manoukis new-logo.jpg
Lapkričio 19 d., Sekmadienis
Žurnalų MANO ŪKIS ir VETinfo PRENUMERATA 2018 metams jau prasidėjo! Kviečiame užsiprenumeruoti internetu http://manoukis.lt/prenumerata/internetu  
Naujas DARBO KODEKSAS - iššūkiai agroverslui

Skaitykite daugiau: http://manoukis.lt/mano-ukis-zurnalas
Naujas DARBO KODEKSAS - iššūkiai agroverslui

Skaitykite daugiau: http://manoukis.lt/mano-ukis-zurnalas
Naujas DARBO KODEKSAS - iššūkiai agroverslui

Skaitykite daugiau: http://manoukis.lt/mano-ukis-zurnalas
Grikių derliui nuimti - tinkama technologija ir technika

Skaitykite daugiau: http://manoukis.lt/infoparduotuve?shop=1&id=93
Grikių derliui nuimti - tinkama technologija ir technika

Skaitykite daugiau: http://manoukis.lt/infoparduotuve?shop=1&id=93
Grikių derliui nuimti - tinkama technologija ir technika

Skaitykite daugiau: http://manoukis.lt/infoparduotuve?shop=1&id=93
Mikroorganizmų dirvožemyje svarba

Mikroorganizmai – vienas iš dirvožemio ekosistemos stabilumą, medžiagų apytaką, derlingumą lemiančių veiksnių. Kartais žemdirbiai sako, kad žemė kvepia duona. Mikrobiologai gali paaiškinti, jog tai dirvožemio bakterijų išskirtų fermentų specifinis kvapas.

Dirvožemis – įvairių mikroorganizmų gyvenamoji vieta. Mikroorganizmai – tai patys mažiausieji gyvieji organizmai visoje planetoje. Nors jie nėra matomi plika akimi, tačiau, vykdydami pagrindinių biocheminių elementų (C, N, P, S ir kt.) bei energijos apykaitą, formuoja visos planetos atmosferą ir gamtines sistemas. Dirvožemis – tai daugiafazė atvira sistema, kur glaudžiai persipina fizikiniai, cheminiai ir biologiniai procesai. Dėl intensyvėjančios ūkinės veiklos jau dabar pastebimi negatyvūs reiškiniai: dirvožemio rūgštėjimas, humuso irimas, padidėjusi tarša.

Mikroorganizmų veikla yra svarbus dirvodaros ir dirvožemio derlingumo faktorius. Mikroorganizmai atsakingi už organinės medžiagos irimo procesus, kurių metu dirvožemis praturtėja augalams reikalingų mineralinių ir biologiškai aktyvių medžiagų. Dirvožemio degradavimą, kaip ir įvairovę, lemia specifinės klimato sąlygos, skirtingas dirvodaros laikas, reljefas, skirtinga granuliometrinė sudėtis ir ūkinė veikla. Atskiroms dirvožemių grupėms, priklausomai nuo sąlygų, būdingos organizmų bendrijos, kurios lemia dirvožemio savybes.

Intensyvėjant žemės ūkio veiklai ir didėjant užterštumui, ypač išryškėja mikrobiologinių tyrimų reikšmė. Tyrinėjant bet kokio dirvožemio tipo mikroorganizmus, stebina jų įvairovė ir tai, kad jų savybės dažnai būna prieštaringos ir nesuderinamos su aplinkos sąlygomis. Galima išskirti dvi pagrindines mikroorganizmų savybes: sugebėjimą greitai daugintis palankioje aplinkoje ir ilgai išlaikyti gyvybingumą nepalankiu dauginimuisi periodu.

Humuso svarba

Dirvožemio derlingumą tiesiogiai lemia humuso (organinės medžiagos) kiekis. Humusas yra sudėtingas kompleksinis junginys, glaudžiai susijungęs su dirvožemio mineraline dalimi. Humuso kiekis – vienas svarbiausių dirvos sukultūrinimo rodiklių. Dirvožemyje sukauptos organinės medžiagos – tai ne atliekos, o žaliava, kuri formuoja dirvožemio fizines ir chemines savybes, dalyvauja medžiagų apykaitoje gamtoje, kuria humusą, palaiko dirvožemio derlingumą, augina produkciją.

Iš tyrimų žinoma, kad kiekviena dirvožemio grupė turi būdingą jai humuso, tirpių ir netirpių organinių ir neorganinių medžiagų kiekį, tam tikras rūgštumo atstatymo sąlygas ir specifinį, mikrozonoms būdingą pH. Dirvožemyje visada atsiranda mikrozonų, kuriose trūksta organinės medžiagos, azoto, fosforo, kalio, kalcio ir mikroelementų. Įterpus bet kurio iš jų, išsivysto papildomas mikroorganizmų skaičius. Mikroorganizmų dėka palaikomas pastovus, būdingas tam tikrai dirvožemio grupei humuso, judriojo azoto ir judriojo fosforo kiekis, mineralų sintezės ir skaidymo greitis.

