Gyvenimas toks...
Optimistų tarp pienininkų nedaug: vieni dar kenčia, kitų kantrybei artėja galas
2016-08-26

Kaunas. Vieni pieno gamintojai atranda optimizmo, kiti tikina kentėsiantys „iki galo", nes į ūkį „sukištos" investicijos. Tretiems jau net tai nebesvarbu... Mintimis apie padėtį pienininkystėje dalijasi pažangiai ūkininkaujantys praeitų metų konkurso „Metų ūkis" laureatai.

Skuodo rajone, Aleksandrijos seniūnijoje, ūkininkaujantis Vytautas Gadeikis pienininkystės neketina atsisakyti. Sako, pasiryžęs išlaukti geresnių laikų.

Tačiau ir dabartine situacija labai skųstis nėra linkęs. Svarsto filosofiškai - sako, kad daugelis dejuojančių ūkininkų bene bus pamiršę ūkininkavimo pradžios sunkumus.

„Sunku buvo, kai reikėjo viską susipirkti, fermas pasistatyti. Tuomet jokio pelno nematėm - vien investicijos. O dabar, kai jau viskas padaryta - pastatai stovi, melžimo, pašarų gamybos įranga supirkta, ne laikas draskyti ūkį", - svarsto pašnekovas. Sako, jog pelną dabar didesnį kaip anuomet, kad ir mažomis pieno supirkimo kainomis gaunąs.

O pradėjo ūkininkauti V. Gadeikis nuo 3 ha žemės ir dviejų melžiamų karvių. Ūkį kaip kregždė lipdė - savo lėšomis fermas pasistatė, gyvulius veisė.

Dabar jo ganyklose ganosi 92 melžiamos karvės ir 70 telyčaičių. Pavasarį banda buvo dar didesnė - turėjo 120 melžiamų karvių. Galvijų skaičių sumažino natūraliai, tiesiog laikas senas naujomis keisti atėjo.

Ūkininko dirbamos žemės ir ganyklų plotai beveik  šimtąkart padidėjo lyginant su pirmaisiais trimis hektarais...

Ruošiant savo pašarus, išlaidos ūkyje gerokai sumažėja. Pasinaudojo ir europinėmis lėšomis - melžimo, pašarų gamybos įrangą pirko. Tik kombainas dar senas - sovietmečio kolūkio „darbininkas". Naują kombainą pirks savo lėšomis.

Vis tik ūkininkas įsitikinęs, kad šiais laikais pienininkystės ūkį dar apsimoka turėti su ta sąlyga, jei kuo daugiau darbų savo šeimos nariai nudirba. Pats ūkininkauja kartu su sūnumi Vytautu. Teigia, jog 21 metų vyrukas techniką puikiai išmano.

„Jei reikėtų samdyti traktorininką, tikrai ne kaži kas apsimokėtų. Be to, kur pats su technika apsieini, o kur svetimas žmogus, yra didelis skirtumas", - neabejoja pašnekovas. Nors žmona Aušra, pasak jo, turi „valdišką" darbą, nemažai ūkio darbų tenka ir jai.

V. Gadeikis tikina negalįs nepasidžiaugti ir puikiais kaimynais, taip pat ūkininkais Stanislovu ir Audriumi Dapšauskais. Sako, kad esant tokiam kaimyniškam „mini kooperatyvui", ūkininkauti ir paprasčiau, ir maloniau.  

Kentės „iki paskutinio"

Prienų rajono Balbieriškio seniūnijos mišraus ūkio ūkininkas Vidmantas Petraška bėdoja, kad pieno ūkis pastaruoju metu nuostolingas. Kalbos, kad situacija gerėja, kol kas - tik gražūs pažadai.

„Atvažiavo supirkėjai sutartį naują sudaryti, tai pridėjo 15 centų tonai. Tai kur tas pagerėjimas? Litras pieno 13,5 cento kainuoja, o nueini į prekybos centrą - matai, vanduo perpus brangesnis  - net su akcija 26 centai. Rankos nusvyra", - piktinasi ūkininkas.

