Šiam sindromui būdinga tai, kad staiga nugaišta daug viščiukų. Tai dažniausiai prasideda antros gyvenimo savaitės pradžioje ir tęsiasi iki trečios savaitės pabaigos. Nugaišti gali nuo 0,5 iki 2 proc. broilerių, tad dėl šio sindromo patiriami nemaži ekonominiai nuostoliai.

Pirmą kartą didėjančio gaištamumo sindromas (DGS, angl. Spiking mortality syndrome, Hypoglycemia-Spiking mortality syndrome) nustatytas 1986 m. Jungtinėse Valstijose.

Didėjančio gaištamumo sindromui nebūdingas žymus paukščiukų sergamumo padidėjimas, tačiau jiems pasireiškia hipoglikemijos požymiai, matyti daugiau nugaišusiųjų. Viščiukai paukštidėje labiau gaišta tris ir daugiau dienų, o DGS sergančių viščiukų gliukozės kiekis kraujyje gali būti žemesnis negu 17 mg/dL (sveikų paukščiukų kraujyje gliukozės koncentracija siekia 204 mg/dL).

Ligą gali sukelti daug veiksnių

Didėjančio gaištamumo sindromo priežastis nėra aiški. Šį sindromą gali lemti, pavyzdžiui, arenaviruso infekcijos sukelti pokyčiai kasoje, žarnose ar kepenyse, padidėjęs mikotoksinų kiekis lesaluose, per ilgas šviesos periodas paukštidėje, dėl to gali sumažėti melatonino kiekis organizme, taip pat įtakos turi įvairūs streso veiksniai. Adenovirusas buvo išskirtas iš broilerių pulkų, kuriuose buvo diagnozuotas DGS, tačiau šis virusas nei embrionams, nei viščiukams nesukėlė DGS.

Šiuo metu tvyro nuomonė, kad galimai pagrindinė DGS priežastis yra infekcinės kilmės. Manoma, kad arenavirusinė infekcija kartu su stresą sukeliančiais veiksniais ar badavimu išprovokuoja endokrininės sistemos veiklos sutrikimus, kurių padarinys yra hipoglikemija. DGS eksperimentiškai galima sukelti viščiukams, neseniai persirgusiems virusine infekcija arba dėl streso patirto padidėjusio fizinio krūvio, ar trumpą laiką neduodant lesalo.

Praktikoje DGS pasireiškimas gali būti siejamas su laikotarpiu, kai starteriniai pašarai pakeičiami auginimo periodo lesalais (apie 10-ąją amžiaus dieną), ar gali sutapti su lesalo dalelių dydžio pakeitimu (jei pašaro trupiniai staiga pakeičiami granulėmis), lesinimo vietos pakeitimu, arba viščiukams patyrus stresą per svėrimą. Šie veiksniai gali lemti mažesnį lesalų suvartojimą. Eksperimentiškai sukėlus trumpalaikį badavimą (trunkantį apytikriai 2–6 val.) ir veikiant stresui, DGS požymiai gali išryškėti po kelių valandų, paveiktiems viščiukams kraujo plazmoje staiga sumažėja gliukozės kiekis.

Pastebėta, kad pulke, kuriame pasireiškia silpni DGS klinikiniai požymiai, broileriai greitai pasveiksta, jei pašalinamas streso veiksnys, susijęs su pašaro sudėtimi (kai viščiukams sugrąžinamas startinis lesalas) ar vietos pakeitimu.

Manoma, kad DGS patogenezėje tam tikrais atvejais gali būti svarbūs ir kai kurie pašarai, ypač kurių sudėtyje yra daug gyvūninės kilmės produktų, neatsparių oksidacijai. DGS buvo nustatytas ir viščiukams, kurie buvo lesinti malūniniais juodvabaliais (Alphitobius diaperinus), surinktais iš paukštidžių, kuriose anksčiau buvo pasireiškęs DGS, kraiko. Tačiau nėra aišku, ar malūninis juodvabalis ir kiti panašūs vabzdžiai perneša ligos sukėlėją mechaniškai ar kitu būdu.

DGS diagnozavimas

Staigus viščiukų broilerių gaišimo padidėjimas 7–21 dienos amžiaus laikotarpiu leidžia tik įtarti DGS. Skirtingose paukštidėse dėl DGS viščiukų gali būti netenkama nevienodai, nes tai gali lemti ir kiti veiksniai.

