Gyvenimas toks...
Privatiems kultūros paveldo valdytojams kompensuota dalis išlaidų
2015-01-05

Vilnius. Privatiems kultūros paveldo savininkams kompensuota dalis asmeninių lėšų, kurias 2014 metais jie skyrė savo valdomo paveldo tvarkybai. Kultūros paveldo departamentas septyniolikos kultūros paveldo objektų valdytojams skyrė 663,5 tūkst. litų (192 tūkst. eurų) kompensacijų.

Iš viso gauta 30 prašymų kompensuoti 2014 m. darbus už daugiau nei 2 mln. litų (580 tūkst. eurų). Palyginimui, 2013 metais buvo gauta 12 prašymų - akivaizdu, kad susidomėjimas valstybės kompensacijų sistema kasmet auga. Tai patvirtina Kultūros paveldo departamento (toliau - Departamento) direktorė Diana Varnaitė.

„Privatūs savininkai vis dažniau suvokia savo žinioje esančias kultūros paveldo vertes ir ryžtasi jas tvarkyti. Prašymų kompensuoti atliktus darbus kasmet sulaukiame vis daugiau - tai akivaizdus įrodymas, kad išmokstame dirbti petys petin ir taip naudotis visomis esamomis galimybėmis suvienydami valstybės ir privataus sektoriaus pastangas", - sako D. Varnaitė.

Valstybės kompensacijos skirtos už privačių, tačiau visuomenei lankyti prieinamų valstybės saugomų nekilnojamojo kultūros paveldo objektų tvarkomųjų paveldosaugos darbų, jų projektavimo bei tyrimų (taikomųjų) išlaidas. Šiais metais kompensacijas gavo visa paletė įvairaus kultūros paveldo - gyvenamųjų namų, dvarų, sakralinio, techninio, inžinerinio paveldo - valdytojų, kurių įvairovė kartu atspindi ir išlikusio bei tvarkomo paveldo įvairovę.

Kompensacija už Stakliškių alaus daryklos salyklo bokšto restauravimą

Stakliškių buvusios alaus daryklos salyklo bokšto valdytojams  - Stakliškių miestelio pavadinimą Lietuvoje ir už jos ribų garsinančiai daryklai "Lietuvos midus" - Kultūros paveldo departamentas išmokėjo beveik 160 tūkst. litų valstybės kompensaciją už bokšto konservavimo ir restauravimo darbus, atliktus 2014 metais.

2014 metais restauruota bokšto cokolinė akmens mūro dalis, nuvalytos plytos, įrengtos palangės. Ištrupėjusios plytos pakeistos naujomis, skardinė stogo danga pakeista nauja. Šitaip išsaugota XX a. pradžioje statyto salyklo bokšto istorinė išvaizda. Stakliškių salyklo bokštas buvo labai svarbus technologinis įrenginys, nes salyklo džiovinimas reikalauja tiksliai laikytis technologinio režimo - ir temperatūros, ir laiko atžvilgiu. Stakliškių salyklo džiovykla buvo pažangus reiškinys aludarystės istorijoje. Nebenaudojamas pagal paskirtį, bet pritaikytas lankymui, vertingas technikos paveldo objektas trauks turistų ir visuomenės dėmesį.

Stakliškėse alaus darykla įkurta XIX amžiaus pabaigoje Maušos Rabinočiaus, kai jis įsigijo jau esamus pastatus. Pradžioje čia nedideliais kiekiais buvo gaminamas alus. 1946 m. alaus darykla tapo savarankiška įmone ir buvo pavadinta „Gintaras". Stakliškių vardą smarkiai išgarsino lietuviško midaus gamykla, kuriai daugelį metų vadovavo inžinierius technologas, kovotojas už Lietuvos nepriklausomybę, politinis kalinys Aleksandras Sinkevičius. Jis pagal technologinius aprašymus iš istorinių šaltinių atkūrė midaus receptus ir juos 1972 metais patentavo Didžiojoje Britanijoje.

Pradėjus gaminti midų, alaus gamyba palaipsniui buvo mažinama ir po penkių metų visai nutraukta. Lietuviškas midus susilaukė įvertinimo ir pripažinimo ne tik šalies, bet ir užsienio parodose. Nacionalinių gėrimų autorius Aleksandras Sinkevičius teigė, kad gėrimai iš medaus gaminami kilniu tikslu: norėta sukurti tokių gėrimų, kurie puoštų mūsų iškilmių stalą, parodytų lietuvišką vaišingumą ir mažiausiai kenktų  žmogui. 

