Aplinka, miškai
Į privataus miško valdą - tik sraigtasparniu?
2017-05-30

Vilnius. „Turiu miško, bet prie jo nėra kaip privažiuoti", - Lietuvoje taip galėtų pasakyti apie 5 tūkst. privačių miškų savininkų. Tokia situacija susiklostė dėl keleto priežasčių, pavyzdžiui, dėl neapsižiūrėjimo formuojant valdas keliukas nebuvo įtrauktas į kadastrą arba kelias tiesiog savavališkai užartas, nekreipiant dėmesio į tai, kad jis servitutinis.

„Lietuvos miškuose iš esmės neblogai tvarkomasi, tačiau dar nuo sovietmečio išlikusi problema - optimalaus miško kelių tinklo nebuvimas - visiškai nesprendžiama", - sako Privačių miškų savininkų asociacijos direktorius Aidas Pivoriūnas. - Mat dalis miško kelių net nėra identifikuoti, įtraukti į kadastrą,  nežinoma, kas jų savininkai, o juk nuo efektyviai suplanuoto ir optimaliai išdėstyto miško kelių tinklo priklauso miško pasiekiamumas. Tai susiję ne tik su ekonomiškai racionaliu žaliavos naudojimu, bet ir tinkama miško priežiūra, apsauga nuo gaisro ir ligų, išplitus kenkėjams ir kitais atvejais."

Lietuvoje yra apie 250 tūkst. privačių miško savininkų. Vidutinis privačios miško valdos plotas - apie 3 ha. Vidutiniškai miško valda nuo gyvenamosios jos savininko vietos yra nutolusi apie 80 km. Toli gražu ne visuomet jas galima pasiekti bendro naudojimo keliais - tenka naudotis servitutiniais. Servitutinis kelias - tai leidimas tam tikra sklypo dalimi naudotis kitų sklypų savininkams ir naudotojams.

Viskas kaimyno rankose...

„Problemų dėl valdos pasiekiamumo kyla, kuomet suprojektuojama grąžinimui miško valda, žmonės ją atsiima, o vėliau paaiškėja, jog buvo kažkas nesužiūrėta ar pamiršta suprojektuoti servitutinį kelią", - aiškina pašnekovas. Taigi atgauna asmuo keletą, keliolika ar keliasdešimt hektarų, tačiau miškas iš visų pusių apsuptas kitiems savininkams priklausančio ar valstybinio miško, dirbamos žemės.

Arba kelias iš tikrųjų yra, tačiau jis nėra įtrauktas į kelių kadastrą, kitus dokumentus, taigi tarsi neegzistuoja. Anot A. Pivoriūno, tokiai situacijai susiklosčius, veikla - miško priežiūros, įveisimo, kirtimo darbai - tampa sunkiai įgyvendinami arba savininkui tenka jų visiškai atsisakyti.

„Žmogus turi miško, tačiau privalai kryžiaus kelius nueiti, kad galėtų jame veiklą vykdyti. Tenka bandyti tartis su kitais savininkais, atstatyti seniau buvusį arba net įrengti naują kelią. Gerai, jei kaimynas - privataus miško savininkas ar įmonė arba miškų urėdija - yra geranoriški ir leidžia keliu naudotis, tačiau pasitaiko, kad pravažiuoti draudžia. Kyla konfliktų", - tokią situaciją vadovas vadina keblia. Pasitaiko atvejų, kuomet kaimynas už naudojimąsi tokiu esančiu, bet oficialiai nepripažintu keliu, net sutartinio metinio mokesčio reikalauja.

Suarti keliai atveda ir į teismą

Pastaraisiais metais padidėjus išmokoms už dirbamą žemę, ši problema dar labiau išryškėjo. Anot A. Pivoriūno, kartais per valdas einančius kelius ūkininkai užaria. Pasitaiko, kad nebelieka net servitutinių kelių, kurie vedė prie miško valdos.

„Ypač, jei jie nėra nurodyti kadastre, žemėtvarkos schemose, kitokiuose planavimo dokumentuose. Ūkininkui patogiau jį užarti, nes padidėja dirbamos žemės plotas, ištisą plotą lengviau įdirbti, tuo pačiu ir išmokų daugiau", - svarsto pašnekovas.

Ginčai su žemės savininku gali būti ir bevaisiai, nes pastarasis argumentuoja tuo, jog nenurodyta, kad keliukas servitutinis. Taip susidaro dviprasmiška padėtis, kuomet, anot A. Pivoriūno, visi tarsi ir supranta situaciją, tačiau dokumentais ją patvirtinti keblu.

