23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2019/05
Lietuvos ūkininkija 30 metų po transformacijos
  • Viktoras TROFIMIŠINAS
  • Mano ūkis

Šiemet Lietuvos ūkininkų sąjunga (LŪS) pažymi veiklos atkūrimo 30-metį ir organizacijos įkūrimo 100 metų sukaktį. LŪS buvo viena pirmųjų atsikūrusioje Lietuvoje veiklą pradėjusių nevyriausybinių organizacijų, kuri šiandien vienija beveik visų šalies savivaldybių ūkininkus. Jos reikšmės ir įtakos ūkininkijos padėčiai neįmanoma vertinti atsietai nuo bendrų šalies ūkių veiklos rezultatų.

Žurnalo „Mano ūkis“ pašnekovai dalijasi mintimis, kaip pasikeitė ūkininkija per 30 metų nuo nepriklausomybės atkūrimo ir kaip prie to prisidėjo Lietuvos ūkininkų sąjunga.

Prof. dr. Astrida Miceikienė VDU Žemės ūkio akademijos Bioekonomikos plėtros fakulteto dekanė

Prieš tris dešimtmečius ūkininkavimas buvo amatas, nereikalaujantis aukštų kompetencijų ir išsilavinimo, dabar tai yra modernus šiuolaikinis verslas, taikantis naujausias technologijas ir techniką, biotechnologijas, vienas iš labiausiai pažengusių taikant robotizaciją, diegiant skaitmenines technologijas, naudojant dirbtinio intelekto produktus. Iššūkių per šį laiką buvo daug: finansinių ir verslo rizikų, tarp jų ir katastrofinių (klimato kaitos, pasaulinės finansų krizės, nepalankios verslo aplinkos), pasireiškimas, inovatyvių žemės ūkio produktų gamybos patirties stoka, strateginio valdymo žinių stygius, konkurencija su kitų šalių pigesniais, bet prastesnės kokybės maisto produktais. Tačiau su šiais iššūkiais ūkininkai sėkmingai susidorojo, išvystė mažesnius ir didesnius verslus, atrado naujas augalų ir gyvulių veisles, pradėjo perdirbti žaliavas ir gaminti tiek tradicinius, Europos bei Lietuvos kokybės ženklais žymimus žemės ūkio produktus, tiek naujus produktus, atitinkančius šiuolaikinio vartotojo poreikius. Tokiems produktams atsivėrė naujos eksporto rinkos, žemės ūkio produktų eksporto apimtys padidėjo kelis kartus ir sudaro penktadalį viso Lietuvos eksporto. Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktai pasaulyje žinomi ir vertinami dėl aukštos kokybės.

Ūkininkai, diegdami inovatyvias technologijas, nuo pirminio žemės ūkio perėjo prie produktų perdirbimo, taip padidindami savo pajamas ir sukurdami galimybę vartotojams gauti šviežius, ekologiškus, biodinaminius maisto produktus, aukštos kokybės kaimo turizmo ir kitas paslaugas.

ES suteikė Lietuvos žemės ūkiui didesnes galimybes modernizuoti produktų gamybą, diversifikuoti veiklas, auginti aukštos kokybės žaliavas, gaminti didelės pridėtinės vertės, inovatyvius produktus. Per tris dešimtmečius maždaug 3 kartus padidėjo darbo našumas, į ūkininkijos gretas įsiliejo jauni, aukštąjį išsilavinimą įgiję ūkininkai, gebantys ūkiuose taikyti strateginio valdymo žinias, tiksliojo ūkininkavimo kompetencijas, valdyti rizikas.

Lietuvą jau galime vadinti šalimi, vystančia modernų žemės ūkio verslą, kurio svarba auga. Žemės ūkio ir maisto produktai tapo Lietuvos vizitine kortele. Galime džiaugtis, kad Lietuvos mokslininkai kartu su ūkininkais įgyvendina ne vieną mokslo inovacijų kūrimo ir diegimo bei jų sklaidos projektą, išveda naujas augalų ir gyvulių veisles, kuria ir diegia naujas, aplinkai palankias biomasės perdirbimo į aukštos pridėtinės vertės maisto ir nemaisto produktus technologijas.

Lietuvos ūkininkų sąjunga svariai prisideda prie ūkininkų interesų atstovavimo tiek Lietuvos, tiek ES valdžios ir valdymo institucijose, vertina ir teikia pasiūlymus žemės ūkiui svarbiems teisės aktų projektams, vykdo šviečiamąją veiklą, buria ūkininkus bendriems tikslams. Reziumuojant galima teigti, kad Lietuvos ūkininkai sėkmingai perorientuoja verslą nuo industrinio žemės ūkio prie bioekonomikos, taip atitikdami šiuolaikines pasaulines tendencijas.