Maslauskiškių vandens malūno šeimininkai atgavo dalį investuotų lėšų

Maslauskiškių vandens malūno (Raseinių r.) savininkams Departamentas išmokėjo daugiau nei 26 tūkst. litų.

Savu laiku visame valsčiuje garsėjusį malūną kartu su tėvų žeme atgavo Raseinių rajone ir visoje Lietuvoje garsi filantropė Erna Bodendorf. Malūno prie Dubysos atstatymui ji skyrė savo santaupas ir pensiją. 1996 metais parengti malūno technologinės įrangos tyrimai ir projektiniai pasiūlymai užtvankos atstatymui bei vandens malūno atkūrimui.

2009 metais buvo įkurtas fondas, skirtas likviduoti malūno avarinę būklę, išsaugoti kultūros paveldo objektą, pritaikyti jį lankymui, informuoti visuomenę apie objekto istorinę reikšmę. Fondo lėšomis pagaminti ir sudėti mediniai langai, restauruotos, sutvarkytos ir perdažytos vidaus sienos, pagamintas kilnojamas informacinis stendas.

Dabartinis malūno savininkas Albertas Bodendorfas, investuodamas savo lėšas, ėmėsi konkrečių malūno restauravimo darbų. Jis suteikė įgaliojimą fondui organizuoti darbus savininko vardu ir atlikti kitus veiksmus. Visi darbai finansuojami savininko lėšomis: jau parengtas projektas, išvalytas apytakinis kanalas, restauruota turbina.

„Iš Maslauskiškių vandens malūno šeimininkų, vietos bendruomenės ir fondą įkūrusios savivaldybės darbuotojų galime pasimokyti meilės šeimai, tėviškei ir Lietuvai, istorijos ir jos reliktų svarbos suvokimo, atsakomybės, valios ir entuziazmo" - sako D. Varnaitė.

XIX a. pabaigoje statytą ir vėliau modernizuotą malūną Pirmojo pasaulinio karo metu norėta susprogdinti, tačiau, laimei, jis tik apdegė ir buvo atstatytas. 1965 metais malūnas įamžintas režisieriaus V. Žalakevičiaus kino filme „Niekas nenorėjo mirti". Iki šių dienų gerai išsilaikiusi technologinė malūno įranga - kruopinė, javų valymo mašina, ketveri valcai, šatrai (grūdų valymo mašina), turbina su ratu vandens padavimui reguliuoti, piklius.

Kuršių nerijoje - kultūros paveldo objektų valdytojų suaktyvėjimas

Kompensaciją už 2014 metais kultūros paveldo objektuose atliktus darbus išmokėta ir dviem Kuršių nerijoje esančių objektų valdytojams: Smiltynės kurhauzo (Smiltynės g. 17, Klaipėda) šeimininkai susigrąžino virš 50 tūkst. litų, o vilos Juodkrantėje (Miško g. 9, Neringa) savininkai - beveik 40 tūkst. litų.

Departamento direktorė Diana Varnaitė pastebi, jog pastaruoju metu aktyvėja Kuršių nerijos teritorijoje esančių kultūros paveldo objektų savininkai, kurie istorinius pastatus siekia ne tik restauruoti, bet ir grąžinti jų pirminę paskirtį: „2013 m. po kelių metų pertraukos kompensuoti darbai Kuršių nerijos teritorijoje - atlyginti medinio XX a. pradžios statybos namo Preiloje taikomieji tyrimai ir tvarkybos darbų projekto parengimas. 2014 m. šis namas jau gavo Europos ekonominės erdvės fondo finansavimą. Veikiausiai, šio sėkmingo pavyzdžio įkvėpti šiemet į mus kreipėsi jau daugiau valdytojų".

Nuo Nepriklausomybės atkūrimo Smiltynės kurhauzo pastatas stovėjo nenaudojamas ir tik 2006 m. jį įsigijus bendrovei TVB buvo nutarta atkurti jo istorinę išvaizdą ir įrengti viešbutį su konferencijų sale bei kavine. Pagal architektės Laimos Šliogerienės projektą, po rekonstrukcijos pastatas turėtų priminti tipinę XX a. pradžios Smiltynės vilą - norima atkurti fachverkines kurhauzo detales, balkono apdailą bei autentiškas langines. Taip pat planuojama remontuoti greta esantį sovietmečiu statytos katilinės pastatą. Visas kompleksas turėtų būti restauruojamas ir rekonstruojamas remiantis XX amžiaus pradžios Smiltynės viloms būdinga stilistika bei apdailos medžiagomis, išlaikant būdingą šveicarišką stilių su jugendo elementais.

