Išsišluoti traktoriaus ar kombaino kabiną – paskutinis arba pirmas dienos darbas, kurio imasi ūkininkas Audrius Adomavičius darbymečiu. Jis taip įpratęs ir kitaip negali. „Juk nemalonu dirbti šiukšlyne ar kai vairas nuo dulkių prie rankų limpa. Netaupau priemonėms, reikalingoms švarai palaikyti, todėl kiekvienoje kabinoje yra skysčio langams valyti, švari šluostė, šluotelė“, – sako Audrius Adomavičius.

Panevėžio rajono ūkininko dėmesys švarai ir tvarkai pastebimas ir ūkio kieme: visa technika švari, tvarkinga, prižiūrėta, laikoma specialiai tam suręstoje stoginėje arba sandėlyje. Neįprastas vaizdas – agroplėvele apdengtas javų kombainas sandėlyje. Taip Audrius saugo techniką nuo paukščių, mat jų išmatos ne tik dažus ėda ir spalvą blukina, bet ir nuvalyti jas be chemijos sunku, o su nešvaria technika dirbti nemiela.

Visos žemės ūkio mašinos ūkyje ilgai naudojamos, mat kruopščiai ir atsakingai Audriaus, diplomuoto žemės ūkio inžinieriaus, prižiūrimos. Tam įtakos turi ir tai, kad ūkyje nėra samdomų darbuotojų, o technika dirba tik šeimos nariai: Audrius, jo tėtis Bronius ir per javapjūtę padedantis sūnėnas Gratas.

Ūkininkas laikosi nuostatos, kad ūkyje turi būti tiek technikos, kiek reikia, tad ir nenaudojamų senų mašinų patvoriuose nelaiko, o parduoda. Pasak jo, nė viena ūkyje naudota mašina nebuvo apleista ar tiek sudėvėta, kad būtų tinkama tik metalo laužui. „Visa technika iš ūkio tvarkinga ir dirbanti išvažiavo, nė vienas pirkėjas pretenzijų nereiškė“, – sako A. Adomavičius, sutikdamas, kad Panevėžio profesinėje mokykloje (baigė ją su pagyrimu), ir Žemės ūkio universitete įgytos inžinerinės žinios labai praverčia remontuojant, tvarkant techniką, kartu tai leidžia nemažai sutaupyti. Pavyzdžiui, pernai su pažįstamu, gerai išmanančiu „John Deere“ techniką, perrinko galingiausio ūkio traktoriaus variklį, o detalėms išleido 3 500 eurų (servisui būtų tekę mokėti 12 tūkst. eurų).

Du ūkiai dirba bendrai

Audriaus tėvai Nijolė ir Bronius Adomavičiai Šilagalio kaime kurtis ir ūkininkauti pradėjo dar 1990 metais. Kadangi iš pradžių nedaug žemės turėjo, pasirinko daržininkystės kryptį, augino bulves, morkas, kopūstus, buvo įsiveisę ir braškių. Tiesa, dar dirbdami kolūkiuose (Nijolė – ekonomiste, Bronius – agronomu), stikliniame šiltnamyje augino įvairias gėles ir jomis turguje prekiavo. Kai sumenko daržovių paklausa, Adomavičiai jų plotus pradėjo mažinti – plėtė grūdininkystės dalį, nemažai metų augino ir cukrinius runkelius.

Nuo mažų dienų prie technikos sukiojęsis ir tėvams padėjęs Audrius savo ūkį įregistravo 2005 m., šiuo metu jis valdo apie 230 hektarų. Panašaus dydžio atskirą ūkį turi ir Audriaus tėvai. Dar 30 ha žemės, močiutės padovanotos, priklauso ir Audriaus sesei Ramunei, diplomuotai agronomei, dirbančiai Panevėžio profesinio rengimo centre, o per javapjūtę mielai padedančiai ūkyje prie džiovyklos. Visame beveik 500 ha plote plėtojama augalininkystė ir auginamos įvairios grūdinės kultūros, tik apie 1 ha vis dar skiriamas bulvėms – nuo seno jas noriai perka vietiniai gyventojai. „Ūkiai atskiri, bet dirbame bendrai, vieni kitiems padėdami, dalydamiesi technika, pagal poreikį pasiskirstydami jos pirkimą“, – apie kooperaciją šeimoje kalba A. Adomavičius.