„Institucijos atlieka savo darbą, bet pasitaiko visokių išimčių - kažkas ne iki galo buvo padaryta. Praktika rodo, kad vienintelė išeitis įteisinti kelią ir išspręsti kylančius konfliktus tarp valdų kaimynų - kreiptis į teismą. Kad išaiškintų, kaip turėtų būti, kas kaltas, kokių veiksmų turėtų imtis miško savininkas", - aiškina asociacijos vadovas. Jo žiniomis, tokių atvejų, kai tarpusavio ginčus šiuo klausimu sprendžia teismas, kasmet pasitaiko bent keletas.

Ypač aktuali ši problema derlingose Vidurio Lietuvos žemėse, kuomet keliai suariami didinant pasėlių plotus.

„Prieš keletą metų, atliekant reprezentatyvų šalies miško savininkų poreikių tyrimą, buvo prašoma nurodyti esmines problemas, su kuriomis susiduria ši socialinė grupė. Paaiškėjo, kad servitutinių kelių klausimas yra tarp trijų aktualiausių", - pabrėžia A. Pivoriūnas.

Į nuosavą mišką - tik arimu

Kauno rajone, Garliavoje, gyvenantis Darius Varanka iš valdo apie 300 ha miško. Nuosavas miškas yra išsibarstęs per keletą rajonų, valdos dažniausiai nutolusios nuo gyvenamosios vietos apie 100 km.

Pasak miško savininko, dažniausiai pasitaikanti bėda, susijusi su patekimu į privatų mišką, - nuolat užariami į valdą vedantys keliukai.

„Ūkininkai užaria keliukus, apsėja, mes važiuojam. O ką daryti. Konfliktų dėl to dar neturėjau. Jie žino, kad neteisėtai elgiasi, pretenzijų nereiškia. Jei jiems taip gerai, jei per kelią važiuodami plūgo pakelti nenori, ką gi, jų reikalas", - svarsto miško savininkas.

D. Varanka pasakojo, kad kaip tik šį pavasarį nukakus į miško valdą Ukmergės rajone, Siesikų seniūnijoje, ir teko važiuoti ką tik suartu keliu.

„Darbai miške toli gražu nėra susiję vien su miško kirtimu ir medienos išvežimu. Miške dirbu visus metus, o kirtimai vykdomi tik tris ar keturis mėnesius. Kitu laiku atliekami miško priežiūros darbai - jaunuolyno sodinimas, purškimas repelentais", - pasakoja pašnekovas.

Teisybę rado per teismus

Privačių miško valdų administravimo bendrovės „Timbex" vyriausiasis miškininkas Andrius Kertenis teigia, jog ši problema, kuomet ūkininkai nepalieka galimybės privažiuoti prie miško valdų, užardami per dirbamą žemę vedančius keliukus, aštriausia Jurbarko, Kėdainių, Pasvalio, Marijampolės, Vilkaviškio rajonuose. Mat šiuose rajonuose yra daugiausia išsibarsčiusių itin mažų privataus miško plotelių. Didelė dalis jų šliejasi šalia dirbamos žemės ir kelias veda per žemdirbių valdas.

Žemdirbystė šiuose rajonuose intensyvi. A. Kertenis privažiavimo prie miško valdos problemą taip pat sieja su tuo, kad ūkininkai, bandydami „taupyti" žemę, neretai užmerkia akis į egzistuojančius servitutus. Jei dar kokių nors dviprasmiškų situacijų iškyla valstybiniuose dokumentuose, miško savininko ar valdą administruojančios įmonės padėtis tampa keblesnė.

„Naudotis servitutiniu keliu žemės savininkas negali uždrausti. Radę užartą kelią kalbamės su žemės savininku. Nesame ir konfliktinių situacijų išvengę. Kartą teko reikalų turėti teisme. Teismas konfliktinę situaciją išsprendė mūsų naudai", - pasakoja pašnekovas.

Ieško būdų „surasti" kelią

Nacionalinės žemės tarnybos Žemės valdymo ir naudojimo skyriaus vyriausioji specialistė Birutė Kliorikaitytė sako, jog nustačius tokius atvejus, kai rengiant projektus keliai prie žemės sklypų nebuvo suprojektuoti, ieškoma galimybių bendro naudojimo ar servitutinius kelius suprojektuoti laisvos žemės fondo žemėje. Tuo atveju, jei tokių galimybių nėra, siūloma apsvarstyti galimybę nustatyti kelio servitutą į privačius žemės sklypus sandoriu arba kreiptis į teismą dėl kelio servituto nustatymo.

„Jeigu žemės savininkas servitutinį kelią užaria ar kitaip panaikina, kito žemės sklypo savininkai arba naudotojai gali kreiptis į Nacionalinės žemės tarnybos teritorinį skyrių, kuris, vykdydamas valstybinę žemės naudojimo kontrolę, įpareigos asmenį atstatyti kelią ir užtikrinti laisvą pravažiavimą. Šiuo atveju tokiam asmeniui taikoma administracinė atsakomybė", - paaiškino B. Kliorikaitytė.

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji apacia

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kokios priežastys verčia / priverstų atsisakyti ūkio?
Orai