manoukis new-logo.jpg
Spalio 21 d., Antradienis
Įsukę kalakutų auginimo verslą

Kai prieš trylika metų Rūta ir Gintas Cimakauskai nusipirko pirmuosius 600 kalakučiukų, dar nežinojo, kad šių paukščių auginimas taps jų šeimos verslu. Pirmasis bandymas buvo sėkmingas, nors ir sukėlė ūkininkams nemažai streso: tiesiog ne dienomis, o valandomis stambėjantys paukščiai sunkiai beišsiteko fermoje, o šeimininkai karštligiškai ieškojo, kur juos realizuoti. Tuomet, 1998-aisiais, retas pirkėjas žinojo kalakutienos skonį, o kalakutai dažnam lietuviui asocijuodavosi tik su amerikietiškuose filmuose matyta kalakuto valgymo ceremonija per Padėkos dieną.

Praėjo vos dešimtmetis, ir kalakutiena tapo įprastu produktu ant kasdienio stalo, o Cimakauskai tiksliai, tarsi šveicarišką laikrodį, užsuko savo ūkyje kalakutų auginimo verslą. Lazdijų r., Kučiūnų kaime kasmet išauginama 65 tūkst. šių vertingų paukščių, šviežios kalakutienos turima ištisus metus. Apie 55 tūkst., taigi beveik 80 proc., kalakutų gyvi eksportuojami į Lenkiją. Ryšiai su kaimynine šalimi (beje, kaimynine tikrąja šio žodžio prasme, nes pro Cimakauskų kontoros langą matyti jau Lenkijoje plytintys laukai) užsimezgė tada, kai Rūtos ir Ginto ūkininkavimo istorijoje buvo vienas sunkiausių etapų. Prieš šešerius metus, 2005-aisiais, ir paukštienos kaina, ir paklausa labai krito, o viena stambi mūsų šalies įmonė, taip pat auginanti kalakutus, paliko ūkininkus, kaip sakoma, ant ledo: iki tol supirkdavusi didžiąją kalakutų dalį, staiga pasakė - nebereikia.

Neturėdami kur dėtis, Cimakauskai nukreipė žvilgsnius į Lenkiją ir ten pradėjo aktyviai ieškoti kontaktų. Ieškojo ilgai ir sunkiai, bet surado ilgam - su šia įmone sėkmingai dirba iki šiol. „Sužinojome, kad  įmonė turi skerdyklą ir gali pati atvažiuoti parsivežti gyvų paukščių. Toks variantas mums puikiai tiko. Atsitiesėme, vėl atsistojome ant kojų", - sėkmingo bendradarbiavimo pradžią prisimena Gintas. Ir nors dabar kalakutienos poreikis padidėjo ir mūsų šalies vidaus rinkoje, tačiau kol kas Cimakauskai nieko nenori keisti, nes nusistovėjo labai geras bendradarbiavimo modelis.

„Dirbame pagal trišalę sutartį: Lenkijoje vienai įmonei parduodame užaugintus paukščius, iš kitos įmonės perkame jauniklius paukščiukus, iš trečios - pašarus jaunikliams. Kitaip tariant, zlotų į jokią kitą valiutą nekonvertuojame, nes tai neapsimokėtų", - nusistovėjusią darbo tvarką aiškina ūkio šeimininkas. Veterinarijos gydytojų paslaugos taip pat perkamos kaimyninėje šalyje. „Nors Lenkijoje aš esu ne pats stambiausias klientas, bet jaučiuosi labai gerbiamas. Tiesiog ten kitaip bendraujama su klientu, kitaip suprantama bendradarbiavimo vertė", - pabrėžia Gintas.

Lenkijoje kalakutų auginimo verslas yra labai populiarus, ten daug stambių augintojų. Būtent jų patirtimi rėmėsi Cimakauskai, pradėdami patys auginti kalakutus, nes mūsų šalies mokslininkai šiuo klausimu beveik nieko negalėjo patarti. „Turėjome labai gerą mokytoją - stambų kalakutų augintoją Lenkijoje, jis mudu su Rūta priėmė dviem savaitėms, apgyvendino ir leido dirbti fermose. Kiekvienas buvome atsakingas už kelis šimtus paukščių, viską darėme patys, bet kiekvienu momentu galėjome konsultuotis su šeimininku", - neįkainojamą patirtį prisiminė Gintas.

