Pasaulio gyvūnų sveikatos paruoštą instrukciją, kurią turi visos valstybių veterinarijos tarnybos. Valstybinės ir privačios veterinarijos tarnybos turi reguliariai teikti informaciją apie situaciją - kaip sekasi kovoti su afrikiniu kiaulių maru.

Šiuo metu informavimas apie AKM yra tapęs tik veterinarijos tarnybų viešųjų ryšių akcija: mes dirbame geriausiai, bet kaimyninėje valstybėje yra dar blogiau. Gavę tokią veterinarų pasigyrimo nepasiektais rezultatais dozę, gyvulininkystės specialistai net neskaito būtiniausios informacijos.

Valstybinio ir privataus sektoriaus partnerystė yra labai svarbi. Pasaulio gyvūnų sveikatos organizacija (OIE) ir Pasaulio žmonių sveikatos organizacija (WHO) pateikia išsamias universalias nuostatas, kaip turi būti tvarkomos ir valdomos nacionalinės veterinarijos ir visuomenės sveikatos sritys. Nacionalinių veterinarijos ir visuomenės sveikatos sistemų stiprumas prisideda prie bendro valstybės gebėjimo išvengti, nustatyti ir reaguoti į biologines grėsmes, kylančias iš gamtos, nelaimingų atsitikimų ar piktavališkos veiklos. Tarptautinės organizacijos padeda valstybėms išsiaiškinant pavojus ir katastrofas ir ruošia priemones, kaip to išvengti.

Pasaulio dėmesys biologinėms grėsmėms

Š. m. liepos pradžioje Paryžiuje OIE surengė pirmąją Pasaulinę biologinių grėsmių mažinimo konferenciją. Jos tikslas - „biologinės grėsmės" arba „bio-grėsmės", kurios susidaro dėl gyvūnų infekcinių ligų, taip pat tas grėsmes sustiprina gyvūnų infekcinės ligos (įskaitant zoonozes). Gyvūnų infekcinės ligos gali kilti dėl stichinių nelaimių arba žmonių sukeltų nelaimių, avarijų laboratorijose arba dėl tyčinės veiklos ir patogenų išleidimo į aplinką.

Konferencija, kuri surengta bendradarbiaujant PSO, sukvietė garsiausius pasaulio mokslininkus, pedagogus, ir pagrindinius sprendimų priėmėjus iš tarptautinių organizacijų ir nacionalinių vyriausybių. Dalyviai, kurie atstovavo visuomenės sveikatos, gyvūnų sveikatos, ekosistemų sveikatos ir saugumo sektorių, atvyko iš daugiau kaip 90 šalių.

Ekspertai apibūdino dabartinę situaciją išryškindami kai kurias biologines grėsmes, kylančias iš gamtos, nelaimingų atsitikimų, konfliktų ir nusikalstamos veiklos. Jie taip pat apibūdino sudėtingą tarptautinių agentūrų tinklą (kiekviena su savo įgaliojimais ir naryste), kurios sudaro pagrindą pasaulio pasirengimui nuo biologinių grėsmių.

Buvo dalijamasi kai kurių iššūkių, su kuriais susiduria sveikatos sistemos, sprendimais. Tai apėmė: „Vienas pasaulis - viena sveikata" principą, kovojant su antimikrobiniu atsparumu; požiūrius, siekiant išlaikyti sveikatos paslaugas nestabiliu metu; laboratorinių pajėgumų stiprinimo iniciatyvas; ryšius bei  viešojo ir privataus sektoriaus partnerystę, o taip pat ir trūkumų analizavimo priemones, kuriomis siekiama gerinti sveikatos sistemų atitiktį tarpvyriausybiniams standartus.

