Pagal produkcijos gamybą ir ekonominės vertės rodiklius česnakai – vieni iš populiariausių česnakinių šeimos augalų. Kartu tai ir viena iš jautriausių augalų rūšių meteorologinėms sąlygoms ir technologiniams reikalavimams. Ypač tai pasakytina apie vasarinius česnakus, kuriems agrometeorologinės sąlygos turi daugiau įtakos negu žieminiams per jų intensyvų augimą.

Česnakai vartojami kaip maisto produktas ir kaip daugelio maistinių patiekalų prieskonis. Pastaruoju metu populiarėja česnakų lapų naudojimas – panašiai kaip valgomųjų svogūnų lapų – šviežiam vartojimui, gaminant salotas, padažus, kokteilius. Pagrindinis česnakų ypatumas yra fitoncidinių medžiagų (gausiausiai – alicino) akumuliacija, suteikianti augalams išskirtinį aromatą ir skonį. Dėl fitoncidinių savybių česnakai plačiai naudojami farmacijoje – įvairių vaistinių preparatų gamyboje.

Pagrindiniai veiksniai, turintys daugiausia įtakos česnakų produktyvumui ir derliaus kokybei:

• veislių parinkimas,
• dauginamosios medžiagos kokybė ir skiltelių sodinimas,
• dirvos granuliometrinė sudėtis ir pasėlių priežiūra,
• derliaus nuėmimas, džiovinimas ir ropelių laikymo sąlygos.

Trys tipinės grupės

Pagal morfofiziologinius ypatumus ir agrobiologines savybes česnakai skirstomi į tris tipines grupes: formuojantys žiedynstiebius, pusiau formuojantys žiedynstiebius ir neformuojantys žiedynstiebių. Formuojantys žiedynstiebius česnakai dažniausiai yra sodinami rudenį ir vadinami žieminiais, o neformuojantys žiedynstiebių sodinami pavasarį ir vadinami vasariniais. Dėl viršutinės ropelės dalies – kaklelio – morfofiziologinių skirtumų šiuos du tipus priimta vadinti „tvirtojo kaklelio“ (angl. Hardneck) tipu (formuojantys žiedynstiebius) ir „minkštojo kaklelio“ (angl. Softneck) tipu (neformuojantys žiedynstiebių). „Minkštojo kaklelio“ morfotipą reprezentuojančių veislių česnakai dažniausiai yra vasariniai, t. y. tinkamesni sodinti pavasarį.

Vasariniai česnakai dauginami vegetatyviai – skiltelėmis. Jų ropelė sudaryta iš sutrumpėjusio stiebo, vadinamo dugneliu, ant kurio formuojasi vegetatyviniai pumpurai. Vasarinių česnakų skiltelių kiekis ir jų išsidėstymas ropelėje dažniausiai priklauso nuo veislės genetinių ypatumų. Ropelę paprastai sudaro skirtingo dydžio skiltelės, išsidėsčiusios koncentriniais ratais arba spirale ir orientuotos nuo periferinės į centrinę dalį. Skiltelės dažniausiai skiriasi dydžiu – periferinėje ropelės dalyje formuojasi stambesnės skiltelės, o centrinėje – smulkesnės. Ropelėje gali būti nuo 10 iki 20 arba dar daugiau ar mažiau skiltelių.

Vasariniai česnakai – šilumamėgiai, šviesamėgiai, ilgadieniai ir atsparūs žemoms temperatūroms augalai. Optimali temperatūra skiltelių šaknijimuisi apie -2– +6 °C, lapų ir ropelių formavimuisi ir augimui – apie 15–25 °C. Jie labai jautrūs dienos ilgumo pokyčiams, todėl nepakankamas ilgų dienų kiekis gali trikdyti skiltelių formavimąsi ropelėje ir mažinti ropelių derlingumą. Tai – viena iš vienaskiltės ropelės formavimosi priežasčių. Optimalus sodinimo laikas – ankstyvas pavasaris, nes tuomet išlaikomas ilgų dienų kiekio poreikis. Lietuvos klimato sąlygomis česnakus reikia sodinti pasibaigus dirvos įšalui, kai tik galima įdirbti dirvą.