Verslas, reikalaujantis daug investicijų

Pradedančiuosius reikia iš karto įspėti, kad kalakutų auginimas - brangus verslas, reikalaujantis daug pradinių investicijų. Šie paukščiai auga palyginti ilgai, beveik pusę metų - taigi, tik po pusmečio galima tikėtis pirmosios investicijų grąžos. Pats sudėtingiausias periodas - pirmosios savaitės. „Nenuostabu, kad augintojų yra mažai - jaunikliai labai lepūs, tad prižiūrinčiam žmogui tenka tiesiog apsigyventi fermoje ir nuolat stebėti paukščiukus, kad net ir menkiausias negalavimas nepraslystų pro akis", - aiškina Rūta ir priduria visą laiką perspėjanti kalakučiukų jauniklių pirkėjus, kad nesugalvotų jiems paduoti kruopų ar kiaušinių. Granuliuoti pašarai jaunikliams yra brangūs ir turi būti nepriekaištingos kokybės, o kiekvienos pramoninės veislės kalakučiukai yra pritaikyti prie tam tikro pašaro.

„Juk visi žino, kaip reikia vaikus auginti - nesušaldyti, gerai maitinti. Lygiai tas pats ir su kalakučiukais. Ypač žiemos metu nevalia jų neperšaldyti, tačiau ventiliacija būtina, o vanduo visada turi būti šaltas ir šviežias, mat šiltame vandenyje greitai veisiasi mikrobai. Pakratai turi kvepėti, jokio pelėsio ten negali būti nė pėdsakų", - aiškina Gintas.

Kalakutai - lepūs, baikštūs ir nervingi, o kartu labai išdidūs paukščiai - nieko nepakels nuo žemės. Lesalams nubirus ant žemės, šiukštu jų nelies - sutryps ir dar pridergs toje vietoje. O jei lesioja nuo žemės, reikia sunerimti - kažkas tam paukščiui negerai. Apie paukščių būklę patyrę šeimininkai gali spręsti ir iš jų burbuliavimo: jei išgirdus šeimininko balsą pulke nuvilnija pritariantis burbuliavimas - viskas tvarkoje. Jei tvyro tyla - lauk bėdos. Noras skraidyti irgi rodo, kad viskas pulke gerai. Paukščiai jautriai reaguoja į tiesioginę saulės šviesą - jie gali taip įsidirginti, kad pradeda kapoti vienas kitą ir gali net negyvai susižaloti. Štai kodėl paaugusių kalakutų fermose tvyro prieblanda.

Fermas ūkio teritorijoje stengiamasi išdėstyti keliais blokais, tolėliau viena nuo kitos, o atokiausiai yra jauniklių paukščiukų ferma. Apgalvota net tokia detalė, kad vyraujantys šiaurės vakarų vėjai pūstų nuo mažylių fermos link didelių kalakutų fermų, o ne atvirkščiai. Visa tai užkerta kelią galimam ligų plitimui. Jaunikliai auginami iki 5 savaičių, o tada pervežami į didžiųjų paukščių fermas. Po kiekvieno pulko (paprastai jame būna apie 6 000 kalakutų) realizacijos fermos skrupulingai išvalomos: išmėžiamas mėšlas, patalpos išplaunamos, išdezinfekuojamos, gerai išvėdinamos.

Visą auginimo periodą fermose kruopščiai sekama oro temperatūra. Paprastai suaugusiems paukščiams palaikoma maždaug 17 oC šilumos - jei tik pasidaro šilčiau ar šalčiau, suveikia apsaugos sistemos ir įspėjančias žinutes gauna šeimininkas, ūkvedys bei prižiūrintis darbininkas. Gedimas kuo greičiau šalinamas, nes kalakutai jautriai reaguoja į temperatūros pokyčius. Net galingas generatorius ūkyje yra, kad elektros dingimo atveju būtų galima ją generuoti vietoje. „Beje, gal ne visi žino, kad kalakutų patinų karoliai visą laiką būna labai karšti, maždaug 41 °C - žiemą prie jų galima rankas pasišildyti", - juokiasi Rūta.

Didžiausi pinigai - iš baltosios mėsos

Pirkdami jauniklius, ūkininkai visada pageidauja žinoti, kiek yra patinų ir kiek patelių. Parvežti į fermą visi paukščiai suleidžiami į vieną krūvą, bet žinojimas, kiek pulke yra „mergaičių" ir kiek „berniukų" svarbus dėl to, kad būtų galima planuoti pardavimus. Patelės auginamos 4 mėnesius (16 savaičių) ir pasiekia 10 kg svorį. Jos iš pulko iškeliamos ir realizuojamos, o likę vieni patinai auginami dar pusantro mėnesio (iki 21 savaitės), jie per tą laiką pasiekia 20 kg svorį. Patelių mėsa turi daugiau vandens, yra minkštesnė, riebesnė, o patinų dažniausiai naudojama įvairiems gaminiams.