Tyrimai įrodė, kad žmogaus veikla gali labai lengvai reguliuoti mikrobiologinius procesus. Humuso sintezės metu skaidomos organinės liekanos, sintetinami nauji organiniai junginiai ir vyksta humifikacija. Skaidant organines medžiagas, dalyvauja daugelio fiziologinių grupių mikroorganizmai. Pradinėse organinių liekanų skaidymosi stadijose dalyvauja nesporinės bakterijos, vėliau – sporinės ir pagaliau mikromicetai. Skaidant organines medžiagas, dalis jų mineralizuojasi, o kita dalis dalyvauja naujų organinių junginių sintezėje ir humifikacijoje. Vykstant humifikavimo procesams, palaipsniui sudaroma dirvožemio derlingumą nulemiančių maisto medžiagų atsarga. Humuso mineralizacijos procese iš organinių liekanų išlaisvinami cheminiai elementai ir užtikrinama jų apykaita. Tokiu būdu augalai gali įsisavinti dirvožemyje sukauptas maisto medžiagas.

Gilus ir seklus šiaudų užarimas

Šalutinę produkciją palikus lauke po derliaus nuėmimo ar ją užarus, išsaugoma organinė medžiaga, padidėja mikrobiologinis aktyvumas. Įterpus organines liekanas, kinta ir mikroorganizmų sudėtis. Taikant įprastinę žemdirbystės sistemą, kai augalų liekanos užariamos, labiau vystosi bakterijos, neartose dirvose ar liekanoms likus arti paviršiaus, dominuoja mikromicetai.

Tyrimais nustatyta, kad įterpus ar užarus šiaudus, mikroorganizmų veikla aktyvesnė, jų būna daugiau ir šiaudai suardomi greičiau, negu palikus juos ant paviršiaus, nes užartų šiaudų kvėpavimo intensyvumas būna 56 proc. didesnis negu paviršinių šiaudų. Taigi šiaudų įterpimo būdai yra svarbus veiksnys organinių medžiagų skaidymo mastui ir maisto medžiagų dinamikai dirvožemyje.

Giliai užarus organines liekanas, jos priverstos skaidytis anaerobinėmis sąlygomis, todėl gali susidaryti toksiškų junginių, o negiliai užartos augalų liekanos mažina garavimą ir dirvožemyje lieka daugiau vandens. Taigi įprastą žemdirbystės sistemą siūloma keisti sekliu dirvos dirbimu. Tokiu būdu palaikoma dirvožemio drėgmė ir kvėpavimas, organinės liekanos lieka arti paviršiaus, kur jos lengviau skaidomos, o čia esančios augalų šaknys aprūpinamos maisto medžiagomis.

Ką mokslininkai vadina nitratų depresija

Natūraliomis sąlygomis dirvožemio optimalus biologinis aktyvumas kinta keičiantis sezonams. Pakitus organinių bei mineralinių medžiagų kiekiui dirvožemyje, pastebimas ir mikroorganizmų skaičiaus didėjimas ar mažėjimas. Intensyvūs mikrobiologiniai procesai gali būti naudingi, tačiau greitas organinės medžiagos skilimas, azoto trąšų vertimas nitratais, jų išsiplovimas į gruntinius vandenis, denitrifikacijos aktyvėjimas ir azoto išgaravimas sukelia taršos ir dirvožemio degradavimo pavojų.

Pavasarį ir vasaros pradžioje, esant dideliam mikroorganizmų aktyvumui, jiems reikia daug azoto, o augantiems augalams jo tenka mažai. Tokias sąlygas mokslininkai vertina kaip nitratų depresijos periodą, kuris tęsiasi, kol mikroorganizmai sumažina ardomos organinės medžiagos C:N santykį. Tada prasideda mikrobiologinė azoto konservacija ir dirvožemis tampa šiek tiek turtingesnis azoto ir humuso. Minėtu perio­du (pavasarį ir vasaros pradžioje) būtina papildyti azoto atsargas, kad mikroorganizmai jo nenaudotų iš dirvožemio.

Rudenį mikrobiologinis azoto kaupimas naudingas, nes tuo atveju mineralinis azotas per žiemą neišsiplautų, o pavasarį vėl būtų mineralizuojamas ir vėliau jį panaudotų augalai. Tačiau jei mikroorganizmams aktyviai skaidant organinę medžiagą dirvožemyje nėra augalų, didėja aplinkos tarša nitratais. Norint išvengti žalingų medžiagų kaupimosi dirvožemyje, būtina tręšti ir organinėmis trąšomis.

Nepažeisti ekologinės pusiausvyros

Intensyvi žemdirbystės sistema neatsiejama su gausiu mineralinių trąšų ir kitų cheminių medžiagų naudojimu. Siekiant įvairiomis cheminėmis priemonėmis didinti augalų produktyvumą, svarbu nepažeisti dirvožemyje ekologinės pusiausvyros. Ateities žemdirbystė – dirvožemio biotechnologijos, kai kartu su chemizavimu reguliuojami mikrobiologiniai ir bio­loginiai procesai, kai trąšos į dirvožemį įterpiamos atsižvelgiant ne tik į poveikį augalams, bet ir į poveikį dirvožemio mikroorganizmams.