Dauginamosios medžiagos ruošimas ir sodinimas

Sodinti atrenkamos sveikos, stambios, dažniausiai išoriniame ropelės rate susiformavusios skiltelės. Iš smulkesnių centrinio rato skiltelių paprastai išauga nedidelės, vienaskiltės ropelės. Skiltelių svoris turėtų būti ne mažesnis kaip 1 gramas. Jeigu trūksta dauginamosios medžiagos, skirtingų dydžių skilteles rekomenduojama kalibruoti ir sodinti atskirai. Dauginamąją medžiagą sodinimui reikėtų ruošti likus 1–2 dienoms iki sodinimo. Sodinant didesnį kiekį ir dauginamąją medžiagą paruošus anksčiau – išskaidytos skiltelės iki sodinimo turi būti laikomos sausoje patalpoje, apie +5 °C temperatūroje. Atžėlusios ar su šaknimis skiltelės neturėtų būti sodinamos.

Skaidant skilteles, labai svarbu nepažeisti dengiamojo skiltelės lukšto ir nepalikti ropelės dugnelio, kuris sunkina šaknijimąsi. Profilaktikai nuo ligų sukėlėjų skiltelės 1 parą mirkomos 0,05 proc. koncentracijos kalio permanganato tirpale. Atliekant terminę dezinfekciją, skiltelės 10–15 min. laikomos karštame, apie 50 °C temperatūros vandenyje. Taip pat naudinga prieš pat sodinimą dauginamąją medžiagą pamirkyti tirpaluose su biostimuliatoriais, skatinančiais česnakų šaknijimąsi.

Skiltelių sodinimo schema ir dauginamosios medžiagos norma tarpusavyje susijusios ir priklauso nuo pasėlių apimties, turimos priežiūros darbų technikos, sodinamųjų skiltelių dydžio. Nedidelius kiekius geriausia sodinti lysvėse. Ruošiant lysves, geriau supurenamas dirvožemis, be to, susidaro palankesnės sąlygos ištekėti pertekliniam vandeniui.

Skiltelės turėtų būti pasodintos vėliausiai iki balandžio 10 dienos. Kad česnakus būtų galima pasodinti kuo anksčiau, lysves galima pasidaryti rudenį, o pavasarį, kai tik įmanoma įeiti į dirvą, jas supurenti. Skilteles sodinant lysvėse ir pasėlius prižiūrint rankomis, atstumas tarp eilučių turėtų būti 20–30 cm, eilutėje tarp augalų – 5–7 cm. Į žemę įterpiama 3–5 cm gylyje (matuojant nuo skiltelės dugnelio). Smulkesnė sėkla sodinama sekliau. Per giliai pasodintos skiltelės vėliau sudygsta, užsitęsia jų vegetacija.

Sodinant mechanizuotai, paliekami maždaug 45 cm tarpueiliai, atsižvelgiant į turimą techniką. Sodinamosios medžiagos norma – nuo 600 iki 1 000 kg/ ha, nelygu skiltelių dydis.

Dirvos parinkimas ir pasėlių priežiūra

Auginant vasarinius česnakus, labai svarbu neprarasti laiko augalų šaknijimosi ir vystymosi bei augimo tarpsniais – nesuvėlinti sodinimo ir sudaryti palankias mitybos sąlygas. Dirva parenkama saulėtoje vietoje, kad greičiau įšiltų. Joje turi būti daug lengvai pasisavinamų maisto medžiagų ir drėgmės.

Dirva pradedama ruošti vasaros pabaigoje ar rudenį. Jos ruošimo darbai priklauso nuo turimos technikos ir priešsėlio. Sodinant česnakus po daržo augalų, dirva suskutama ir suariama. Ruošiant dirvą pasėliui po juodojo pūdymo, svarbiausia gerai sunaikinti piktžoles. Tuo tikslu dirva kelis kartus ariama arba kultivuojama ir ariama. Arimų skaičių galima sumažinti naudojant herbicidus. Norint sunaikinti daugiametes piktžoles po dobilienų – dirva skutama verstuviniais arba rotaciniais skutikliais, po to giliai suariama. Prieš sodinimą dirva keletą kartų dirbama kultivatoriumi arba frezuojama. Paruošta dirva turi būti puri, laidi vandeniui.