Jonas Sviderskis Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos generalinis direktorius

Atkovojus Nepriklausomybę, mums, kaimo žemdirbiams, savo interesus teko ginti nuo naujų radikaliųjų politikų miestiečių, kurie dažnai vadovavosi principu „seną išardysim, naują pastatysim“. Kaimas tikėjosi, kad sava valdžia, pasinaudojusi kelių kartų sukurtu turtu, nesiims pertvarkyti žemės ūkio taip, jog nebūtų išsaugotas buvęs gamybinis potencialas. Įvyko žemės ūkio nuopuolis, neapgalvoti veiksmai sudarė sąlygas jį niokoti. Bet žemdirbiai, išgyvenę nelengvus metus, stiprėjo, atsitiesė. Prie to daug prisidėjo bendras Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos ir Lietuvos ūkininkų sąjungos tvirtas susitarimas koordinuoti veiksmus ekonominiais ir socialiniais klausimais, organizuoti bendrus posėdžius, kartu ginti žemdirbių interesus Seime, Vyriausybėje.

Labai didelę reikšmę ūkininkijai turėjo Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos ūkininkų sąjungos ir Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos pasirašytas Komunikatas dėl žemės ūkio rėmimo krypčių ir sąlygų. Visa tai buvo labai svarbu ir aiškiai patvirtino, kad nuo pat Lietuvos ūkininkų sąjungos atkūrimo ir Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos susikūrimo turi būti dirbama tariantis ir siekiant bendro rezultato, o pasirinkta ūkininkavimo forma neturi tapti kliūtimi.

Antras svarbus etapas po Nepriklausomybės atkūrimo – įstojimas į Europos Sąjungą ir narystė skėtinėje Europos žemdirbių organizacijoje Copa-Cogeca. Šios įtakingos organizacijos narėmis tapo Lietuvos ūkininkų sąjunga, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija ir Lietuvos kooperatyvų asociacija „Kooperacijos kelias“ (vėliau, mums rekomendavus, buvo priimti ir Žemės ūkio rūmai). Narystė Copa-Cogeca sudarė sąlygas ir galimybes perimti ilgalaikę bendradarbiavimo su Europos Komisija ir kitomis institucijomis patirtį ir įnešti savo indėlį atstovaujant Lietuvos žemdirbių interesams, juos ginant.

Žemdirbių savivaldos organizacijos visoje ES vaidina svarbų vaidmenį. Priimant ūkinius, politinius sprendimus tariamasi su socialiniais partneriais. Todėl tie ūkininkai ar įmonės, kurie ignoruoja dalyvavimą savivaldoje, apgaudinėja ne tik save, savo žmones, bet ir savo kolegas.

Žemės ūkio sektorius – išskirtinė ūkio šaka. Čia persipina daugelio pramonės šakų, transporto, prekybiniai interesai, socialiniai, švietimo, kultūros ir, be abejo, aplinkosaugos aspektai. Juose daug lobizmo, nukreipto prieš žemdirbius, todėl bendra Lietuvos ūkininkų sąjungos ir Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos tvirta suderinta pozicija išlieka aktuali, kadangi per šias organizacijas žemdirbiai tiesiogiai išreiškia savo valią ir interesus.

Andriejus Stančikas Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas

Visi gerai prisimename tą chaosą, kuris tvyrojo pirmaisiais nepriklausomybės metais pereinant nuo kolūkinės santvarkos prie individualaus ūkininkavimo. Paprasčiausiai nebuvo patirties, kaip tokį perėjimą įgyvendinti, prisidėjo ir Vyriausybės neįžvalgumas, todėl buvo prarasta daug gamybinių objektų, kurie sėkmingai galėjo būti panaudoti. Ėjome griovimo ir statymo keliu, kuris daug skausmingesnis už evoliuciją. Buvo trihektarininkų etapas, smulkiųjų ūkių kūrimasis nuo nulio, tad atsigręžę atgal matome kardinalius pokyčius, visų pirma ūkių stambėjimą, kuris nėra pats geriausias reiškinys. ES parama suteikė postūmį dideliems pokyčiams, tad tie, kurie nuo pat pradžių nebijojo rizikuoti, tapo stipriais ir moderniais ūkiais. Bet yra ir trūkumų: metėmės į augalininkystę, grūdiniams augalams reikia didelių plotų, bet žmonių užimtumo problemos šie ūkiai nesprendžia. Jei dėmesį būtume skyrę gyvulininkystei, užimtumas būtų didesnis ir pridėtinės vertės sukurtume daugiau.

Ūkininkų indėlio į šalies BVP kūrimą šiandien jau niekas nenuginčys. Ūkininkas sukuria darbo vietą ne tik sau, bet duoda uždirbti ir su žemės ūkiu tiesiogiai ir netiesiogiai susijusiems sektoriams, pavyzdžiui, aptarnavimo sferai, technikos pardavėjams, tiekėjams, vežėjams (kai dėl sausros sumažėjo grūdų derlius, vežėjai iš karto pajuto, nes sumažėjo darbo apimtys), perdirbimo pramonei ir t. t. Šiandien niekam neateina į galvą vadinti agrarinį sektorių autsaideriu, ir tai yra sunkaus ūkininkų darbo rezultatas.