Nacionalinės sveikatos sistemos poveikis peržengia šalies ribas. Stiprios nacionalinės sveikatos sistemos mažina biologines grėsmes kaimyninėms šalims, o silpnos gali padidinti riziką tarptautinei bendruomenei. Yra įvairių priemonių nacionalinių sveikatos priežiūros sistemų kokybei ir valdymui įvertinti. Sukurtos PSO ir OIE priemonės yra standartizuotos ir visuotinai priimtos šalių narių ir dabar sėkmingai taikomos daugelyje šalių.

Kai infekcinės ligos jau išnaikintos, kyla specialioji rizika dėl atsitiktinio ar sąmoningo patogenų išleidimo į tokią populiaciją, kur priežiūros ir kontrolės mechanizmai jau nėra aktyvūs. Todėl būtina skatinti bendradarbiavimą dažnesniais ir glaudesniais ryšiais, formaliais susitarimais ir bendra veikla.

Mokslu pagrįsti tarpvyriausybiniai standartai, kurie yra nustatyti ir suderinti su OIE dėl gyvūnų sveikatos ir PSO dėl žmonių sveikatos, pateikia universalias ir išsamias bendrąsias nuostatas dėl nacionalinių visuomenės sveikatos ir gyvūnų sveikatos sistemų struktūros ir valdymo. Nacionalinių gyvūnų ir visuomenės sveikatos sistemų stiprumas prisideda prie bendro šalies gebėjimo išvengti, nustatyti ir reaguoti į biologines grėsmes, kylančias iš gamtos, nelaimingų atsitikimų ar piktavališkos veiklos vertinimu.

Ypatinga partnerystės ir bendradarbiavimo svarba

Viešojo ir privataus sektorių partnerystė atlieka svarbų vaidmenį tvariam pajėgumų stiprinimui ir pasirengimui nuo biologinių grėsmių tiek išsivysčiusiose, tiek ir besivystančiose šalyse.

Gyvūnų sveikatos, visuomenės sveikatos ir saugumo sektoriai turi bendrą interesą stiprinti visuomenės ir gyvūnų sveikatos apsaugos sistemas. Gerai veikiančios sveikatos sistemos gali aptikti ir atsakyti į visas biologines grėsmes bei sustiprina maisto saugumą ir mažina skurdą.

Skurdo mažinimas ir maisto saugumas savo ruožtu užtikrina pilietinį stabilumą. Apskritai, socialiniai ir ekonominiai kaštai bei nauda, investuojant į sveikatos sistemas, gerokai didesni negu išlaidos reaguojant į biologines katastrofas, kurių galima išvengti.

Mokslo įtraukimas per „dvynių programas" (Twining) ir kitomis priemonėmis, įskaitant keitimąsi studentais ir ekspertais, yra veiksminga priemonė stiprinant pajėgumus ir siekiant bendro supratimo tarp gyvūnų ir visuomenės sveikatos priežiūros specialistų. Veterinarijos švietimo įstaigos turi didelį potencialą daryti teigiamą įtaką būsimų specialistų požiūriui,  kalbant apie etiką, atsakingą mokslą ir plėtojant tarptautinį požiūrį ir supratimą.

Visame pasaulyje turi būti sustiprintos nacionalinės gyvūnų ir visuomenės sveikatos tarnybos bei pagerintas jų valdymas, siekiant sumažinti infekcinių ligų grėsmes ir pasekmes, kurios atsiranda natūraliai iš gamtos, dėl nelaimingų atsitikimų laboratorijose, ir piktavališko biologinių sukėlėjų panaudojimo. Norint tai pasiekti, viešojo ir privataus sektoriaus gyvūnų ir visuomenės sveikatos politika bei investicijos į šias sistemas, įgyvendinant šią politiką, turi būti laikoma prioritetu visose šalyse.

Nacionaliniu lygmeniu gyvūnų sveikatos, visuomenės sveikatos ir saugumo sektoriai turėtų bendradarbiauti vienas su kitu, dalintis ištekliais kur tik įmanoma, ir užtikrinti, kad biologinės grėsmės sumažinimas yra prioritetinis nacionalinės darbotvarkės punktas.

