Posakis „trumpas tarsi gėlės žydėjimas“ negalioja šiltnamiuose – čia gėlės žydi ištisus metus. Viena žiedų banga keičia kitą, ir viskas susilieja į spalvingą jūrą iš tūkstančių vazonėlių, kurių kiekvienas reikalauja dėmesio, meilės ir išmanančių rankų prisilietimo.

Kovas ir balandis – hortenzijų žydėjimo metas. „Tik pradėjusi dirbti čia supratau, kas yra hortenzijos ir atradau tikrąjį jų grožį“, – prisipažįsta Kaišiadorių r. bendrovės „Žiežmarių gėlės“ direktorė Audronė Žebrauskienė. Nuo baltų iki rausvų, žydrų ir net tamsiai mėlynų – hortenzijų spalvų įvairovė tiesiog pribloškia.

„Labai dažnai žmonės klausia, kaip mes jas nudažome. Iš tiesų jų nedažome, tikrai nereikia jokio rašalo. Yra sukurtų labai daug įvairių spalvų veislių“, – šypsosi Audronė. Tam, kad spalva būtų ryškesnė, hortenzijoms reikia rūgštesnės dirvos, o dar papildomai galima žemę parūgštinti specialiomis trąšomis.

Hortenzijos nuo seno yra tarsi „Žiežmarių gėlių“ vizitinė kortelė. Čia auginamos ne tik šluotelinės, bet ir didžialapės hortenzijos. Mažučiai hortenzijų daigeliai pradedami auginti sausio mėnesį, kai baigiasi puansetijų sezonas. Iki masinio hortenzijų žydėjimo reikia jas auginti ir kruopščiai prižiūrėti maždaug tris mėnesius.

Įsigiję tokią gražuolę gėlę, žmonės ją dažniausiai laiko namuose, o paskui, atšilus orams, persodina į lauką. Hortenzijos vazonėlyje žydi apie 2 mėnesius. Žinoma, žydėjimo trukmę labai lemia patalpos temperatūra: kai labai šilta, žydi trumpiau, o vėsiai laikomos gėlės žiedais džiugina ilgiau.

Lauke pasodintos hortenzijos kitais metais žydės jau savaime. Beje, žiemai hortenzijų nereikia įnešti į patalpą. Šaltąjį periodą jos ištveria nelygu parinkta vieta sodyboje: jei pasodinamos šiltesniame, be skersvėjų kampelyje, bet rudenį reikia nukirpti ir uždengti, tada tikrai turėtų gerai peržiemoti. Žinoma, tenka išgirsti ir nusiskundimų, kad pas kažką jos neišgyveno. Gėlių auginimo sėkmė priklauso ir nuo žmogaus biolaukų, ir tai nėra jokia mistika – vienuose namuose gėlės tarpsta, o kituose – nyksta.

Šiltnamiai niekada nebūna tušti

Vasario mėnuo – azalijų laikas. Pavymui joms sužysta hiacintai, kurie visiems asocijuojasi su artėjančiu pavasariu. Kovo gėlės – amariliai, na, o Kovo 8-oji – pati tikriausia tulpių šventė. „Vyrams tada reikia tulpių ir nieko daugiau jiems nesiūlyk. Šiemet Moters dienai pražydinome žemaūgių tulpių dubenėliuose – labai gražiai atrodė. Nykštukinės gėlių formos dabar apskritai labai populiarios Europoje“, – paaiškina Audronė.

Nuo pat balandžio pradžios į prekybos vietas pradeda keliauti ir įvairios begonijos: gumbinės, svyrančiosios, elatiorai, ledinukai. Pražysta ir pelargonijos, iš kurių bene įspūdingiausiai atrodo karališkosios ir kaskadinės. „Kai kas galvoja, kad pelargonijos yra vienmečiai lauko augalai. Man tai nuo seno buvo močiučių gėlė – ją reikia parsinešti namo, kur jos puikiai žiemoja. Taip pat, kaip ir sandoviles, kurios dabar labai madingos. Lauke jos tikrai nežiemoja, tačiau kambaryje puikiai išsilaiko, tik reikia laistyti, prižiūrėti“, – sako Audronė.

Nuo gegužės prasideda intensyvi prekyba pačiomis įvairiausiomis vasarinėmis gėlėmis. Rudeniop ateina chrizantemų sezonas, o nuo lapkričio iki Kalėdų – puansetijų metas. Ir chrizantemoms (ypač karališkosioms), ir puansetijoms reikia labai daug dėmesio ir skrupulingos priežiūros, o iki žydėjimo jas reikia auginti ilgai – visą pusmetį, tad tupinėjimo aplink jas yra užtektinai.