Visas kalakutų augintojų verslas yra iš baltosios mėsos - filė. Veislės irgi kuriamos ta linkme, kad būtų kuo didesnė baltosios mėsos išeiga. Be to, svarbu, kad paukščius būtų lengviau užauginti, o kilogramo savikaina būtų optimali - kitaip tariant, kad kalakutiena nebūtų prabangos prekė. Pagrindinės pramoninių kalakutų veislės - vadinamieji didieji krosai - kuriamos Anglijoje ir JAV. „Vis nepatenku į jokią rimtą konferenciją, kur galėčiau paklausti, kaip iš juodo kalakuto atsirado baltas, nes visos pramoninės veislės yra baltaplunksnės. Esu girdėjusi versiją, kad šiaip kalakutas yra žolėdis paukštis, o tie krosai sukurti sukryžminus su mėsėdžiais paukščiais (pavyzdžiui, grifais), todėl jie ir sugeba užauginti tiek daug masės", - svarsto Rūta.

Ūkyje yra nedidelė skerdykla, kur per savaitę galima paskersti iki 150 vnt. paukščių. Atvėsinta paukštiena keturis kartus per savaitę prekiaujama ūkininkų turgeliuose. Su mobiliąja parduotuve po turgus pirmus metus važinėjo patys šeimininkai. Tai buvo puiki proga išsiaiškinti, ko pageidauja pirkėjai. Rūta kantriai aiškindavo, kaip paruošti skanių patiekalų iš kalakutienos. Svarbiausia taisyklė - kalakutienos jokiu būdu negalima perkepti. „Tai grynas baltymas, mėsos raumens lakšteliai labai stambūs, jei tik ilgiau pakepsi, krūtinėlė sukietėja, pasidaro sausa, sprangi", - kulinarines tiesas dėsto moteris. Kepamos krūtinėlės viduje turi būti pasiekta 70 laipsnių temperatūra, o kumpelių - 80 laipsnių. Iš 100 g kalakutienos gaunama 19 proc. baltymų, 5 proc. energijos (riebalų). „Jaunam, prie kompiuterio dirbančiam žmogui tai tiesiog idealus maistas - neapsunkina skrandžio ir turi daug naudingų medžiagų", - aiškina Rūta. Kalakutienos kaina priklauso nuo grūdų ir dujų kainos, todėl vieno kilogramo išauginimo savikaina kasmet skiriasi. Šiemet su PVM vidutiniškai kilogramo kaina išeina 10,50 Lt.

Kooperacija - ne lietuviškam būdui

Ūkyje, kuriame sukurta per 20 darbo vietų, dirba jauni žmonės. „Kai formavome ūkį ir patys buvome jauni, norėjosi, kad kartu pasentume su savo darbuotojais", - jaunu kolektyvu didžiuojasi Gintas. Dešinioji jo ranka ūkvedys Audrius Markevičius ūkyje dirba jau 11 metų ir, pasak Ginto, gal net geriau už jį patį žino visus ūkio reikalus. „Nebaisu ūkį palikus kur nors išvykti - žinome, kad jis patikimose rankose", - ūkvedžio darbu visiškai pasitiki Gintas.

Lenkijoje yra įprasta, kad auginimas yra vieno darbas, skerdimas - kito, produktų gamyba - trečio, realizacija - ketvirto. Jis irgi daug metų tokios taisyklės laikėsi, bet vis sunkiau darėsi galą su galu sudurti. „Pabandžiau viską sujungti į vieną krūvą: žemę, javus, kalakutų auginimą, jų skerdimą ir pardavimą, tada pradėjo galai rištis", - aiškina ūkininkas. Kol neišplėtė savo dirbamų laukų (dabar dirba 180 ha), neturėjo gerų šiaudų pakratams - atveždavo piktžolėtų, nuo kurių kalakutams gūžiai apsiveldavo. Savos žemės buvo būtina turėti ir tam, kad būtų kur iškratyti paukščių mėšlą. Trūkdavo ir kokybiškų grūdų - atveždavo ir šlapių, ir nevalytų. „Taip tęsėsi tol, kol vieną kartą išgirdau žmones kalbant: ai, vešiu pas Cimakauską, jis ten visokius perka. Padariau išvadas: nupirkau sandėlininkui drėgnomatį, ir baigėsi nekokybiškų grūdų vežimas", -prisimena Gintas.