Pasinaudojęs jaunojo ūkininko įsikūrimo parama 2006 m. Audrius įsigijo naują 120 AG Belarus traktorių, kartu su plūgu, germinatoriumi ir Hardi purkštuvu, taip šiek tiek atnaujindamas tėvų technikos parką, kuriame lig tol vyravo rusiška ir baltarusiška technika. Modernizavimo parama 2012 m., investuojant ir 50 proc. savo lėšų, tapo postūmiu pirmam vakarietiškam 6 serijos 150 AG John Deere traktoriui su frontaliniu krautuvu ir John Deere javų kombainui įsigyti. Beje, septynis sezonus ūkyje atidirbusį W serijos kombainą prieš trejus metus Adomavičiai pakeitė našesne New Holland mašina, nes plotams padidėjus sunkiai spėdavo laiku nuimti derlių.

Daugiau kaip dešimtmetį ūkyje naudojamas ir 350 AG (galią padidino) John Deere traktorius, apynaujis parvežtas iš Amerikos. Tad šiuo metu technikos parke – New Holland kombainas ir 210 AG New Holland traktorius (įsigytas tėvų), vienas Belarus (tėvų ūkio palikimas) ir du John Deere traktoriai. Siekdami racionaliai išnaudoti techniką neseniai ūkininkai įsigijo naudotą JCB teleskopinį krautuvą, kad grūdams, sėkloms ar trąšoms krauti nebūtų užimamas su priekiniu krautuvu sukomplektuotas traktorius, kuris tuo metu gali būti naudojamas kitiems darbams. Tad su galingiausiu John Deere traktoriumi paprastai ruošiama žemė, su New Holland – sėjama, o 6 serijos John Deere naudojamas pasėlių priežiūros darbams ir grūdams vežti. Visi traktoriai aprūpinti John Deere automatinio vairavimo sistemomis. O štai javų kombainui automatinio vairavimo įrangą ir palydovinę anteną „skolinasi“ iš per javapjūtę grūdus vežančio traktoriaus. Ūkininko skaičiavimu, dėl kelių mėnesių darbo neverta pirkti atskiro komplekto kombainui, nes su reikiamomis funkcijomis, kurių aktyvinimas ir sudaro daugiausia išlaidų, jis kainuoja apie 10–12 tūkst. eurų.

Pernai A. Adomavičius pardavė pirmąjį savo Belarus traktorių, kuriuo dažniausiai tręšdavo pasėlius. „Taupydami brangias trąšas įsigijome naują modernų Amazone tręštuvą, dirbantį pagal palydovus. Tačiau šiai mašinai reikalinga galinga hidraulika, o visi žino, kad Belarus traktorius gali tempti, tačiau pakelti ar pasukti nepajėgus. Tad pardavėme, tikėdamiesi per žiemą rasti kuo jį pakeisti, deja, nauja technika labai išbrango, o naudoto traktoriaus kol kas tinkamo neradome“, – sako Audrius ir pabrėžia, kad ieško bet kurio iš turimų gamintojų universalaus 150–200 AG traktoriaus, kuris galėtų būti naudojamas ne tik tręšti, bet ir grūdams vežti, sėjamajai traukti.

