Gyvenimas toks...
25 metus – nuolatinė kova už būvį
2018-08-14

Kaunas. Lietuvos pieno gamintojų asociacija (LPGA) jau 25 metus kovoja už orų ūkininkų gyvenimą, už teisingesnes pieno supirkimo kainas, tiesiogines išmokas.

Ramaus pieno ūkiams gyvenimo per ketvirtį veiklos amžiaus buvo vos keleri metai, ir būtų sunku įsivaizduoti, koks dabar būtų šalies pieno sektorius, jeigu ne nuolatinė Asociacijos kova tiek Lietuvoje, tiek Briuselyje.

Asociacija, įkurta 1993-iųjų birželio 24 dieną, vienija Lietuvos pieno gamintojus, jų kooperatyvus bei žemės ūkio bendroves. Lietuvos pieno gamintojų asociacija šiuo metu atstovauja maždaug 3 tūkst. pieno gamintojų. Asociacija įkurta buvusių Žemės ūkio rūmų vadovų, šviesios atminties Rūmų pirmininko prof. Antano Stancevičiaus ir direktoriaus Romo Kauno iniciatyva. Pastarasis ir pasirašė pirmąjį iniciatyvinės grupės asociacijai kurti protokolą. Asociaciją kūrę žmonės prisimena aktyviausius to meto ūkininkus: Antaną Dambrauską, Onutę Baltrušaitienę, Algirdą Vilkį, Juozą Trakimą, Viktorą Antaną Ročką, Gražiną Banienę, Bronių Markauską, Antaną Smilgį, labai daug prisidėjo prie asociacijos kūrimo Dionizas Pamakštys ir kiti, kurių dalis jau iškeliavę Anapilin.

Dirbo iš idėjos

Ona Baltrušaitienė Asociacijos kūrimosi laikotarpį prisimena labai šiltai. Tarybos pirmininke ji tapo greitai pasitraukus pirmajam vadovui Viktorui Pranevičiui. „Buvome labai susiklausę, glaudžiai dirbome su Žemės ūkio rūmais. Tuometis Rūmų pirmininkas prof. Antanas Stancevičius, direktorius Romas Kaunas labai gilinosi į visus pieno sektoriaus klausimus, patardavo mums ir jų pagalba kūrimosi laikotarpiu buvo labai svarbi“, – prisimena O. Baltrušaitienė.  

Pasak jos, tuo metu visi dirbo iš idėjos ir visos širdies, nes tas laikotarpis buvo svarbus – kūrė Pieno supirkimo taisykles, derėjosi su pieno perdirbėjais, pradėjo dirbti Pieno tyrimų laboratorija. Buvo daug naujovių, bet vieni kitus tuo metu girdėjo. Ūkininkai su daug kuo nenorėjo susitikti, tad susirinkimuose daug klausinėdavo, gilinosi į visus niuansus“, – apie veiklos pradžią pasakoja ilgametė vadovė, pridūrusi, kad Asociacijos veikla tuo ūkių kūrimosi metu buvo labai prasminga ir reikalinga, nes žinių trūko, o darbo ir veiklos buvo per akis.

Ona Baltrušaitienė pieno gamintojams linki kantrybės, laukiant šviesesnio laikotarpio

Buvusi ŽŪR vyriausioji gyvulininkystės specialistė Elona Linartienė Pieno gamintojų asociacijoje dirbo 17 metų, nuo 1999-ųjų. Ji prisimena žemdirbių savivaldą atkūrusio A. Stancevičius žodžius, kad neįsivaizduoja lietuviško kaimo be karvių, arklių, be siūbuojančių javų laukų. „Tokie šviesūs žmonės, kaip jis ir R. Kaunas, suprato, kad pieno gamintojams būtina juos vienijanti organizacija, jie subūrė iniciatyvinę grupę, kviesdavo visos šalies pieno gamintojus. Iš tų iki vėlaus vakaro vykusių posėdžių man ir išlikusi tokia graži vizija – visiems tuo metu užteko vietos, ir gero žodžio, gurkšnio vandens“, – prisiminimais dalijasi E. Linartienė. Pradžia nebuvo lengva, bet į posėdžius rinkosi tie žmonės, kurie suprato, kad atgimstančiai Lietuvai reikia žemės ūkio, o gyvulininkystė – ta sritis, kuri kuria pridėtinę vertę ir ekonominę gerovę. Todėl sėdėjo, kūrė, diskutavo ir kvietė jungtis pieno gamintojus.

Pasak E. Linartienės, 1994–1995 m. pradėję burtis ūkininkai ir specialistai buvo Asociacijos pagrindas ir pamatai, jiems visais klausimais padėdavo Rūmų specialistai. Jos teigimu, vadovaujant O. Baltrušaitienei, Asociacija dirbo kryptingai, energingai, nors iki pat 2004-ųjų, kai įstojome į ES, teko nueiti nepaprastai sudėtingą kelią. Reikėjo kurtis patiems ūkiams ir tuo pačiu galvoti apie bendrą ateitį, kurti strategiją. Tai nebuvo paprasta.