Prekybiniame šiltnamyje nuolat būna ir įvairių kambarinių augalų (sukulentų, dracenų, jukų, orchidėjų) – jų galima įsigyti ištisus metus. Palyginti didelė dalis augalų realizuojama tiesiai iš šiltnamių. Žiemą atvažiuoja daug moksleivių ekskursijų – čia vaikams kaip džiunglės, po kurias smagu paklaidžioti. Savaitgaliais atvažiuoja pirkėjai su šeimomis, neskubėdami vaikštinėja tarp gėlių, renkasi, kuo papuošti namus ar sodybas. „Gera dalytis tuo grožiu, kurį sukūrėme. Juk čia tikra relaksacija“, – šypsosi įmonės direktorė.

Iš mokslo – į gamybą

Audronė „Žiežmarių gėlėse“ direktoriauja dar tik metus. Prieš tai daug metų dirbo docente VDU Žemės ūkio akademijos Žemės ūkio ir maisto mokslų institute. Ir dabar ji dar skaito paskaitas – bendrauti su studentais Audronei visada labai patiko, bet ir gamyboje ji jaučiasi puikiai.

Veiklos energingai moteriai netrūksta: 3 ha plotą užimančiuose šiltnamiuose auginamos ne tik gėlės, bet ir braškės, salotos, prieskoniniai augalai. Laukuose auga smidrai, avietės, lapiniai kopūstai, moliūgai. Šiuo metu gėlių šiltnamyje įrenginėjama kavinė ir parduotuvėlė, kurioje bus prekiaujama liofilizuotais produktais. Pačių užsiaugintų produktų liofilizacija (džiovinimas dideliame šaltyje) – palyginti nauja ir, atrodo, labai perspektyvi bendrovės veiklos sritis.

„Didieji pokyčiai prasidėjo pernai. Žiemą žmonėms gėlių reikia mažiau, todėl bendrovės savininkai nusprendė plėsti veiklą“, – paaiškina Audronė. Idėjas padiktavo šiltnamių kasdienybė. Pavyzdžiui, pirmuosius našlaičių ar begonijų žiedus reikia išskinti, kad gražiau formuotųsi visas augalas ir vienodžiau augtų. Būdavo labai gaila išmesti gležnus gėlių žiedelius. Kilo mintis jiems suteikti tarsi antrąjį gyvenimą – liofilizuoti. Taip gimė prekinis ženklas „Fresko Fiorito“ – itališkai tai reiškia „šviežias žiedas“. Liofilizuotais žiedlapiais galima puošti ir gardinti patiekalus, kulinarinius gaminius, ruošti aromatizuotą druską.

Viskas priklauso nuo žaliavos kokybės

Netrukus pamėginta liofilizuoti ir pačių užaugintas braškes, pomidorus, prieskonius – jie puikiai išlaiko skonį, spalvas ir kvapą. „Viskas 100 proc. lietuviška, natūralu. Ko neužsiauginame patys, perkame iš ūkininkų“, – paaiškina Audronė ir priduria, kad vaikai noriai valgo liofilizuotus burokėlius, bazilikais paskanintus pomidoriukus, moliūgų gabalėlius, nekalbant jau apie įspūdingo skonio liofilizuotus obuolius, kriaušes ar mandarinus – beje, pastarieji, ko gero, vieninteliai užauginti ne Lietuvoje.

Pasirodo, ne visos daržovės ir uogos vienodai tinka džiovinti šalčiu. Pavyzdžiui, sunku liofilizuoti šilauoges, šaltalankius ar spanguoles. „Intensyviai bendraujame su LAMMC Sodininkystės ir daržininkystės instituto Biochemijos ir technologijos laboratorijos vedėju prof. Pranu Viškeliu, kartu mokomės liofilizavimo subtilybių“, – sako Audronė.

Su liofilizuotais prieskoniais dar gaminami aliejai, skirti salotoms pagardinti. Aliejaus buteliai sandarinami užliejant vašku, kuris imamas iš šalia gyvenančio bitininko – jo laikomos bitelės renka nektarą ir iš šiltnamio gėlių. Pačiai Audronei bene didžiausias atradimas buvo liofilizuoti lapiniai kopūstai (dar vadinami kalė). „Liofilizavome jau peržiemojusius kopūstus, taigi jų skonis po šalčių jau švelnesnis. Prieš liofilizavimą juos dar paskaninome šviežiomis prieskoninėmis žolelėmis, įdėjome daug meilės“, – šypsosi Audronė. Kopūstų lapai – tarsi žaliavalgių jautiena, nes turi labai daug mikroelementų. Liofilizuotų skonis labai malonus. Vienintelis trūkumas – išdžiovinti lapai itin trapūs, tad reikės gerokai pasukti galvas, kaip juos tinkamai supakuoti.