Naujas iššūkis, su kuriuo susiduriame – išlaikyti žmones kaime, sudaryti sąlygas imtis įvairių verslų, o kartu uždirbti lėšų ir iš savo nedidelių ūkių. Kai ūkininkas iš smulkaus ir vidutinio ūkio negali sugeneruoti lėšų, jis visai atsisako šios veiklos.

Atsikuriančiai ūkininkijai labai svarbu buvo telkianti jėga, ir viena iš tokių jėgų tapo Lietuvos ūkininkų sąjunga, kurios nariu ir aš esu nuo 1994 metų. Ūkininkų sąjunga visada buvo aktyvi ne tik sprendžiant su gamyba susijusias problemas, bet ir kuriant teisinę bazę tiek Lietuvos, tiek Europos mastu (dalyvaudama ES žemdirbių organizacijų veikloje). Ūkininkų sąjunga visus tuos dešimtmečius aktyviai gynė ir gina žemdirbių interesus. Kartu tenka pastebėti, kad Ūkininkų sąjunga galėtų būti visus ūkininkus jungiančiu branduoliu. Deja, belieka apgailestauti, kad šiuo metu ji atsitraukė nuo Žemės ūkio rūmų veiklos.

Saulius Silickas UAB „Biržų žemtiekimas“ vadovas

Geriausia iliustracija, atspindinti pokyčius ūkiuose, tai ūkio kiemo nuotrauka, kurios centre – šiuolaikinis traktorius, o kažkur patvory – senas sovietinis padargas. Lankantis ūkiuose, bendrovėse tokie vaizdai labai dažni. Lietuvos ūkius pagrįstai galime vadinti moderniais. Mūsų ūkininkai gerokai lenkia konservatyvius vakariečius žinių poreikiu, smalsumu, noriu keistis. Noriu pastebėti ir tai, kad ne vienu atveju naujos technologijos į mūsų ūkius žengia sparčiau ir plinta greičiau negu Vakaruose. Agresyvi konkurencinė aplinka ir skirtingas subsidijų klimatas verčia mūsų ūkininkus ieškoti naujų sprendimų. Jei gauname mažesnes išmokas, o konkuruojame bendroje ES rinkoje, turime kažką daryti, t. y. mažinti savikainą, taikydami modernias technologijas ir pan. Vaizdžiai tariant, tai, kas mūsų ūkyje jau stumiama į patvorį, graiko ūkyje dar stovi kiemo vidury. Taip yra ir todėl, kad graikas, gaudamas kur kas didesnes išmokas, gyvena komforto zonoje, o mūsų ūkininkas neturi kito pasirinkimo, kaip tik domėtis ir rizikuoti.

Tarp mūsų klientų yra skirtingo dydžio ir pajėgumo ūkių, kurie perka įrangą, techniką, todėl galime konstatuoti, kad modernių technologijų taikymo prasme Lietuvos ūkininkai šiandien yra tarp flagmanų. Nuvykusius į užsienio ūkius juos jau sunku nustebinti, priešingai, jie profesionaliai vertina ir analizuoja, įžvelgia ne vien privalumus, bet ir trūkumus. Lietuvių ūkiai šiandien gausiai lankomi užsieniečių, gal mažiau iš senosios Europos, bet kinai, arabai, amerikiečiai, jau nekalbu apie ukrainiečius, rusus, yra dažni svečiai. Pirkdami produkciją jie nori įsitikinti, jog ji gaminama pagal nustatytus standartus, ir nenusivilia.

Tiksliosios žemdirbystės taikymas Lietuvoje auga geometrine progresija, ūkininkai perka techniką ir įrangą su moduliais, kurie skaito žemėlapius. Gyvenimas verčia ūkininkus būti stiprius, konkurencingus, piginti produkciją ir siekti didesnių apimčių.

Kaip vieną iš ryškiausių pokyčių žemės ūkio gamybos srityje įvardyčiau tai, kad nebeliko žemės ūkio produkcijos realizacijos problemos, nėra galvos skausmo, kam parduoti produkciją, iš esmės ūkininkai parduoda viską. Šiandieninė problema yra supirkimo kainos – kaip parduoti pelningiau, ūkininkauti nenuostolingai.

Ūkininkavimo ypatumas tas, jog tai ne trumpalaikis versliukas, o ilgalaikė strategija. Bendraudami su ūkininkais stebime ryškią kartų kaitą – sprendimų priėmėjais ūkiuose tampa mūsų klientų suaugę vaikai. Jei vaikai nelinkę ūkininkauti, ūkininkams tai tampa didžiuliu išgyvenimu.

Per tuos tris dešimtmečius pasikeitė ne tik ūkiai, ūkininkai, bet ir požiūris į juos. Valdžia vertina žemdirbius kaip rimtą jėgą, su kuria derina planuojamus politikos pokyčius, ir čia matau didelį žemdirbių organizacijų, tarp jų ir LŪS, vienijantį ir telkiantį vaidmenį. Ūkininkų sąjunga, teikdama valdžiai siūlymus, formuluoja juos aiškiai ir kompetentingai, jos dalyvavimas teisėkūroje tapo profesionalus ir reikšmingas.