Gyvenimas toks...
Kas gimsta ąžuolo staklėse
2013-09-18

Kelmė. Tautodailininkė Birutė Kmitaitė džiaugiasi, jog dabar turės kur parduoti savo austas nešukuoto lino lovatieses ir lininius rankšluosčius. Kelmės krašto muziejaus fojė įrengtas tautodailininkų kioskelis – miesto svečiai ir turistai gali nusipirkti vietos tautodailininkų dirbinių. Jau daugiau kaip penkis dešimtmečius audžiančios  tautodailininkės lovatiesės sertifikuotos kaip tautinio paveldo produktas.

Kol kas tautodailininkė triūsia kieme. Skuba sutvarkyti gėles, sodą, daržą. Tačiau netrukus prasidės tautodailininkės šventės. Nuo lapkričio ji pradės austi. Per žiemą pasiryžusi pabaigti staklėse jau „užtaisytą“ audeklą. Paskui apsimes dar vieną – apie 80 m ilgio. Iš jo išeis aštuoniolika lovatiesių.

„Prieš vidurdienį sėdu į stakles. Ten ir audžiu, ir meldžiuos, ir klausau Marijos radijo, – savo žiemos darbotvarkę pasakoja Birutė, lipdama į mansardą, prie staklių stačiais mediniais laiptais. – Pusę keturių nulipu. Pailsiu. Pavalgau. Ir vėl prie staklių. Baigiu tik dešimtą vakaro, kai reikia eiti miegoti. Per dieną išaudžiu apie pusantro metro. Per žiemą išeina apie 120 metrų“.

Didžiulės ąžuolinės staklės užima visą mažą kambariuką. Jas Birutei paliko Amžinybėn iškeliavusi draugė. Plačios staklės per duris netilpo. Reikėjo kelti į antrą aukštą per langą. Palėpėje yra ir kitos – mažesnės, tėvelio darytos staklikės. Jomis tautodailininkė audžia lino rankšluosčius. Staklės negenda, nereikalauja ypatingos priežiūros.

Birutė mena tėvų namus Liolių seniūnijoje. Staklės stovėdavo didžiajame kambaryje, šviesiausioje ir geriausioje vietoje, po langu. Mamytė ausdavo senoviškas, šiurkščias nešukuoto lino lovatieses ir staltieses. Raštų išmokdavo iš kaimynių. Būdama paauglė ir Birutė padėdavo mamai austi. „Kartais per naktį verdavom siūlus į nytis. Dieną mamytė prie audimo, aš prie rišimo, kaimynė skaičiuoja raštą – eidavo darbas“, – prisiminimais dalijasi tautodailininkė.

Kai Birutė apmetė pirmąjį savo audimą, tėvas kraipė galvą: „Jei tu užtaisysi tą audimą, aš tau gražiausią suknytę nupirksiu“. O kai Birutė audeklą su įmantriu raštu įveikė, tėvas stebėjosi: „Kokia romantiška tavo galva. Tarsi ne keturias klases būtum baigusi, o didelius mokslus“.

Audimo procesas – sudėtingas: visą dieną užtrunka, kol apmeta audimą, paskui veria siūlus į nytis, renka raštą. „Tai yra pats sunkiausias dalykas, – apie rašto rinkimą pasakoja Birutė. – Jei suklysi, klaida vilksis per visą audinį. Teks ardyti – ir dirbti iš naujo. O jei surenki raštą, peržiūri ir nerandi klaidų, taip smagu pasidaro! Tada audi – ir nori, audi – ir nori“.

Tautodailininkė išlaikė senąją mamos tradiciją. Linines lovatieses ji audžia iš šiurkštaus nešukuoto lino siūlų. Linų kuodelį duoda verpėjai nuo Užvenčio krašto. Ši dailiai suverpia siūlus. Iš jų Birutė audžia standžias, gražiausiais raštais išmargintas lovatieses.

Birutės Kmitaitės audžiamos autentiškos senovinės lovatiesės iš nešukuoto lino sertifikuotos kaip tautinio paveldo produktas

Lytagra 19 03 mobilus 3 paragrafas

Vilnoniams audiniams taip pat nemėgsta pirkti paruoštų siūlų. Suranda kas laiko avis. Perka vilnų. Pati jas išpešioja, duoda karšti ir verpti, išplauna, nudažo siūlus.

Tamsių vilnonių ir baltų lininių lovatiesių Birutė Kmitaitė prisikrovusi visą stirtą. „Jeigu visas nupirktų, uždirbčiau daug pinigo, – šypsosi tautodailininkė. – Tik niekas neperka. Nebent vieną kitą komplektą – užsieniečiai. Yra išsivežę norvegai. O mūsų žmonės parodose, mugėse, net Lino šventėje neperka, tik pasidžiaugia: pagiria, pauosto, paglosto. Matyt, per brangu, o man nemažai atsieina siūlai. Kol išaudžiu, reikia kelių dienų“.

Originalius senoviškus savo kūrinius Birutė Kmitaitė dovanoja artimiems žmonėms, giminaičiams. Kai ateina šventės, nereikia ieškoti dovanų, kurių neįpirktų  iš mažytės savo pensijos.
Viliasi, gal vėliau žmonės pradės vertinti tai, kas originalu, tautiška. Gal lietuviai atsigaus, praturtės... Gal, dabar muziejuje įsikūrusiame kioskelyje jos lovatiesių nupirks turistai iš užsienio.

Birutės kambaryje kabo tautinių drabužių komplektas. Jį pasisiūdino iš pačios austos medžiagos. Tautodailininkė pasakoja, jog iš jos audeklo prisiūta kelios dešimtys komplektų tautinių drabužių. Sovietiniais laikais juos užsakydavo bažnyčios procesijų dalyviams. Tuomet apie kelmiškę audėją plačiai pasklido garsas. Jos audiniai pasiekė net Kavarską. Birutė sulaukdavo vis naujų ir naujų užsakymų.


Kelmiškė tautodailininkė Birutė Kmitaitė pačios austus tautinius drabužius laiko pagarbiai pakabintus išeigai ir šventėms

Audeklą tautinių drabužių komplektui išausdavo per pora dienų. Klostuotam sijonui margaraščio reikėdavo maždaug trijų metrų. O kur dar liemenė, prijuostė, palaidinukė? Audinį tautodailininkė atiduodavo siuvėjai. Palaidinukę pati Birutė ir išsiuvinėdavo.

Ir dabar tarp kelmiškės drobių dar yra vienas kitas gabalas tautiniam drabužiui tinkamos medžiagos. Bet šiuo metu daugiausia audžia lovatiesių, tikėdama, kad jos kada nors turės paklausą. Beje, septynerius metus Birutė Kmitaitė iš audimo pelnėsi duoną. Dirbo Telšių dailės kombinate. Ausdavo rankšluosčius. Per mėnesį reikėdavo išausti 60-70 dvimetrinių rankšluosčių.

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji apacia

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Ką manote apie klimato atšilimą?
Orai