Gyvenimas toks...
„Nenorėčiau būti juodnugariu“
2013-10-31

Kelmė. Dvidešimt penkerių Šarūnas Valiuška sėkmingai plėtoja kapaviečių tvarkymo ir ritualinių paslaugų verslą ir kuria darbo vietas. Prieš tai dirbo statybose, išvežiojo prekes, tarnavo profesionaliu kariu. Visa ši patirtis gyvenime pravertė, leido pasitikėti savo jėgomis.

Kelmės profesinio rengimo centre Šarūnas Valiuška mokėsi restauratoriaus specialybės. Pasimokęs trejus metus, nusprendė dirbti. Vidurinę baigė vakarais Suaugusiųjų mokymo centre. Įsidarbino statybose pagalbiniu darbininku, po kiek laiko tapo apdailininku. Pats ėmėsi remontuoti butus. „Tada gyvenau Kaune. Kauniečiai už darbą neblogai mokėjo, - pasakoja Šarūnas. - Be to, patiko, kad galiu pats projektuoti, įdėti savo kūrybos".

Prekių išvežiotojas

Lytagra 19 03 mobilus 3 paragrafas

Apdailininko verslo teko atsisakyti, kai pašaukė į kariuomenę. Atitarnavęs grįžo į Kelmę. Darbo biržos klientu buvo vos trejetą savaičių. „Pagalvojau, jog man, turinčiam sveikas kojas, rankas ir sveiką galvą gėda būti Darbo biržos klientu. Ėmiau pats ieškoti darbo."

Iš pradžių dirbo apsaugininku, paskui prekių išvežiotoju. Čia pajuto, koks reikalingas jo darbas. Nusprendė pats įregistruoti įmonę ir verstis savarankiškai. Nusipirko mikroautobusą. Siūlė savo paslaugas žmonėms, perkantiems baldus ir buitinę techniką.

Šarūnas Valiuška sako, jog ir kapinių tvarkymo versle yra erdvės kūrybai

„Šis verslas niekuomet nebūtų žlugęs. Ir dabar galiu rekomenduoti jo imtis jauniems, stipriems žmonėms, - sako Šarūnas. - Pajamos - ne aukso kalnai. Bet darbo niekuomet nepritrūks. Kartais per dieną tekdavo aptarnauti po keturiolika klientų. Atvežti ir sunešti jiems baldus į trečią arba penktą aukštą. Nelengva. Bet, atmetus visas išlaidas, atlikdavo po porą šimtų litų per dieną."

Svainis atvedė į kapinių verslą

Šarūno svainis dirbo nedidelėje įmonėje, kuri prižiūri kapus, gamina tvoreles, paminklus. Vis pasakojo apie savo darbą ir ragino imtis šių paslaugų. Vaikinas nusprendė pabandyti.

„Verslo pradžiai neturėjau jokios įrangos - tik karučius ir keletą kastuvų. Betoną tvorelės pamatams maišydavome rankomis. Cemento ir kitų medžiagų duodavo skolon prekybos įmonė. Mėnesio pabaigoje atsiskaitydavau."

Vaikinas pardavė mikroautobusą, nusipirko betono maišyklę, generatorių ir kitos reikalingos įrangos. Pasiskolino tėvo automobilį. Pradžia buvo nelengva. Mėnesio pabaigoje sukaupi daugiau pinigų, sumoki skolą už medžiagas, nuperki vieną kitą verslui reikalingą dalyką - ir ne kas lieka. Rudeniop tris mėnesius neturėjo užsakymų.

Verslui lėšų užsidirbo kariuomenėje

Supratęs, kad jo verslas - sezoninis, Šarūnas dalyvavo atrankoje ir išėjo tarnauti profesionaliu kariu. Atlyginimas ten nemažas. Tačiau pusmetį atitarnavęs grįžo tęsti verslą. Investavo, ką kariuomenėje uždirbo. Pasamdė keletą darbininkų.

Išsilaisvinęs nuo rutininio darbo, Šarūnas pradėjo labiau domėtis savo verslo galimybėmis. Ėmė pažinti akmenį. Surado, kas pigiau išpjautų bortus, padarytų kapo puošybai reikalingų detalių. Per dieną pasimalęs po Lietuvą parsiveždavo naujų idėjų.

Dabar jaunas verslininkas sukūrė dešimt darbo vietų.  Jo biurai veikia ne tik Kelmėje, bet ir Šiauliuose, Pakruojyje.  „Klientui neužtenka vien mobiliojo telefono numerio, jam reikia garantijų, - savo apsisprendimą aiškina Šarūnas. - Jis turi žinoti įmonės adresą. Taip jausis saugesnis, nes žinos, kur kreiptis, jeigu darbas bus atliktas nekokybiškai."

Verslą plečia ritualinėmis paslaugomis

Verslininkas pradėjo prekiauti karstais, įkapėmis. Pajuto ir konkurenciją. Šarvojimo sales turintys smulkieji verslininkai nepriima velionio šarvoti, jeigu karstą ir drabužius jo artimieji pirko ne jų krautuvėlėse.

Šarūnas išsinuomojo laidojimo namus, teikia šarvojimo ir kitas ritualines paslaugas. Pradėjo gaminti ir originalius nedidelius paminklus. Nusipirko katafalką.

Vaikinas sako, jog stengiasi įvykdyti kiekvieną kliento užgaidą. Kartais klientas atsineša nuotrauką ir paprašo kapą sutvarkyti taip, kaip nuotraukoje. Kai klientas lieka patenkintas, smagu ir jam, ir jo darbininkams.

Nori siekti mokslų

Kai verslas dar tvirčiau atsistos ant kojų, Šarūnas norėtų studijuoti, kad daugiau žinodamas, galėtų pasiūlyti įvairesnių ir kokybiškesnių paslaugų.

"Niekada neišvažiuočiau iš Lietuvos. Yra ir čia ką veikti, - kalba jaunas verslininkas. - Nepaliksiu čia savo širdies, kad rankos galėtų svetur užsidirbti duoną. Tiesiog sugalvoju ir iš karto darau. Nors nesitikiu šimtaprocentinės sėkmės".

Išsilavinę žmonės labai atsargūs, nemėgsta rizikuoti, todėl nekuria verslo. Parsiduoda į užsienį. Aš kol kas nebaigiau mokslų, bet nenorėčiau būti juodnugariu."

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji apacia

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Ką manote apie klimato atšilimą?
Orai