Azotas, fosforas ir kalis – kaip ir daugeliui augalų – reikalingiausi česnakų mitybos komponentai. Fosforas būtinas šaknų sistemos vystymuisi ir ropelių formavimuisi. Kalis – vienas svarbiausių ląstelių sienelių struktūros komponentų, aktyvuoja fermentines reakcijas, gerina derliaus kokybę ir produkcijos laikymosi savybes.

Pavasarinių mineralinių kompleksinių trąšų norma yra nuo 300 iki 600 kg/ ha, nelygu NPK kiekis trąšose ir dirvos agrocheminiai rodikliai. Trąšos išberiamos ruošiant dirvą sodinimui. Tuomet jos vienodžiau įsiterpia ir susimaišo su dirva. Esant palankioms sąlygoms, skiltelės įsišaknija praėjus 10–18 dienų po sodinimo, o dygti pradeda praėjus 20–30 dienų.

Vasarinių česnakų produktyvumui ypač daug įtakos turi azotas, kuris yra svarbus per visą vegetaciją, tačiau didžiausių jo kiekių reikia ropelių augimo pradžioje. Jei trūksta azoto, česnakų lapai šviesėja, gelsta, tampa chlorotiški, praranda turgorą, stiebas ties kakleliu gali suminkštėti, o ropelės užauga mažos, neturi prekinės išvaizdos.

Azoto trąšos (amonio salietros apie 400–500 kg/ha) išberiamos, esant masiniam (apie 80 proc.) česnakų sudygimui. Purenama dirva. Azoto trąšas įterpti galima per kelis kartus, antrą kartą – intensyviai augant lapams.

Šešių–septynių lapelių augimo tarpsniu naudinga česnakus pradėti tręšti skystomis kompleksinėmis trąšomis per lapus, ypač, kai, esant dirvoje pakankamai drėgmės, per vegetaciją pradeda gelsti lapai (jeigu tai ne ligų simptomai). Skystomis trąšomis per lapus augalai tręšiami 4–5 kartus kas 7–10 dienų.

Gerai perpuvęs mėšlas ar kompostas (norma 40–60 t/ha) įterpiamas rudenį.

Vasariniai česnakai – intensyviai augantys augalai, todėl optimalus tręšimas ir drėgmės kiekis dirvoje – veiksniai, turintys itin daug įtakos jų produktyvumui. Daugiausiai vandens česnakai naudoja šaknijimosi ir lapų augimo metu, tačiau pastovus drėgmės kiekis dirvoje yra būtinas ir kitais vegetacijos tarpsniais. Kai kurių tyrėjų duomenimis, užtenka savaitės drėgmės trūkumo, kad sulėtėtų česnakų vystymosi ir augimo procesai, sumažėtų produktyvumas. Tai gali būti viena iš vienaskilčių ropelių formavimosi priežasčių. Todėl, kai dirvoje trūksta drėgmės, pasėlį būtina laistyti. Likus 2–3 savaitėms iki derliaus nuėmimo, laistyti nepatartina.

Česnakų skiltelėms sudygus ir po laistymo ar intensyvesnio lietaus purenami tarpueiliai. Tarpueiliai dirbami sekliai, nes česnakų šaknys išsidėsčiusios viršutiniame dirvos sluoksnyje. Purenant pasėlyje mažėja piktžolių. Didesniuose plotuose piktžolės naikinamos herbicidais, registruotais augalų apsaugos produktų sąraše, kuris tikslinamas kiekvienais metais (informacija tinklalapyje http://www.vatzum.lt).