Rizikas mažina kultūrų įvairove

Šeimos ūkyje auginami žieminiai kviečiai, rapsai ir miežiai, taip pat vasariniai kviečiai, miežiai, žirniai ir grikiai, pastariesiems skiria nederlingus žemės plotelius. Žieminiai pasėliai sudaro 60, vasariniai – 40 proc. naudmenų. Pasak Audriaus, vasarinius pasėlius mažinti paskatino vis pasikartojančios sausros, dėl kurių vasarojaus derlius prastas būna ir „tenka su kombainu ne kulti važiuoti, o tik lauko nuvalyti“. Tad į sėjomainą įtraukė žieminius miežius, nors juos vadina opesne kultūra – didelė tikimybė jiems iššalti arba iššusti. Tačiau jei iš rudens jie gerai įsitvirtina ir peržiemoja, vidutiniškai byra per 7–8 t/ha, be to, jie ir kuliami anksčiau, o tai leidžia optimaliau kūlimo laiką paskirstyti. Kviečių vidutiniškai kulia apie 6 t/ha, rapsų – 3–3,5 t/ha, bendras žirnių derlius, skaičiuojant ir žalinimo užskaitai auginamus, siekia apie 4 t/ha.

Pasėlių nedraudžia, nes lig šiol pasigenda lankstesnių sąlygų, o rizikas mažina kultūrų įvairove, kuri leidžia išlaikyti balansą, taip pat nuolat sėdami ir pasilikdami vasarinių kviečių, miežių, žirnių. „Jų neparduodame tol, kol neįsitikiname, kad tikrai nereikės atsėti, nes sėklos ir sudaro didžiausią išlaidų dalį“, – sako Audrius. Taip pat reguliariai kas kelerius metus stengiasi atnaujinti sėklas.

Ilgametė ūkininkavimo patirtis rodo, kad jų žemėms tinkamiausios ir ligoms atspariausios trys kviečių veislės: Artist, Euforia ir Wilejka. Pastarosios veislės derlius apie 1,5 t mažesnis, bet grūdai dažniausiai būna aukščiausios klasės. Veislės privalumu Audrius įvardija ir jų akuotumą, mat akuotai veiksmingai saugo pamiškėse augančius pasėlius nuo šernų ištrypimo.

Visų nuosavos žemės, taip pat didesnių laukų dirvožemius Adomavičiai ištyrę, taip pat pasidarę ir geodezinius matavimus. Investuoti į nuomojamos žemės dirvožemio tyrimus nesiryžta, nes tai brangu, o garantijos jokios nėra, kad ilgai dar ją galės dirbti: žemė šalia Panevėžio labai brangi, be to, vyksta intensyvi komercinė plėtra. „Komercinė žemės kaina ūkininkams neįkandama, tad ūkininkaudami priemiestyje nesijaučiame labai stabiliai, todėl nuolat ieškome kuo kompensuoti praradimus, nuomodamiesi žemės ir gerokai toliau“, – pasakoja A. Adomavičius.

Plūgą naudoja mažai, bet neparduoda

Ilgus metus laukus arę Adomavičiai jau kelerius metus plūgą naudoja vis rečiau. Nors Audriaus tėvas – plūgo ir tradicinės žemdirbystės šalininkas, kuris jaučia didžiulį malonumą ardamas laukus, tačiau pamažu ir jis pripažįsta skutimo privalumus. Tad jau kelerius metus didžiojoje daugumoje ūkio laukų taikoma bearimė technologija, o ariami tik probleminiai laukai. Pavyzdžiui, rudenį arė iki 10 ha: bulvėms paliekamą plotelį, nes joms žemė turi būti puri, kelias senas apleistas pievas ir laukus, kuriuose liko ilgų šiaudų, nes buvo kuliami labai sugulę javai.

„Nors plūgą naudojame vis rečiau, tačiau ūkyje jis turi būti, nes niekada nežinai, kokie metai laukia. Pavyzdžiui, šlapiais metais nori nenori prisimauroji laukus, vėžių prisidarai, tad be plūgo niekaip neišsiversi“, – sako A. Adomavičius. Ūkis turi du 4 ir 5 korpusų vartomuosius plūgus. Pasak Audriaus, tokį plūgų pasirinkimą lėmė turimi traktoriai ir tai, kad, ūkininkaujant netoli miesto, dominuoja nedideli iki 10 ha laukai, suformuoti iš keleto sklypelių. Didžiausi Adomavičių dirbami laukai – 20–40 hektarų.

