Agropolitika
Ateityje kaimai ištuštės, o ūkininkai gyvens miestuose
2017-10-10

Vilnius. Jei Lietuva nespręs paramos paskirstymo tarp ūkių problemos, po 30 metų šalyje turėsime nedidelį skaičių ūkių, kurių vidutinis dydis sieks apie 250 ha, apie 80 proc. ūkių versis augalininkyste. Kaimai ištuštės, o ūkininkai gyvens miestuose, jų ūkiais rūpinsis specialistai, prognozuoja Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto direktorė dr. Rasa Melnikienė.

„Mano ūkis“: Žemdirbiai teigia, kad reikia kuo daugiau gaminti. Jūs sakote, kad reikia siekti taip išleisti viešuosius pinigus, jog kaimas turėtų darbo, pajamų ir neišsivaikščiotų. Ar šie siekiai suderinami?

Dr. Rasa Melnikienė, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto direktorė:

Šiuo atveju reikėtų kalbėti apie žemdirbio ir valstybės strategijų suderinamumą. Valstybė rinkos ekonomikoje turi siekti trijų tikslų: užtikrinti apsirūpinimą maistu, įgyvendinti pajamų politiką, t. y. kad ūkių struktūra būtų gyvybinga ir atsilaikytų prieš krizes (kuo margesnė ūkių dydžių, tipų įvairovė, specializacija ir pan., tuo geriau prisitaikoma prie pokyčių), rūpintis išteklių atkūrimu (kad ilgalaikėje perspektyvoje turėtume užtektinai švaraus vandens, derlingo dirvožemio ir kt.). Tai viešosios politikos tikslai.

Lietuva gamina maisto daugiau nei suvartoja, todėl gamybos didinimas šiuo metu nėra svarbiausias valstybės rūpestis, yra opesnių problemų, išplaukiančių iš kaimo gyvybingumo išsaugojimo. Europos Sąjungos Bendroji žemės ūkio politika atsirado tada, kai kaimų gyventojai, ūkininkai pradėjo masiškai migruoti į miestus, kilo grėsmė, kad nebus kam gaminti maisto. ES sutarė remti žemdirbių pajamas, kurios buvo daug mažesnės nei kituose sektoriuose. Dabar situacija Lietuvoje yra panaši. Mūsų ekonomika netvari dėl socialinių veiksnių: mažėjant gyventojų, mažėja gamintojų ir valgytojų; mažindami skurdą, galėtume suvartoti daugiau maisto.

Kalbėdama apie skurdo mažinimą, turiu galvoje ne šelpimą, o žmonių grąžinimą į darbo rinką. Jei augtų gyventojų pajamos, augtų ir vidaus vartojimas, mažiau būtume priklausomi nuo eksporto. Dėl žemdirbių siekio gaminti daugiau... Žemės ištekliai riboti, tad dauguma žemdirbių negali gaminti daugiau, nes neišgali nusipirkti papildomai žemės. Jos nusipirkti gali tie, kas finansiškai pajėgūs, t. y. stambieji ūkiai.

Lietuvoje maždaug 2 proc. didelių ūkių valdo apie 50 proc. žemės. Nuolat kartojant, kad 98 proc. ūkių yra nekonkurencingi, neefektyvūs, blogi, smulkieji ūkininkai pasigauna jiems peršamą mintį ir atsisako ūkininkavimo, jaunimas nebenori tęsti šios veiklos, emigruoja, kitaip tariant, renkasi daugiau pajamų ir mažiau atsakomybės reikalaujantį darbą.

Dalis ūkininkų šiandien dirba kaime tik todėl, kad prieš akis tėra dvi alternatyvos: stiprinti ūkius ir bandyti išgyventi arba emigruoti. Daugelis nustemba sužinoję, kad per laikotarpį nuo Lietuvos įstojimo į ES (2004 m.) šalyje labiausiai sumažėjo 35-45 metų amžiaus ūkių savininkų, t. y. darbingiausio amžiaus žmonių, o ne pensininkų. Mums būtina susitarti, kad agrarinis sektorius turi būti grindžiamas ūkių įvairove. Jam reikalingi dideli industriniai, nedideli, specializuoti, dalinio užimtumo ir kt. ūkiai.

Visą pokalbį skaitykite čia

Gudinas - mobilioji apacia

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kokios priežastys verčia / priverstų atsisakyti ūkio?
Orai