Smiltynės kurhauzą 1900 metais pastatė Klaipėdos pirkliai. Kurhauzas tuo metu buvo ne tik didžiausias pastatas Smiltynėje, bet ir moderniausias viešbutis to meto pajūryje: svečiai galėjo apsistoti net 50-yje kambarių, mėgautis šiltomis voniomis, naudotis naujausiu išradimu - elektra. Vėliau čia buvo atidaryti lošimo namai, įrengta koncertų aikštelė su gražia promenada į pajūrį. Per Antrąjį pasaulinį karą Smiltynės kurhauzas buvo apleistas, o sovietmečiu istoriniame pastate atidarytas "Klaipėdos" viešbučio filialas ir kavinė "Smiltynė". Smiltynės kurhauzo savininkams kompensacija išmokėta už atliktus archeologinius tyrimus ir tvarkybos darbų projekto parengimą.

Vos už keliolikos kilometrų nuo Smiltynės kurhauzo, Juodkrantėje už taikomuosius tyrimus ir restauravimo projektą kompensaciją gavo medinės vilos savininkai. Tikimasi, jog vertingas Miško gatvės istorinio užstatymo elementas - XIX a. statytas Juodkrantės Vilų rajono kurortinės statybos pavyzdys, atspindintis XIX -XX a. kurortinės architektūros tendencijas, bus restauruotas, išsaugant išlikusią vidaus ir išorės autentiką.

Medinė, poilsiui skirta vila Maria (Marie) pastatyta kurortinės statybos Juodkrantėje pradininko, kelių viešbučių Tilžėje savininko Eduardo Stellmacherio iniciatyva XIX a. Profesionalaus architekto projektuotas vienaukštis namas su mansarda buvo dekoruota santūriai, tik vakariniame fasade buvo sukomponuotas grakštus gražių proporcijų mezoninas su dviem suporintais langais ir kurortinei architektūrai būdingu įmantriu stogeliu. Sovietmečiu pastatą nacionalizavus jis priklausė moksleivių vasaros stovyklos (pionierių stovyklos) kompleksui.

Rūpinimosi pavyzdys - S. Kymantaitės-Čiurlionienės namo tvarkyba

Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės namo (Žemaičių g. 10, Kaunas) valdytojams Departamentas išmokėjo daugiau nei 64 tūkst. litų.

Pastaraisiais metais dėl neigiamo laiko ir atmosferos poveikio išryškėjo namo tinko paviršiaus erozija fasaduose, pradėjo irti betonas balkono aikštelėse, atsirado ryškių defektų languose ir duryse: jie tapo nebesandarūs, pradėjo pūti. Projektu siekta išsaugoti S. Kymantaitės-Čiurlionienės namo vertingąsias savybes. Praėjusiais metais restauruoti Kauno tarpukario architektūrai būdingas tinkas ir originalūs to laikmečio langai.

Departamento direktorė D. Varnaitė teigia, kad šio namo priežiūra ir restauravimas yra geras pavyzdys, kaip tvarkyti laikinąją sostinę garsinančio modernizmo stiliaus paveldo objektus privačiomis lėšomis. „Tarpukario Kaune susiformavusi savita unikali modernizmo architektūra pretenduoja gauti Europos paveldo ženklą, patekti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, yra itin koncentruotas regioninio modernizmo pavyzdys. Paskutiniais metais į šį išskirtinumą ir vertybę vis labiau atsigręžiama, dedamos pastangos jos išsaugojimui. Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės namo, pasižyminčio išraiškingomis tarpukario modernizmo savybėmis ir turtinga laikinosios sostinės dvasia, saugojimas privačiomis lėšomis yra gražus istorinės savasties branginimo pavyzdys".

Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės namas prieš ir po restauracijos

Vytauto Landsbergio-Žemkalnio 1932 metais suprojektuotas racionalios architektūros kotedžas atstovauja kaunietiškąją modernizmo mokyklą. Name 1932-1958 metais gyveno rašytoja, visuomenės veikėja Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė (1886-1958). Šis namas buvo pirmasis jos nuosavas būstas. Name nuolat šurmuliavo šeimynykščiai ir svečiai: pirmajame aukšte gyveno šeimos moterys, antrasis - ilgą laiką buvo nuomojamas, o pusrūsyje prisiglausdavo neturintys kur apsistoti. S. Kymantaitė-Čiurlionienė slėpė žydus, o pokariu priglaudė iš tremties grįžusį buvusį Lietuvos užsienio reikalų ministrą Juozą Urbšį su žmona ir kitus tremtinius. XX a. trečiajame-penktajame dešimtmečiais šiuose namuose rengti kalbininkų susitikimai.

Apsilankius Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės name dabartis susitinka praeitį. Šį jausmą itin sustiprina šeimos iniciatyva veikiantis kambarys-muziejus, kur daug kas palikta taip kaip buvo prieš daugelį metų, kiti nedaug pasikeitę kambariai. Paliktas net karo metais įskilęs lango stiklas - jis šiek tiek sutvirtintas ir primena Kauno bombardavimą. Šiuo metu name gyvena ir jo dvasią puoselėja M. K. Čiurlionio ir S. Kymantaitės-Čiurlionienės anūkė skulptorė Dalia Ona Zubovaitė-Palukaitienė.

Dėmesys Kėdainių senamiesčio puoselėtojams

Kompensacija už privačių, tačiau visuomenei lankyti prieinamų valstybės saugomų nekilnojamojo kultūros paveldo objektų tvarkomųjų paveldosaugos darbų, jų projektavimo bei tyrimų (taikomųjų) išlaidas išmokėta Kėdainiuose esančio namo (Radvilų g. 41) savininkams. Jiems išmokėta daugiau nei 160 tūkst. litų.

XVII amžių menančiame name restauruotas karnizo, dūmtraukių ir sienų paviršius, rūsio arkiniai skliautai, vidaus sienų mūras, stogo konstrukcijos. Įspūdingiausiai atrodo grąžinta istorinė frontono išvaizda. Departamento direktorė Diana Varnaitė džiaugiasi, kad istorinių senamiesčių gyventojai susigrąžina sampratą, jog restauruoti galima ir dar gilesnę istoriją menančią kultūros paveldo objekto išvaizdą. Taip jie prisideda prie senamiesčio verčių sugrąžinimo, istorijos atkūrimo: „Puoselėjamas kultūros paveldas reiškia ne tik tvarkingesnę aplinką, tačiau ir atskleidžia išskirtines vertes, kurių ne istoriniuose pastatuose nerasime, skleidžia vietos savastį".

Namas Kėdainiuose prieš ir po restauracijos

XVII a. I pusėje Kėdainiuose apsigyveno vokiečių, škotų ir žydų bendruomenės. Mieste telkėsi protestantų intelektualai ir lietuviškos raštijos puoselėtojai. Visų jų skleidžiamos idėjos, miesto savininkų interesai formavo ne tik miesto bendruomenę, bet ir savitus architektūros bruožus. XIX amžiuje caro nurodymu buvo nugriauti visi namų papuošimai, jie prarado istorinę išvaizdą.

Dabar Radvilų g. 41 adresu esančiame name skirtingais laikotarpiais veikė kepykla, vaisvandenių ir alkoholinių gėrimų pilstytuvė, foto ateljė, pirmasis lietuviškas knygynas ir kitos komercinės paskirties įstaigos. XIX a. namas, kaip ir daugelis Kėdainių namų, priklausė žydams. 1912 m. namą įsigijo A. Morkūnas, tačiau jį kartu su šeima valdžios nurodymu apleido Pirmojo pasaulinio karo metais. Tuo laikotarpiu namas buvo smarkiai apardytas. Vėliau Morkūnų šeima sugrįžo į namą, jos palikuonims namas priklauso ir šiandien. Remdamiesi kruopščiai atliktų tyrimų duomenimis, laikydamiesi restauravimo technologijų, jie pamažu grąžina pastatui autentišką išvaizdą, būdingą Kėdainių senamiesčio architektūrai.

Pagal Kultūros paveldo departamento ir BNS inf.

Nuotraukos Indrės Baliulytės, Dianos Varnaitės, Egidijaus Zyko, Astos Naureckaitės

Gudinas - mobilioji apacia

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kaip šiųmečiai orai paveikė apsirūpinimą pašarais Jūsų ūkyje?
Orai