Manualinė terapija, fizioterapija ir papildomos reabilitacinės priemonės (aparatinės procedūros) pasaulyje vis dažniau naudojamos reabilitaciniam žirgų gydymui: po patirtų traumų norint, kad gyvūnai atgautų kuo geresnę sportinę formą. Neretai reabilitologas tampa sportininkų komandos dalimi.

Kai kalbame apie žirgus ir jų paruošimą darbui, išgirstame sąvoką „atletas“. Žirgų kaip ir kitų atletų karjera dažniausiai nutrūksta dėl kaulinės-raumeninės sistemos traumų ir atsiradusių patologijų. XIX a. atsiradusi osteopatinė manualinė terapija vis dažniau taikoma žirgams gydyti.

Manualinės terapijos technikos apibūdinamos kaip pasyvių judesių taikymas ir jėgų aplikavimas sąnariams, minkštiesiems audiniams ar visam gyvam organizmui. Kiekviena manualinė terapija (chiropraktika, osteopatija, masažo terapija) yra unikali, sukeliamas skirtingas biomechaninis ir fiziologinis atsakas ląstelėse, audiniuose ir organuose. Kiekvienos manualinės terapijos tikslas – paskatinti atsinaujinimo ar gijimo procesus, sudirginant nervų-kaulinę-raumeninę sistemą, o tai neretai sumažina ar visai numaldo jaučiamą skausmą. Būtent osteopatinė manualinė terapija yra mobilizacijos ir manipuliacijos metodų kombinacija, kuri leidžia atkurti suardytą kaulinės-raumeninės sistemos vientisumą – somatinę disfunkciją.

Osteopatas ligos ar patologijos atsiradimą vertina kaip destrukciją, atsiradusią gyvūno anatomijoje, fiziologijoje ir jo elgesyje vienu metu. Osteopatinė medicina yra grįsta prielaida, jog pagrindinis terapeuto uždavinys – palengvinti ir paskatinti paties organizmo gebėjimą gydytis, suaktyvinant fiziologinius procesus. Remiantis mokslinių tyrimų duomenimis, taikant manualinę ostoepatinę terapiją, pagerėjo gyvūnų judesio amplitudė, sumažėjo skausmas ir uždegimas. Taip paveikiama gyvūno homeostazė.

„Equus Sanus“ komandos kartu su LSMU Veterinarijos akademijos Stambiųjų gyvūnų klinika atliktame moksliniame tyrime ištirta 30 grynakraujų jojamųjų žirgų. 15 iš jų priskirti kontrolinei (be terapijos) grupei, o kiti 15 – tiriamajai grupei (atlikta osteopatinė manualinė terapija). Šio tyrimo tikslas – įvertinti osteopatinės manualinės terapijos įtaką žirgų fiziologiniams parametrams, imuninei sistemai ir hipofizės-pagumburio-antinksčių jungčiai. Šių organizmo sistemų aktyvumui pasirinkti biožymenys: kraujo serumo kortizolio kiekis, leukocitų kiekis kraujyje, kūno temperatūra, širdies susitraukimo dažnis, kvėpavimo dažnis. Pasirinkti duomenys fiksuoti prieš osteopatinę manualinę terapiją, iš karto po jos ir praėjus valandai po jos. Norint išvengti tyrimo netikslumų, visiems tirtiems žirgams osteopatinė manualinė terapija taikyta pirmą kartą.

Gauti rezultatai parodė, kad po atliktos terapijos žirgų kraujo serumo kortizolio kiekis padidėjo statistiškai reikšmingai. Remiantis K. K. Sampath (2019) atliktu tyrimu, šis kortizolio padidėjimas siejamas su PHA-ašies veikla ir aktyvacija. Padidėjęs kortizolio kiekis siejamas su greitesniu metabolizmu, streso ir imuniniu atsaku. Tai yra steroidinis hormonas, kurio receptorių galime rasti beveik kiekviename organizmo audinyje. Dalyvaudamas imuniniame atsake, kortizolis skatina T limfocitų atliekamą apoptozę, skatina neutrofilų migraciją, esant uždegimui organizme. Taip pat, esant ūminei streso reakcijai, kortizolio katabolizmo mechanizmas leidžia išskirti daugiau energijos į organizmą, aktyvuojant gliukoneogenezės procesus. Svarbu paminėti, kad gliukokortikoidai slopina uždegiminį procesą ir ląstelių reaktyvumą, mažina kapiliarų pralaidumą.

Lyginant duomenis prieš ir iš karto po procedūros bei vertinant baltųjų kraujo kūnelių (leukocitų) kiekį kraujyje pastebėta, kad jų sumažėjo. Tai gali būti siejama su leukocitų migracija – procesu, per kurį baltieji kraujo kūneliai migruoja į intersticiumą ar uždegiminę ląstelę ir palieka kraujotakos sistemą. Šis atsakas gali būti sužadinamas atliekant manualinį darbą – stimuliuojant audinius, kraujagysles, nociceptorius ir taip praveriant kapiliarus.

Atlikus procedūrą, statistiškai reikšmingai sumažėjo žirgų kvėpavimo ir širdies susitraukimo dažniai. Šis pokytis grindžiamas autonominės nervų sistemos aktyvacija, lemiant parasimpatinės nervų sistemos aktyvaciją ir moduliaciją. Autonominė nervų sistema yra atsakinga už visceralinių funkcijų reguliaciją organizme – širdies ritmą, virškinimą, kvėpavimo dažnį, šlapimo sistemos veiklą, įvairių refleksų veikimą. Taip pat yra skirstoma į simpatinę ir parasimpatinę nervų sistemas. Simpatinės nervų sistemos pagrindiniai centrai yra krūtininiuose ir juosmeniniuose (torakolumbaliniuose) nugaros smegenų segmentuose, o parasimpatinės – kryžminėje nugaros smegenų dalyje ir smegenų kamiene. Parasimpatinė nervų sistemos reguliacija lemia sumažėjusį širdies susitraukimo dažnį ir širdies tūrį per susitraukimą.

Analizuodami gautus rezultatus galime teigti, jog osteopatinė manualinė terapija turi įtakos imuninei, autonominei sistemoms ir pagumburio-hipofizės-antinksčių jungčiai.