Vienas iš didžiausių ūkinės veiklos rezultatų – didelių teritorijų suarimas ir natūralių biogeocenozių* (ekosistemų) pakeitimas dirbtinėmis, produktyvesnėmis, taip pat žemės ūkio chemizavimas. Sutrikus biologinei pusiausvyrai, vyksta negatyvūs dirvožemio mikroorganizmų sudėties ir biocheminių procesų pokyčiai, lemiantys mineralizacijos procesų intensyvumą ir humuso degradaciją.

Pažeidus mikroskopinių grybų veiklą didelėmis fosforo trąšų normomis, pesticidais bei intensyviu žemės dirbimu, iš organinių fosforo junginių silpniau išsiskiria tirpus fosforas. Todėl aktualu kurti alternatyvias biologiškai subalansuotas žemdirbystės sistemas. Dirvožemio biota (visi jame esantys gyvi organizmai) ne tik labai priklauso nuo naudojamų agropriemonių – tręšimo, pesticidų, sėjomainų, žemės dirbimo, nuo pakitusių dirvožemio fizikinių ir agrocheminių savybių, bet ir daro joms įtaką. Biota dalyvauja svarbiausiuose dirvožemio procesuose, taip pat ir ekosistemos produktyvumo bei apsauginėse funkcijose.

Intensyvioje žemdirbystėje, siekiant atkurti iš dirvožemio su derliumi paimtas maisto medžiagas, naudojama daug mineralinių trąšų, tačiau jos gali užteršti požeminius vandenis. Be to, maisto medžiagų išplovimą iš dirvožemio spartina dideli kritulių kiekio pokyčiai atskirais periodais.

Organinės trąšos skatina mikroorganizmų plitimą

Trąšos – viena stipriausių žemdirbystės priemonių, reguliuojančių medžiagų apykaitos srautus. Jomis bandoma reguliuoti augalų mitybos procesus, keisti derliaus kokybę. Trąšos kompleksiškai veikia dirvą: jos keičia chemines, agrochemines, fizikines dirvožemio savybes, padeda mobilizuoti paties dirvožemio maistinius junginius. Organinės trąšos skatina mikroorganizmų plitimą. Tačiau vien organinės trąšos nepakankamai patenkina augalų maisto medžiagų poreikį.

Atlikti tyrimai parodė nedidelių mineralinių trąšų normų teigiamą įtaką augalų produktyvumui ir dirvožemio agrocheminėms bei mikrobiologinėms savybėms. Mineralines trąšas derinant su kalkinimu, didėja amonifikuojančių bei nitrifikuojančių mikroorganizmų paplitimas bei fermentų aktyvumas. Didelės mineralinių trąšų dozės pablogina dirvožemio agrochemines ir biologines savybes bei jų ekologinę būklę, padidina dirvožemio, vandens ir atmosferos taršą.

Jei ilgą laiką naudojamos per didelės trąšų normos, keičiasi mikroorganizmų grupių santykis, jų kiekis bei rūšinė sudėtis. Daugelis mokslininkų nustatė, kad dideli azoto bei kalio trąšų kiekiai rūgština dirvožemį, todėl juose mažėja bakterijų, daugėja mikromicetų, tačiau supaprastėja jų rūšinė sudėtis. Rūgščiuose dirvožemiuose neaptikta laisvųjų azotą fiksuojančių bakterijų, negausiai paplitusios nitrifikuojančios bei amonifikuojančios bakterijos, nerasta celiuliozę skaidančių bakterijų. To priežastis – dirvožemio rūgštumas, didesnis judriojo aliuminio kiekis, mažesnis bazingumas ir kitos savybės. Literatūroje randama nemažai duomenų ir apie negatyvų pesticidų poveikį dirvožemio mikroorganizmams, tačiau nėra reikšmingų kriterijų, kaip tai veikia derlingumą.

Iš visų gamtinių ekosistemų dirvožemyje mikroorganizmų gausumas yra didžiausias. Jų vystymąsi labiausiai veikia organinės medžiagos ir kitų maisto elementų trūkumas. Temperatūra ir drėgmė taip pat svarbūs veiksniai, bet jie neprog­nozuojami, laikini ir neveikia organinės medžiagos mineralizacijos. Jei sistemoje įvyksta pokyčiai, suaktyvėja mikroorganizmai, atstatantys sistemos pusiausvyrą.

***
*Biogeocenozė – sudėtinga gamtinė sistema, kurią sudaro medžiagų ir energijos apykaitos ryšiais susiję biocenozė ir biotipas

***
Žmonijos civilizacijos vystymasis tiesiogiai susijęs su dirvožemio panaudojimu. Dirvožemis yra pirmas žmogaus panaudotas Žemės resursas. Per ilgą laiką susiformavo vartotojiškas požiūris į dirvožemį, ignoruojant ekologinę poziciją, ir tik pastaruoju metu pripažinta, kad dirvožemių degradacija vyksta intensyviau už jų atsistatymą

Leistini formatai: jpg, jpeg, png, flv.

Leistinas dydis: 20M.


Komentarai

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams. Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.



RSS naujienų prenumerata

Here you can play mega moolah slots online or visit this site about online casinos at Australia aucasinosonline

.