DGS diagnozė įtariama pastebėjus tipingus klinikinius simptomus ir nustačius hipoglikemiją, kai gliukozės kraujo plazmoje yra mažiau negu 150 mg/ dL. Stipriai paveiktų DGS viščiukų kraujo plazmoje gali būti nuo 20 iki 80 mg/dL, sumažėja glikogeno atsargos kepenyse. Pastebėta, kad viščiukų, kurie yra sveiki, vien tik alkinimas ar badavimas, neveikiant kitiems DGS galimiems priežastiniams veiksniams, hipoglikemijos nesukelia. Ūmiais DGS hipoglikemijos atvejais stipriai sumažėja gliukagono lygis, nors kasoje histologiškai pokyčių nematyti. Manoma, kad arenavirusinės kasos salelių infekcijos atveju yra blokuojama kasos gliukagono gamyba, nesukeliant gliukagoną gaminančių kasos salelių ląstelių pokyčių. Toks arenavirusinės infekcijos poveikis galimas ir kitų rūšių gyvūnams.

Yra išskiriamos dvi sindromo formos. Pirmosios atveju ligos eiga yra sunkesnė, tačiau trumpesnė, tuo tarpu antrosios formos ligos eiga yra lengvesnė, tačiau tęsiasi ilgiau. Pastebėta, kad DG sindromui yra jautresni greitai augantys ir gerai įmitę broileriai patinai.

Kliniškai DGS atveju nustatoma, kad viščiukai būriuojasi, glaudžiasi, jie dreba, apanka, garsiai cypsi, lesa kraiką, tupi arba guli ištiestomis kojomis, jiems pasireiškia ataksija, o prieš gaištant ištinka koma. Kai kuriais atvejais viščiukai gali viduriuoti. Nors šis klinikinis simptomas nėra charakteringas DGS, tačiau pastebėta, kad sergančių šia liga viščiukų išmatos būna oranžinės su gleivėmis.

Per skrodimą DG sindromui būdingų pokyčių nenustatoma. Kai kuriais atvejais kepenyse randama kraujosruvų arba nekrozės židinių. Gali būti diagnozuojama lengva enterito forma, kai žarnų turinys yra skystas, o klubinėje žarnoje gali būti ūminis katarinis uždegimas. Retais DGS atvejais nustatomas rachitas arba Fabricijaus bursos limfinio audinio sunykimas ar nekrozė.

Paukštyne DGS reikėtų atskirti nuo staigaus broilerių gaišimo sindromo (SGS), kurio priežastis taip pat neaiški. Manoma, kad tai yra medžiagų apykaitos susirgimas, susijęs su angliavandenių apykaita, pieno rūgšties acidoze, ląstelių membranos vientisumo netekimu ir viduląsteliniu elektrolitų disbalansu, o histologiškai pokyčių randama miokarde. Didžiausias gaištamumas nuo SGS dažniausiai matyti panašiu laikotarpiu kaip ir DGS – 2–4 savaičių amžiaus broileriams. Atlikus nugaišusių nuo staigaus gaišimo sindromo broilerių kraujo serumo tyrimą nustatytas padidėjęs laktato dehidrogenazės, kreatinino fosfokinazės aktyvumas.

Gydymas ir profilaktika

Specifinio DGS gydymo nėra. Taikomas simptominis gydymas, siekiant paukštidėje sumažinti patiriamą karščio, šalčio, padidėjusio amoniako kiekio patalpose, prastos ventiliacijos, triukšmo, pašaro ar vandens trūkumo stresą.

Paukštidėje, kurioje yra DGS požymių, viščiukai turi būti laikomi kuo geresnėmis sąlygomis, turi turėti galimybę bet kada palesti ar atsigerti.

Ligos prevencijai paukščių laikymo patalpos turi atitikti keliamus reikalavimus:

• broilerių tankį;
• kiekvienas paukštis turi turėti laisvą prieigą prie lesalinės ar girdyklos, kokybišką kraiką;
• turi būti kontroliuojami drėgmės, ventiliacijos ir temperatūros rodikliai.

Broilerių gaištamumui sumažinti svarbu subalansuoti racioną, papildomai skirti vitaminų, elektrolitų ir aminorūgščių. Esant reikalui, pasireiškus bakterinės kilmės komplikacijoms, skirti antibiotikus, prieš tai įvertinus mikroorganizmų atsparumą antimikrobinėms medžiagoms.

Šviesos ir tamsos programos kontrolė patalpose gali padėti išvengti ar sumažinti gaištamumą, nes tamsos periodu išsiskiria melatoninas, glikogenolizės procesas keičiamas gliukoneogenezės procesu. Būtina malūninių juodvabalių ir kitų vabzdžių kontrolė paukštidėje, siekiant išvengti galimo DGS ligos sukėlėjo perdavimo iš vieno tvarto į kitą. Svarbios ir kitos priemonės, užtikrinančios paukščių pulko sveikatingumą: vakcinacija, ektoparazitų, graužikų kontrolė, biosaugos reikalavimų laikymasis.