Vilkaviškis. Prieš  porą metų greta Vilkaviškio  įsikūrė „Uosijos žirgai". Šiame žirgyne nėra šiuolaikinių arklidžių, maniežų ir kitų brangių atributų. Jame laikomi nuo bado, vargo kentėję, kažkieno „nurašyti" ir neva tinkami tik mėsai arkliai.

Žirgyno įkūrėja vilkaviškietė Rasa  Dragūnaitytė sako, kad jos priglausti arkliai gyvena antrą gyvenimą. „Arklius nepaprastai myliu. Nesu turtinga verslininkė, savo šeimai ir žirgams išlaikyti  užsidirbu važinėdama į Norvegiją. Tačiau jie - mano gyvenimas ir tuo, ką darau, esu be galo laiminga".

Jos mylimiausias arabų veislės žirgelis Verdis apsigyveno žirgyne bene paskiausiai. Rasa įsigijo šį lenktyninio žirgo „karjerą" baigusį širmį su rūdžių spalvos dėmelėmis pernai. Gražus gyvūnas buvo nualintas, „sugadinta" nugara. Rasa jį gydė. Pagijusį ėmė treniruoti, iš naujo mokė šokinėti per kliūtis. R. Dragūnaitytė su juo  jau dalyvavo respublikiniuose mėgėjų konkūruose.

„Prieš tai pati daug metų nesitreniravau, tad mums abiem varžybos buvo nemenkas iššūkis. Aš Verdžiu likau patenkinta, jo šoklumą gyrė ir kiti, - pasakojo Rasa. - Nesiekiu ypatingų rezultatų, tiesiog smagu gyventi taip, kaip visada norėjau".

Treniruotė su mylimiausiu arabų veislės žirgu Verdžiu

Žirgyno šeimininkė turi keletą žirgų. Aptvare ausimis linksmai „karpo" naują gyvenimą čia pradėję Kašmyras ir Čarlis. Kartu su jais laksto ir keli  poniai. Ant šių mažylių nugarų mokosi joti vaikai. Vėliau pamokos vyksta jau su tikrais žirgais. Greta gyvena ir ožkų šeimynėlė. Jų kvapas, manoma, atbaido žirgams kenkiančius parazitus.

Rasa pasakojo, kad į jos žirgyną ateina daug vaikų, tačiau tik dalis užsibūna ilgiau. „Tai suprantama. Pati vaikystėje labai norėjau jodinėti ir buvau užsidegusi, kad kalbindavau eiti kartu į žirgyną ir kitus vaikus. Buvau ten nusitempusi gal pusę miesto, - juokėsi moteris. - Mano draugai ateidavo ir išeidavo, o aš ten praleidau apie dešimt metų. Kai baigėsi jodinėjimo pamokos, labai jų ilgėjausi ir puoselėjau viltį, jog kažkada vėl josiu. Gal net ant savo žirgo."

Žirgyne nuolat pilna vaikų

Laikyti šitiek žirgų, juos šerti, kuopti, prižiūrėti, prireikus pirkti vaistų, papildų - nepigus malonumas. R. Dragūnaitytė dėkoja likimui, jog greta vis yra žmonių, kurie jai padeda. Kai pati išvažiuoja, arklius be atlygio prižiūri vienas iš suaugusių žirgyno lankytojų.

Žirgyno savininkė turi nemažai pagalbininkų

Prieš dvejus metus Rasa susirado buvusią kolūkio fermą ir įsigijo keletą žirgų bei ponių. Kartu ėmė burtis neformali jojimo mokyklėlė. Į žirgyną ėmė rinktis aplinkiniai vaikai, jie atsivedė draugų, pradėjo atvažiuoti ir jų tėvai. Rasa negailėjo laiko mokydama, kaip elgtis su šiais gyvūnais, kaip juos pabalnoti, šukuoti. Atsirado nuolatinių padėjėjų. Pažįstami iki šiol čia atvažiuoja pabūti, paglostyti žirgų, pajodinėti, fotografuojasi su jais ar tiesiog gerai leidžia laiką.

„Priimu visus, kurie myli žirgus, kurie nori joti ar tiesiog atvykti pabendrauti, nusifotografuoti, - sako R. Dragūnaitytė. - Žinau, koks džiaugsmas būti šalia žirgo, jausti jo šiltą kvėpavimą. Noriu ir kitiems suteikti džiaugsmo."

MŪ inf.