Bene dvidešimtmetį ūkininkaujantis vyriškis prisimena, kad per tuos metus yra buvę ir geresnių ir prastesnių etapų pienininkams, tačiau pastarasis, besitęsiantis jau pusantrų metų, lenkia ankstesniuosius.

„Tokių laikų sulaukėm, kad ne karvė žmogų išlaiko, bet žmogus karvę", - guodžiasi jis.

Kadangi jo bandoje 80 melžiamų karvių ir 70 galvų prieauglio, tai, anot ūkininko, jam tenka 150 galvijų išlaikyti.

Žmogus turi 250 ha žemės. Pusė jos skirta pievoms bei ganykloms, pusė apsėta javais, ankštinėmis kultūromis. Dalį javų, atlikusių nuo pašarų, V. Petraška parduoda. Taigi iki šiol pieno ūkį pasisekdavo „užkaišyti" iš augalininkystės gaunamomis pajamomis.

Tačiau šiemet šis modelis, pasak ūkininko, greičiausiai netiks. Visas kortas lietingi orai sujaukė ir iš augalininkystės mažai ko tikisi. Sako, kad javapjūtę dar tik bandysiąs pradėti, kadangi iki šiol technika į laukus įvažiuoti negalėjo. Kai tuo tarpu ankstesniais metais tokiu metu jau būdavo viskas nukulta.

Pasiteiravus, ar neketina pieno ūkio atsisakyti, karves parduoti, žmogus nelinksmai atsidūsta: „Parduoti greitai gali. Atvažiuos lenkai ir nupirks bandą. O ją atstatyti penkerių metų prireiks. Kentėsiu iki paskutinio".

Prisipažįsta, kad viltis apie pieno ūkių atsigavimą dar nežlugo, tačiau nemano, kad ir „reabilitavus" pienininkystę tai bus labai pelningas verslas.

Karvių pardavimas - šeimos diskusijų tema

„Laukiam rinkimų. Gal politikai norėdami balsų uždirbti kokių nors žingsnių dėl pienininkų žengs", - sako Kupiškio rajono Alizavos seniūnijos ūkininkas Alvydas Dragūnas.

Tačiau prisipažįsta labiau tikįs, kad pieno ūkių situacija pasikeis į gerą tik „tolimoj ateity": „Kai silpniausių nervų ūkininkai išsiparduos karves, ir liks tik vienas kitas pienininkystės ūkis".

Mišriame ūkyje jis dirba kartu su žmona Inga bei sūnumis Tautvydu ir Mindaugu. Nuosavos ir nuomojamos žemės turi apie 400 ha. Pasakoja, jog tos žemės paskirtis pastaruoju metu keičiasi ganyklų nenaudai - jų mažėja. Su ta mintimi, kad po truputį mažės ir karvių.

Dabartinėje bandoje - apie 60 galvijų su prieaugliu. A. Dragūnas atvirai pasakoja, kad diskusijos šeimoje vyksta net apie visišką pasitraukimą iš pienininkystės.

„Žmona dar įkalbinėja visų karvių neparduoti. Aš būčiau už tai, kad mesti tą nepelningą darbą. To, ką gauni už pieną, neužtenka karvėms išlaikyti", - sako ūkininkas.

Pieno kooperatyvui „Pienininkai" priklausantis A. Dragūnas prisipažįsta nesąs toks optimistas, kad tikėtų, jog kooperatyvai gali „išgelbėti Lietuvą".

„Juk pieninės turi savo strategiją ir kainas. Ir tikrai taip nebus, kad jei jau kooperatyvas, tai permokės", - svarsto pašnekovas.

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji apacia

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kokios priežastys verčia / priverstų atsisakyti ūkio?
Orai