BŽŪP
Kokios politikos tikėtis po 2020 metų
2016-10-14

Kaunas. Europos Sąjungoje pradedami projektuoti naujos Bendrosios žemės ūkio politikos pamatai. Tariamasi ir ginčijamasi, kokia ji galėtų ir turėtų būti, į ką labiau orientuotųsi - gamybą, aplinkosaugą, socialinę ir techninę infrastruktūrą ar kt.?

Savo požiūrį į ateities BŽŪP, lygiai kaip ir prieš 20 metų, suformulavo Korko (Airija) konferencijos dalyviai. Šioje konferencijoje dalyvavo Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos direktoriaus pavaduotojas Rimtautas PETRAITIS (nuotr.)

Europos Sąjungoje įvairiais lygiais diskutuojama apie kaimo plėtrą po 2020 metų. Rugsėjį dalyvavote šiai temai skirtoje Korko konferencijoje. Tad kokios ateities gali tikėtis kaimiškosios Europos gyventojai?

Prieš du dešimtmečius įvykusioje pirmoje Korko konferencijoje buvo suformuluoti pagrindiniai Europos Sąjungos Bendrosios žemės ūkio politikos kaimo vietovių plėtros principai. Vienas iš konferencijos iniciatorių buvo tuometinis ES žemės ūkio komisaras Francas Fišleris (Franz Fischler). Svarbiausia 1996-ųjų konferencijos nuostata atsispindėjo baigiamojoje išvadoje: „padaryti kaimiškąsias vietoves patrauklesnes gyventi ir dirbti, kad jos taptų prasmingesnio gyvenimo centrais įvairaus amžiaus žmonėms". Įgyvendinant šią idėją buvo sukurta naujoji ES kaimo plėtros politika, kurią paprastai vadiname antruoju BŽŪP ramsčiu.

Susirinkus po 20 metų konstatuota, kad atėjo laikas galvoti apie naująją ES žemės ūkio ir kaimo plėtros politiką. Konferencijoje dalyvavo visų ES valstybių žemės ūkio ministerijų, socialinių partnerių, konsultavimo įstaigų atstovai. Diskusijos sukosi apie svarbiausius iššūkius, su kuriais susiduria šiandienos kaimas: gyventojų skaičiaus mažėjimas, infrastruktūros problemos, menkesnis kaimo gyventojų (palyginti su miesto) pajamų lygis. Akcentuota, kad produkcijos gamyba kaime susijusi su žeme, todėl nepaprastai svarbu stiprinti šį ryšį.

Kalbėta ir apie glaudesnio kaimo-miesto bendradarbiavimo būtinybę, siekiant greičiau sumažinti kaimo vietovių vystymosi netolygumus. Pagrindiniai diskusijų klausimai skambėjo taip: kokia apimtimi ir kokia dalimi BŽŪP antrasis ramstis turi tarnauti ūkininkams, kokiu mastu aplinkai, kokiu - kaimo vietovių plėtrai, t. y. naujų darbo vietų kūrimui (kaime turi būti plėtojami ir kiti verslai, todėl didelio dėmesio turėtų sulaukti mažos ir vidutinės kaimo įmonės, miško savininkai), techninės infrastruktūros, ypač informacinės, tobulinimui, kultūros, socialinių, švietimo problemų sprendimui? Visus šiuos klausimus būtina spręsti šiandieninių globalių iššūkių - apsirūpinimo maistu, klimato kaitos, rinkų svyravimo - kontekste. Dar vienas svarbus aspektas - BŽŪP, įskaitant ir II ramstį, supaprastinimo procesas.

Ar diskusijose išryškėjo priešingų nuomonių dėl ES kaimo ir žemės ūkio ateities?

Nuomonių buvo įvairių, tačiau diskusija plačiąja prasme vyko viena kryptimi - kaimo problematika turi išlikti bendru visos ES rūpesčiu. Kalbėta apie tai, kad kaimo plėtros politika - tai ne vien žemės ūkis, kad agrariniam sektoriui reikalingas visuomenės palaikymas ir supratimas, kad negalima užkrauti visų kaimo ir aplinkos išsaugojimo prievolių vien žemdirbiams, būtini kompromisai; žemės ūkiui reikėtų padėti ne vien reikalavimais, bet ir papildomu informavimu, naujos kaimo plėtros programos sudarymu. Buvo plėtojama mintis, kad žemdirbių konsultavimas, žinių perdavimas yra vieni iš esminių šios pertvarkos elementų, kurie perteiktų informaciją apie žemės ūkio įtaką klimato kaitai, apie tai, kaip įmanoma keisti situaciją, informuotų ir šviestų visuomenę, prisidėtų prie miesto ir kaimo priešpriešos mažinimo.

Miestų gyventojams nėra savaime suprantamas dalykas, kad parama kaimui - tai ne vien parama ūkininkavimui, bet ir aplinkosaugai, maisto saugumui ir kokybei, kraštovaizdžio išsaugojimui ir pan. Kalbėti apie tai miestiečiams reikia, nes Bendrosios žemės ūkio politikos biudžetas nuolat mažinamas, o vienas iš argumentų - dalies visuomenės keliamos abejonės dėl būtinybės remti kaimą ir žemės ūkį. Būtent šiuo požiūriu ir būtina šviesti visuomenę (ypač miestų), atskleidžiant visą maisto gamybos grandinės sudėtingumą, žemdirbių dalyvavimą joje ir jų vaidmenį, žemės ūkio veiklos įtaką klimato kaitai, neigiamų šios veiklos aspektų mažinimo galimybes, galiausiai pabrėžiant pačios vartotojų visuomenės atsakomybę ir būtinybę spręsti problemas bendromis jėgomis.

Visą interviu skaitykite spalio mėn. žurnale „MANO ŪKIS"

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji viršus

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kas dirba ūkyje?
Orai