Tarptautinės ir nacionalinės pratybos turėtų būti daugiasektorinės, įtraukiant saugumo sektorių, taip pat visuomenės ir gyvūnų sveikatos sektorius. Jos taip pat turėtų kiek įmanoma įtraukti ir atitinkamus privataus sektoriaus partnerius.

Tarptautinės organizacijos, agentūros ir donorai turėtų skatinti visuomenės ir privataus sektoriaus partnerystę (įtraukiant ūkininkus, privataus sektoriaus veterinarus, pagalbinį personalą, suinteresuotus partnerius ir vietos bendruomenės lyderius) užtikrinant veiksmingą prevenciją, parengtį, reagavimą ir atkūrimo planavimą, sukuriant pasitikėjimą visuomenėje.

Europinės programos

Europos sąjungoje yra labai daug dirbama gyvulininkystės ir veterinarijos mokslo srityje. ES yra patvirtintos 8 metaprogramos, sukurta „The Animal Task Force" grupė. Finansinių tyrimų iniciatyvos iš „eko anti bio" darbo programos:

  • Carnot Instituto AH strategija (~Fraunhoffer inst.);
  • koordinuojama RFSA strategija - ETPGAH grupės;
  • aktyvi pramonės sektorių veikla (uždrausti C3G, C4G & FQ iš kiaulių sektoriaus, 50 proc. mažinimas AB-maisto ruošiniams);
  • įtraukti INRA AH-metaprogramą, siekiant koordinuoti biologinius ir socialinius mokslus (vakcinacija vs. ūkininkų gydymo strategijos).

Svarbu, jog kiekviena valstybė aktyviai naudotųsi pasaulio ir Europos pasiekimais, diegtų juos gamyboje, užkrečiamųjų gyvulių ligų profilaktikoje.

Didžiausia žala valstybei - patvirtintų pasaulinių standartų ignoravimas, ypač, siekiant išvengti biologinių grėsmių.

***

Gyvūnų populiacijos didinimas yra būtinas, tik, deja, jis gali tapti našta gamtai. Niekas tiksliai negali pasakyti, kaip tarpusavyje sąveikaus gyvulininkystės gyvūnų bio-visuma ir žmonių pasaulio bio-visuma. Reikia atsižvelgti į vykstančius globalius aplinkos pasikeitimus, vandens ir žemės trūkumo problemas.

Keičiasi žemės naudojimas, urbanizacija, žmonių kėsinimasis į laukinę gamtą, artimesnis kontaktas su gyvūnais. Dėl globalizacijos padidėjo maisto produktų, gyvūnų ir ypač žmonių judėjimas ilgais atstumais. Atskiruose žemynuose, valstybėse vykstantys karai, politinis ir ekonominis nestabilumas, nesirūpinimas veterinarijos ir visuomenės sveikatos sistema didina ligų paplitimo galimybes.

Nustatyta, kad 60 proc. iš 1400 žmogaus patogenų yra gyvūninės kilmės, 75 proc. visų užkrečiamų ligų yra zoonozės - ligos, bendros žmonėms ir gyvuliams. Nepaisoma gyvūnų veislių atsparumo užkrečiamoms ligoms, kurios atneša nuostolių. Tad svarbu tampa ne tik produktyvumas. Gal būtinas gyvulių auginimo renesansas, gal aborigeninės veislės mažiau produktyvios, bet atsparios užkrečiamoms ligoms? Labai svarbus ir reikalingas yra ekologiškai intensyvus ūkininkavimas bei integruotos gyvūnų sveikatos sistemos. Tad šiuo metu svarbūs prioritetai - sveiki gyvūnai, kurie nekelia pavojaus ir žmonių sveikatai.

prof. Kazimieras LUKAUSKAS

Pasaulio gyvūnų sveikatos organizacijos atstovybės Europoje vadovas

Gudinas - mobilioji viršus

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kas dirba ūkyje?
Orai