Galvijų didžiojo prieskrandžio išputimas gana dažnai sutinkamas sveikatos sutrikimas, kai išsitempia didysis prieskrandis dėl per didelio kiekio pašarų, kurie neleidžia turiniui patekti į kitus prieskrandžius. Tokiu atveju būtina skubi pagalba ir gydymas, tačiau lengviau būtų taikyti profilaktikos priemones ir ligos išvengti.

Išputimas gali būti dėl dujų arba dėl putų, kurios susikaupia didžiajame prieskrandyje.

Iškart po to, kai galvijai suėda pašarus, prasideda virškinimo procesas, kuriam vykstant didžiajame prieskrandyje susikaupia dujos. Paprastai jos pašalinamos iš organizmo galvijams atsiraugėjant. Viena iš dažniausių priežasčių, dėl kurios išsivysto didžiojo prieskrandžio išputimas – laisvai prieinami galvijui skanūs pašarai. Neretai tai būna miltai, šakniavaisiai ar jų lapai, grūdai, bulvės, ankštinės daržovės. Sandėliuojant šiuos pašarus galvijams prieinamose vietose ar šeriant juos per dideliais tokių pašarų kiekiais rizikuojame, jog gyvuliams gali sutrikti prieskrandžių veikla ir pasireikšti didžiojo prieskrandžio išputimas. Lauko sąlygomis laikomi minėti pašarai būna rasoti, suvytę ar prastos kokybės, todėl tikimybė išsivystyti išputimui didėja.

Ligos simptomai

Dažniausias simptomas, kurį pirmiausia pamatome esant didžiojo prieskrandžio išputimui – suapvalėjusi ir padidėjusi kairės pilvo pusės apimtis alkiaduobės srityje. Praėjus maždaug pusei paros išryškėja sumažėjęs apetitas, pieno kiekis, prasideda seilėtekis, padažnėja šlapinimasis ir tuštinimasis. Galvijas gali bandyti spardyti sau pilvą, nerimastingai elgtis: vos atsigulęs atsistoti ir tuomet vėl gultis, vėl bandyti atsistoti, inkšti.

Esant ūmiam didžiojo prieskrandžio išputimui nuo dujų itin svarbu nedelsiant suteikti veterinarinę pagalbą, kadangi išputimas progresuoja labai greitai ir nesulaukęs pagalbos galvijas gali nugaišti per 2 valandas. Taip nutinka dėl to, jog persipildęs prieskrandis spaudžia diafragmą ir sunkina širdies ir kvėpavimo sistemos darbą.

Pirmoji pagalba – zondavimas

Išputęs galvijas būtinai turi būti zonduojamas. Zonduojant nustatoma, ar išputimas yra dėl dujų, ar dėl putų persipildymo didžiajame prieskrandyje.

Zonduojant galvijo priekinė kūno dalis turi būti aukščiau negu galinė, kad dujos galėtų sėkmingiau pasišalinti iš prieskrandžio. Esant išputimui dėl dujų, jos turėtų per zondą pasišalinti.

Zonduojant reikėtų rankomis masažuoti kairę pilvo pusę alkiaduobės srityje – tai turėtų padėti sklandžiau pasišalinti dujoms iš didžiojo prieskrandžio. Jeigu zondu pašalinti dujų nepavyksta ar pasišalina tik dalis jų, reikia troakaruoti didįjį prieskrandį.

Pasireiškus ūmiam didžiojo prieskrandžio išputimui dėl putų, pirmiausia gydoma medikamentais. Priešingai negu esant išputimui nuo dujų, šiuo atveju troakaruoti nerekomenduojama. Pirmiausia yra zonduojama norint sužinoti išputimo priežastį. Taip pat zonduojant galima patikrinti, ar nėra nepraeinamumo stemplėje, dėl kurio taip pat gali prasidėti išputimas.

Putos prieskrandyje susidaro dėl mikroorganizmų veiklos, kurią slopinti ir paspartinti turinio pasišalinimą iš didžiojo prieskrandžio gali padėti beveik kiekvieno namuose esantys produktai: saulėgrąžų aliejus, kiaulių ar žuvų taukai. Taip pat gali būti vartojami komerciniai girdomi preparatai, kurių sudėtyje yra timpanolio. Tačiau neretai medikamentais išgydyti išputimo nuo putų nepavyksta. Jei praėjus maždaug pusvalandžiui po vaistų sugirdymo galvijo būklė nepagerėjo – reikia chirurginės intervencijos. Tokiu atveju atliekama rumenotomija ir taip pašalinamas didžiojo prieskrandžio turinys.

Lėtinio išputimo priežastys

Didžiojo prieskrandžio išputimas gali būti ne tik ūmus, bet ir lėtinis. Ši patologija išsivysto dėl kitų ligų, dažniausiai – dėl virškinimo sistemos nefunkcionavimo, N. Vagus pažeidimo ir infekcinių ligų.