Žemė ruošiama lenkiškais Agroland skutikliais – 5,5 m darbinio pločio noraginiu ir 6,5 m diskiniu. Pastaroji mašina – naujausias ūkio pirkinys, įsigytas rudenį, baiminantis, kad su turėtu 4 m padargu nespės laiku atlikti darbų, nes dėl užsitęsusios javapjūtės (buvo šlapia laukuose ir javai sugulę) vėlavo ir rapsų sėja. Sėja ūkininkai su 4 darbinio pločio Horsch Pronto sėjamąja, turinčia ir žemės įdirbimo funkciją.

Jau kelerius metus su turima technika bando rapsus sėti technologiškai panašiai, kaip tai daroma su juostine Horsch Focus sėjamąja. „Su noraginiu skutikliu suskutame iki 25 cm gyliu ir sėjame. Rezultatai gana neblogi, tik mums reikia dviejų važiavimų, o su specialia šios technologijos mašina viskas padaroma vienu“, – pastebi Audrius. Norėdami palyginti rezultatus, šiemet pirko paslaugą 50 ha rapsų pasėti su juostine sėjamąja ir viename lauke išbandė savo taikomą ir juostinės sėjos technologijas. „Dar vis analizuojame naująją technologiją, lyginame, nenorime stačia galva pulti, nes investicija į sėjamąją didelė, be to, ir traktoriaus galingesnio reikėtų“, – sako ūkininkas. Nors laikosi nuostatos, kad geriausia savo techniką turėti, tačiau neatmeta minties ir pirkti paslaugą. Jo skaičiavimais, kaina prieinama, tik didžiausias iššūkis – laiką suderinti, kad atvažiuotų tada, kada reikia.

Sandėliuoti gali apie 1,5 tūkst. t grūdų

Adomavičių šeimos ūkyje įrengta Antti džiovykla, kiekvienas ūkis turi atskiras patalpas grūdams sandėliuoti, kuriose įrengta ventiliavimo įranga. Bendrai jie gali saugoti apie 1 500 t grūdų. Rapsus parduoda iš karto, nes, Audriaus žodžiais, neturi sąlygų jiems sandėliuoti, o kviečius, miežius ir žirnius parduoda dalimis: dalį pagal išankstines sutartis, šiek tiek spalį– lapkritį, kad atsiskaitytų už atidėtus mokėjimus už trąšas ir chemiją, dalį derliaus pasilieka išvežti po Naujųjų metų, kai supirkimo kainos paprastai geriausios. Tačiau šiemet ši taktika nepasiteisino, nes kainos gerokai nukrito, o neparduotų grūdų dar likę nemažai.

Grūdus Adomavičiai paprastai patys išveža į elevatorius, kurių pasirinkimas aplink Panevėžį 10–15 km spinduliu nemažas. Vilkiko neturi ir mano, kad ūkiui jo nereikia, nes išlaikyti brangu, juolab kad turi 10 priekabų ir puspriekabių, likusių dar nuo tų laikų, kai augino cukrinius runkelius. Tiesa, grūdams vežti naudoja tik 5 – į dvi jų telpa po 22 t, tris – po 18 t grūdų. Grūdus veža tiems supirkėjams, kurie geresnes kainas ir sąlygas siūlo. Pavyzdžiui, viena įmonė, superkanti tik kviečius, yra įsidiegusi išankstinę registraciją, o tai labai patogu, nes atvežus grūdus nereikia eilėse stovėti. Didžiausiu grūdų pridavimo galvos skausmu Audrius įvardija ginčus su supirkėjais dėl grūdų kokybės.