Rūta prieš kelerius metus su dideliu entuziazmu kūrė kooperatyvą „Nemuno slėnio tradicijos", tačiau pastaruoju metu kooperatyvo veikla yra praktiškai sustojusi. „Lietuviai negali dirbti kartu. Gaila, bet taip yra. Geriausia dirbti vienam ir turėti savo dešinę ranką", - per daug nesileisdamas į kooperacijos nesėkmes ištaria Gintas. Jų ūkio gaminiai taip pat nebeženklinami išskirtinės kokybės produkciją (IKP) žyminčiu ženklu „Kokybė". Kaip IKP gaminius Cimakauskai sertifikuodavo mėsinius viščiukus, bet netrukus įsitikino, kad tai neapsimoka: sertifikavimo išlaidos buvo nemenkos (20 cnt/kg), o pirkėjas to neįvertino - finalinė mėsos kaina liko tokia pati. „Matėme, kad žmonės tų ženkliukų net nepastebi arba netiki jais. Kviesdavome atvažiuoti į ūkį ir savo akimis įsitikinti, kaip natūraliai auginami paukščiai", - Rūta įsitikinusi, kad IKP sistema turi būti daugiau viešinama ir propaguojama.

Ūkyje įgyvendinti 5 investiciniai projektai, iš kurių, šeimininko manymu, pats naudingiausias buvo paskutinysis - jį įgyvendinant buvo įsigyta sėjamoji, kombainas bei pastatytas modernus pašarų ruošimo cechas. Per 400 tūkst. Lt kainavusiame ceche (visa įranga gaminta Lenkijoje ir idealiai pritaikyta prie turimų patalpų) grūdai ne malami, o traiškomi, į mišinį įpurškiama aliejaus, o pašaro sudėtis sureguliuojama mygtuko paspaudimu. Valdymo bloke yra monitorius, rodantis kaip dirba visa pašarų ruošimo linija, kuri jos grandis konkrečiu momentu yra užpildyta. Našumas - 5 tonos per valandą. Kol kas tokio našumo nė nereikia, tačiau cechas įrengtas galvojant apie ateitį, galbūt kada nors gamybiniai pajėgumai didės. Pats pirmasis investicinis projektas buvo 2,7 mln. Lt vertės, jį įgyvendinant rekonstruotos 3 dalys fermų (buvusios kiaulidės pritaikytos kalakutams auginti), pastatytas itin erdvus ir sandarus kluonas pakratams laikyti, nupirktas teleskopinis krautuvas ir traktorius pašarams vežti.

Nors atrodytų ūkyje nieko netrūksta, bet Gintas turi planų, kaip dar patobulinti gamybą. „Būtinai reikia ritinių preso - tokio, kad šiaudus iš karto susmulkintų ir susuktų į ritinį, kurį prireikus būtų galima prapjauti ir mechaniškai pakreikti trąšų barstytuvo principu", - sumanymu pasidalija šeimininkas, mat mažų kalakučiukų pakratams naudojamos pjuvenos, o didesniems paukščiams - šiaudai. Be to, planuojama įrengti modernias elektronines svarstykles, kuriomis būtų galima sverti atvažiuojančias ir išvažiuojančias mašinas.

Vagysčių šeimininkai netoleruoja ir su vagiliauti linkusiais žmonėmis be skrupulų atsisveikina. Gintas iš patirties žino, kad norint plėtoti verslą, reikia atidžiai sekti situaciją ūkyje ir nesigėdyti kontroliuoti nei darbininkų, nei partnerių. Nes paprastai, jei tik yra galimybė papiktnaudžiauti, tai žmonės ja ir pasinaudoja.

„Dviračio neišradinėjome - nuvažiavome, pamatėme, kaip kitur žmonės dirba, ir patys pradėjome", - sako Rūta ir Gintas Cimakauskai. Patyrę, kiek naudos duoda atviras bendravimas su specialistais, ūkininkai sako mielai padėtų ir negailėtų praktiškų patarimų, jei kas nors ketintų dabar pradėti auginti kalakutus. Jų manymu, tai dar neišnaudota niša rinkoje, kurioje vietą rastų ne vienas naujas dalyvis.

Jurga Zaleckienė

Mano ūkis, 2012/01

Leistini formatai: jpg, jpeg, png, flv.

Leistinas dydis: 20M.


Komentarai