Viena iš priežasčių būna ir patekęs svetimkūnis į prieskrandį. Susitraukinėjant didžiajam prieskrandžiui svetimkūniai gali įsmigti į gleivinę arba patekti į tinklainį ir gali pradurti gleivines arba sužaloti kitus šalia esančius organus. Nelygu kuri vieta traumuojama, atsiranda tam tikrų virškinimo sistemos sutrikimų. Pažeistos vietos audiniai perauga jungiamuoju audiniu, kuris tinkamai nebeatlieka normalios skrandžio gleivinės funkcijos. Dėl to sutrinka virškinimo organų veikla – susilpnėja peristaltika, išskiriama mažiau skrandžio fermentų ir kt.

Nuo prieskrandžio sužalojimo sunkumo priklauso ir ligos baigtis. Esant minimaliam pažeidimui dėl svetimkūnio gleivinė perauga jungiamuoju audiniu, dažnu atveju prarandamas didžiojo prieskrandžio tonusas. Sunkus pažeidimas sukelia trauminį retikulitą, peritonitą, perikarditą ir hepatitą. Tačiau bet kuriuo atveju, net neatsižvelgiant į pažeidimo sunkumą, yra sutrikdoma normali didžiojo prieskrandžio veikla.

Išputimas gali nuolat kartotis sutrikus normaliam virškinimui, dujų pasišalinimui ir fermentacijai, gyvuliui jaučiant net minimalų stresą, pasikeitus pašarams ar tiesiog jam persiėdus. Liga gali savaime praeiti ir po kurio laiko vėl pasireikšti.

Esant lėtinės kilmės didžiojo prieskrandžio išputimui reikia ne tik atlikti procedūras, padedančias pašalinti išputimą, bet ir svarbu suprasti pirminę ligos priežastį, dėl ko išputimas kartojasi. Visuomet būtina įvertinti visas galimas ligos priežastis.

Klinikinis atvejis

Galvijams didžiojo prieskrandžio išputimą nustatome atlikdami bendrą klinikinį tyrimą ir vizualiai. Vieną didžiojo prieskrandžio išputimo atvejį teko nustatyti ir maždaug 4 mėnesių amžiaus Lietuvos juodmargei telyčiai.

Anot ūkio savininko, vakare telyčia atrodė sveika, nebuvo matyti jokių klinikinių simptomų, o ryte pastebėta, kad padidėjusi ir suapvalėjusi kairė telyčios pilvo pusė. Iškart buvo iškviesti veterinarijos gydytojai, veterinarinė pagalba suteikta praėjus maždaug 2 valandoms nuo tada, kai pastebėtas išputimas.

Gyvuliui buvo atliktas bendras klinikinis tyrimas: kapiliarų prisipildymo greitis (KPG) 1s; temperatūra 38,7 °C; širdies dažnis – 110 k./min. (norma 48– 84 k. / min.); kvėpavimo dažnis – 50 k./min. (norma 10–30 k./min.), išmatų konsistencija – normali. Vizualiai pastebėta gerokai padidėjusi ir suapvalėjusi kairė pilvo pusė.

Atlikus klinikinį tyrimą ir įvertinus gyvūno būklę buvo taikomas medikamentinis gydymas ir zondavimas. Zonduojant reikėjo įsitikinti, dėl ko kilo didžiojo prieskrandžio išputimas – nuo putų ar dujų. Tačiau dujos pro zondą nepasišalino, ištraukus jį buvo daug putotos masės. Tuomet zonduota dar kartą, kad būtų supiltas tinkamai ir reikiamas kiekis medikamento su timpanoliu. Taip pat buvo naudojami ir spazmolitikai, analgetikai į veną skausmo ir lygiųjų raumenų spazmams malšinti.

Per dieną telyčios išputimas labai sumažėjo, kitą dieną gyvūnas jau buvo sveikas.

***

Veterinarinė pagalba, esant išputimui, turi būti suteikta kuo skubiau, nes liga gali progresuoti labai greitai. Nesuteikus skubios pagalbos galvijas gali nugaišti per 1–3 valandas. Ūkininkai, pastebėję, kad yra padidėjusi kairė galvijo pusė, turėtų nedelsdami kreiptis į veterinarijos gydytoją. Patiems teikti pagalbą galvijui nerekomenduojama, kadangi norint patvirtinti išputimą reikia atmesti kitas galimas diagnozes.

Tikimybė, jog liga pasikartos, yra tuo atveju, jei išputimas yra kitų ligų simptomas. Tokiu atveju vidutinio stiprumo išputimas gali kartotis nuolat.

Suteikus pagalbą gyvuliui nuo išputimo, liga dažniausiai nepasikartoja (nebent jis turi galimybę prieiti prie sandėliuojamų pašarų, ar yra šeriamas blogos kokybės pašarais).

Profilaktika visuomet yra geriau nei gydymas, todėl, norint išvengti didžiojo prieskrandžio išputimo, būtina pasirūpinti, kad galvijai neturėtų galimybės prieiti prie sandėliuojamų pašarų, taip pat labai svarbi pašarų kokybė. Tačiau pastebėjus, jog galvijas išputo, reikėtų nedelsiant kreiptis į veterinarijos gydytoją.