Ji gerai prisimena ir garsiąją 2003-iųjų kelių blokadą. Nemažai ūkininkų jau buvo pradėję plėsti ūkius, stiprino savo verslą, didino bandas, statė tvartus, pirko įrangą ir vis laukė didesnių pajamų. Bet pieno kaina tuo metu buvo vos 20 centų. „Kelių blokada tapo neišvengiama, kiek gi galėjo žmogus kentėti, jeigu net šeimos nepajėgė išlaikyti? Aš tą akciją visiškai pateisinu ir manau, kad ji pasiekė tikslą, bent jau buvo atkreiptas dėmesys į pieno sektoriaus problemas“, – didžiulio rezonanso sulaukusios protesto akcijos ponia Elona iki šiol nepamiršta.     

Kaip ir O. Baltrušaitienė, ji sako, kad Asociacijos veiklos pradžioje tikrai nebuvo tokių skirtingų požiūrių tarp ūkininkų, jie buvo gana vieningi, ir Asociacija visus vienijo. Ji tiki, kad ir po daugelio metų Pieno gamintojų asociacija bus minima tarp geriausiųjų nevyriausybinių organizacijų.

Daug metų Asociacijoje dirbusi Elona Linartienė tiki, kad ir po daugelio metų Pieno gamintojų asociacija bus minima tarp geriausiųjų nevyriausybinių organizacijų

Kovoja už visus, o ne už mažus ar didelius

Bronius Markauskas, kurį perimti Asociacijos vairą įkalbėjo O. Baltrušaitienė, prisimena, kad tuomet buvo daugiau dvasios, daugiau idėjiškumo, tikėjimo, mažiau konkurencijos ir politikavimo. „Bet esu optimistas – išaugs savivalda, pasikeis žmonės, gal tuomet viskas pasikeis. Tik reikia išgyventi sunkiausius periodus“, – viliasi B. Markauskas.

Jis atvirai sako, kad dėl pieno sektoriaus visą laiką skaudėjo širdį. „Per visą nepriklausomos Lietuvos laiką pieno gamintojams beveik nebuvo kada atsikvėpti, vyksta amžina kova už išlikimą. Buvo geresnių periodų, bet mažai. Atrodytų, pati sektoriaus aplinka, perspektyva labai gera, bet sekasi sunkiai“, – konstatuoja buvęs ūkininkas, likęs tik politiku. Kodėl, yra daug priežasčių. Vis dėlto B. Markauskas mano, kad sektoriaus situacija turėtų gerėti, tiki jo perspektyva, tuo pačiu apgailestauja, kad „visada daugiau kariaujame, užuot darę svarbesnius darbus dėl kooperacijos, dėl pieno politikos“.

Bronius Markauskas mano, kad Asociacijai jau reikia pradėti užsiimti lobistine veikla

B. Markauskas buvo vienas kelių blokados organizatorių ir dalyvių, kovojo vardan visų ir liko su teistumo žyme biografijoje. Tačiau ir šiandien jis įsitikinęs, kad protesto akcija tuo metu buvo teisingas žingsnis.

Buvęs žemės ūkio ministras neabejoja, kad tik dėl rimtų Asociacijos pastangų, ypač įstojus į ES Pieno tarybą, sektorius išgyveno. Didelis Asociacijos indėlis, kad sunkiausiais periodais pieno gamintojus pasiekdavo ES ir šalies biudžeto parama. „Kol kas sekėsi iš tokios jėgos pozicijos, bet jau reikia pradėti dirbti kitais metodais, lobistiniu pagrindu, samdyti specialistus, kurie nuolat dirbtų su teisine baze, formuotų pieno politiką“, – pastebi B. Markauskas.

Andriejus Stančikas ilgai buvo ir Asociacijos nariu, ir vieną kadenciją jai vadovavo (2008–2012 m.). „Sunku buvo nuo pat pradžių – žemos kainos, nestabilumas, greitai užklupusi pirmoji Rusijos krizė, mažų pieno įmonių žlugimas, atnešęs didelių nuostolių ūkininkams. Tačiau Asociacija buvo ir tuomet, kai kūrėsi pirmieji kooperatyvai, greitai prisijungę prie Asociacijos. Visada teko veikti kovos lauke – kiek buvo visokių akcijų, protestų, kelių blokada. Ir ta kova leido atkreipti dėmesį į pienininkų problemas“, – sako Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas.