Audronė patikina, kad šaltyje išdžiovintų produktų kokybė labai priklauso nuo žaliavos: jei gera pradinė medžiaga, tai bus geras ir liofilizuotas produktas.

Salotos, svogūnai ir braškės

Vos pavasariop pradeda ilgėti dienos, pradeda geriau augti ir salotos. Žiemos periodu (nuo lapkričio iki sausio) be specialaus apšvietimo jas sunku užauginti, mat joms reikia tam tikro dienos ir nakties ilgumo santykio. Salotų asortimentas platus: traškios sviestinės ir koralinės salotos, kininiai kopūstai (pakčoi), itin dekoratyvios garbanotos rudos ąžuolialapės salotos. Tiesa, pastarųjų ne visi prekybos centrai nori – esą pirkėjai mieliau renkasi žalios spalvos salotas.

Šiltnamyje auginami ir svogūnų laiškai – jie paklausiausi pavasarį. Jiems reikia daug rankų darbo: kiekvienos ropelės Ištisus metus šiltnamiuose galima įsigyti įvairių kambarinių augalų viršūnėlė nupjaunama, kad vienodai pradėtų leisti laiškus. „Gal ne visi žino, kad, nupjovus vieną kartą laiškus, svogūnai labai sėkmingai dar kartą atželia. Tik jų viršūnėlės būna truputį parudusiu krašteliu“, – daržininkavimo ypatumais dalijasi Audronė.

Kasmet pavasarį šiltnamiuose auginama ir įvairių daigų – ne tik ūkio reikmėms, bet ir pardavimui. Pomidorai, paprikos, prieskoniniai augalai – viskas užsiauginama nuo sėklytės. Po LED apšvietimu auginami daigai būna stipresni ir sveikesni.

Pernai per Velykas sunoko pirmosios braškės, planuojama, kad ir šiemet Velykos bus braškinės. Paprastai braškės dera 4–6 savaites, o kartais ir 2 gerus mėnesius (pernai derėjo nuo kovo 28 dienos iki Joninių). Paskui kereliai persodinami į lauką – šiais metais derlius bus skinamas jau ir lauke.

Braškės sodinamos frigo daigais, tad dar planuojama sodinti antrąją jų bangą – rudeniniam derliui. Pagrindinė auginamų braškių veislė – Sonata. Labai skanios ir kvapios uogos, tinkamos ir mėgėjiškai braškininkystei, ir tiesiog idealiai – liofilizuoti. Dar auginama ir Elsanta – transportabilumu ir gera prekine išvaizda išsiskirianti veislė. Šiemet dar bandomos dvi naujos olandiškos braškių veislės.

Tausoja resursus ir saugo aplinką

Vanduo augalų laistymui (daugiausia naudojama stelažų užliejimo technologija) imamas iš šalia šiltnamio komplekso esančio tvenkinio. Kiekvienas šiltnamis turi savo vandens talpas. Visa laistymo sistema yra kompiuterizuota, kaip ir klimato kontrolė, kiekvienas šiltnamis turi atskirą tręšimo sistemą.

Recirkuliacinė laistymo sistema leidžia dirbti labai taupiai ir tausojant aplinką. Kai stelažai užliejami vandeniu, augalai prisisotina drėgmės, o likęs nepanaudotas vanduo subėga atgal, per filtrus tekėdamas išsivalo ir grįžta į talpyklas. Kompiuteris įvertina maisto medžiagų koncentraciją vandeniniame tirpale. Papildžius trūkstamomis maisto medžiagomis, vanduo vėl nukreipiamas laistymui.

Šiltnamiuose reikia daug rankų darbo, ir ypač – patirties. Nuolatinių darbuotojų bendrovėje yra beveik keturiasdešimt. „Mūsų moterys dirba jau daug metų, jos puikiai žino, kada genėti, kaip formuoti, kaip pamatyti, kad jau augalui pradeda trūkti drėgmės. Jos yra tikros augalų priežiūros specialistės. Be supratingų žmonių šio verslo būtų neįmanoma plėtoti“, – šauniu kolektyvu džiaugiasi Audronė Žebrauskienė.