Pieno ūkį ir kooperatyvą įkūręs A. Stančikas akcentuoja, kad po saule vietos turi užtekti visiems, ir mažiems, ir dideliems ūkiams. Tokia mintis visą laiką buvo diegiama ir Asociacijoje, juk visada buvo kovojama už visą sektorių, o ne už mažus ar didelius. „Bet šie metai darosi keistoki. Pagrindinį branduolį taryboje visada sudarydavo stambesnieji ūkininkai, bet būdavo ir smulkių ūkių, kooperatyvų atstovų. Struktūra, regis, išlikusi panaši, bet paskutinis pieno gamintojų suvažiavimas rodo, kad kažkas yra ne taip, kažkur nerasta susitarimo, nes prasidėjo smulkiųjų protesto akcijos ir prieš pačią Asociaciją. Negerai, jeigu pajėgas išskaidysime“, – nerimauja A. Stančikas ir pripažįsta, kad sunku rasti atsakymą, kaip visus suvienyti.

Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Andriejus Stančikas ragina pieno gamintojus labiau įsigilinti į Asociacijos veiklą ir ją palaikyti

Asociacijos reikšmė, neabejoja A. Stančikas, tik didėja ir tampa svarbesnė. „Asociacijos vaidmuo yra didžiulis ir kartais ūkininkai net neįsivaizduoja, kokį darbą reikia nudirbti, kad būtų išgirstas jos balsas. Be Asociacijos, pavieniui, nepadarysime nieko. Ne veltui jungiasi kelių šalių asociacijos, pavyzdžiui, Baltijos šalių blokas, kad būtų kuo stipresnės, labiau girdimos ir matomos, – A. Stančikas ragina pieno gamintojus labiau įsigilinti į Asociacijos veiklą ir ją palaikyti. – Pirmiausia turi būti visų ūkininkų vienybė, turime vieni kitiems padėti, o ne ignoruoti, nežiūrėti naudos kito sąskaita. Naudą turi gauti visi. Tai – Asociacijos užduotis.“

Tikslas: sąžininga pieno kaina ir vienodos išmokos

Žmogus, kuris sugeba atidaryti bet kurio premjero duris, kuris tiesiai rėžia, ką galvoja, nevengdamas ir riebesnio žodžio, kurį daug kas palaiko, bet daug kas ir nemėgsta, kuris dėl pienininkų gerovės stengiasi padaryti viską, ką tik galima ir už tai nusipelno pagarbos. Toks yra Jonas Vilionis, prieš porą mėnesių pradėjęs antrąją iš eilės Tarybos pirmininko kadenciją (iš viso – jau trečiąją). Su juo apie pieno sektorių galima būti kalbėti ištisą savaitę ir per tą laiką dar nespėtų išsakyti visko, ką galvoja.

Esminis Asociacijos ir viso sektoriaus laikotarpis, J. Vilionio teigimu, padėjęs daugeliui modernizuoti, išplėsti ūkius, davęs postūmį, buvo prasidėjus europinei paramai ir trukęs iki 2009 m. ekonominės krizės. Tai – vienas neilgai trukęs laikotarpis, kurį malonu prisiminti.

„Dabar situacija bloga, nes yra oligopolinė sistema. Yra penki perdirbėjai, keli prekybininkai ir mūsų 44 tūkstančiai. Nėra sąžiningų veiksmų, ūkininkai iš galutinės pieno kainos turėtų gauti 40 proc., o ne 18–20, kaip yra dabar“, – moja ranka Asociacijos Tarybos pirmininkas, ir priduria, kad vyksta balos politika – įmerkė pieno gamintoją į balą, pamurkdė, trumpam ištraukė, kad oro įkvėptų, ir vėl toliau murkdo. Bet pastaruosius 4 metus iškyla jau ne visi, dalis nuskęsta. Ir labai didelė blogybė, anot J. Vilionio, kad patys ūkininkai nesusišneka tarpusavyje, dažnai nesupranta vieni kitų, nemato Asociacijos darbo naudos. Bet jos gyvybingumas matomas ir juntamas. 

Jonas Vilionis žada toliau kovoti už sąžiningą pieno kainą

Jam nesuvokiama, kaip vanduo gali kainuoti brangiau už pieną. Todėl žada toliau kovoti už sąžiningą pieno kainą. Bet svarbiausiu tikslu Pieno gamintojų asociacijos vadovas dabar įvardija ES tiesioginių išmokų suvienodinimą. „Tuo tikslu ir nuvežėme 52 tūkst. parašų į Briuselį. Mes turime turėti tokias pačias sąlygas, kaip ir kiti ES šalių ūkininkai. Kitu atveju, gaudami didesnes išmokas, jie gali dempinguoti kainas“, – sako J. Vilionis.

Jis tiki, kad pieno sektorius turi išgyventi. Vien iš pienininkystės gyventi gali nedaugelis. Reikia daugiašakio ūkio, kuris amortizuotų kainų svyravimą. „Kad ir kaip žiūrėtum, kad ir kaip skausminga kitiems tai girdėti, ūkis turi būti prekinis, kad žmogus galėtų gyventi“, – įsitikinęs patyręs ūkininkas.

Daugiau apie Asociacijos 25-erių metų kelią skaitykite žurnalo „Mano ūkis“ liepos numeryje.

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji apacia

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kaip šiųmečiai orai paveikė apsirūpinimą pašarais Jūsų ūkyje?
Orai