Derliaus nuėmimas ir džiovinimas

Česnakų ropelių prekingumui ir kokybiniams rodikliams laikymo metu daug įtakos turi nuėmimo laikas. Ropelės kasamos, kai pradeda džiūti apatiniai lapai ir išgula 75 proc. lapijos. Labai svarbu nesuvėlinti derliaus ėmimo, nes nuėmus per vėlai – sutrūkinėja išoriniai lukštai, skiltelės gali išbyrėti. Išoriniame lukšte ir skiltelių minkštime atsiranda mikropažeidimų, tokius česnakus greičiau apninka ligos, jie prasčiau laikosi sandėliuose. Nuimant derlių, šakniavaisių pakeltuvu ar kastuvu ropelės pakeliamos – pakertamos jų šaknys, po to išraunamos, nupurtomos žemės.

Derliaus ėmimą, jeigu įmanoma, reikėtų suplanuoti sausu laikotarpiu. Oras be kritulių yra labai palankus ropelėms džiovinti. Esant tinkamoms meteorologinėms sąlygoms, ropelės džiovinamos lauke, prapučiamoje vietoje, pridengus nuo tiesioginės saulės. Kai orai lietingi, ropelės džiovinamos po stogu, gerai vėdinamose patalpose, esant būtinybei naudojami aktyvios ventiliacijos įrenginiai. Ropelės išdžiūsta per 2–3 savaites.

Gerai išdžiūvusių ropelių viršutiniai lukštai turi čežėti. Pašalinamos išdžiovintų ropelių šaknys, baigiamos valyti žemės, nupjaunami lapai. Vasarinius arba minkšto kaklelio morfotipo česnakus populiaru pinti į kasas. Taip paruoštos ropelės yra geros prekinės išvaizdos ir juos patogu sandėliuoti. Nuimant ir tvarkant derlių, negalima pažeisti lukštų ir dugnelio, nes mechaniškai pažeistos ropelės greitai pradeda pūti.

Atsižvelgiant į tolesnę naudojimo paskirtį, česnakai gali būti laikomi šaltai arba šiltai. Laikant šaltai, nuo 0 iki +4 °C temperatūroje, sulėtėja daržovių kvėpavimas ir gaunami minimalūs masės nuostoliai. Optimalus santykinis oro drėgnis laikymo metu 50–60 proc., O2 kiekis – 0,5 proc. ir CO₂ – nuo 5 iki 10 procentų. Sudarius tokias laikymo sąlygas, vasarinius česnakus galima išlaikyti iki kito derliaus. Taip laikomos prekybai skirtos ropelės. Sėklai skirtas ropeles optimalu laikyti šiltame sandėlyje, kuriame palaikoma 13–15 °C temperatūra. Šiltai laikytos dauginamosios medžiagos ropelės būna didesnės, tačiau ne visada gerai subręsta.

Česnakų, kaip ir kitų vegetatyviai dauginamų česnakinių šeimos augalų, dauginamosios medžiagos šaknijimuisi paskatinti gali būti naudojama jarovizacija. Vienas iš būdų tai padaryti – 2–5 savaites prieš sodinimą skilteles palaikyti 0 iki +3 °C temperatūroje. Skiltelių jarovizacija daugiausia įtakos turi šaknijimosi ir skiltelių formavimosi pradžios tarpsniuose. Tai vienas iš būdų, norint išvengti vienaskilčių ropelių formavimosi. Laikant būtina nuolat atrinkti ir pašalinti ligotas ir sudygusias ropeles.

Ligos ir kenkėjai

Vasariniai česnakai palyginti atsparūs kenkėjams ir ligoms. Iš kenkėjų pastaraisiais metais česnakų pasėliuose stebimos svogūninės kandys. Šie kenkėjai antroje vegetacijos pusėje pažeidžia lapus ir stiebą, tačiau daug žalos nepadaro. Gausiau išplisti gali sausomis ir karštomis vasaromis. Apsaugai veiksmingiausia naudoti agrotechnines priemones – sėjomainą, nuėmus derlių – sunaikinti augalų liekanas, naikinti piktžoles, rudenį giliai suarti dirvą.

Dažniausiai paplitusi liga česnakų pasėliuose yra rūdys. Pradžioje matyti šviesiai rudų, vėliau oranžinių ir ruduojančių iki juodos spalvos teleutosporų rudųjų rūdžių išplitimas ant česnakų lapų. Profilaktiškai ir pasirodžius pirmiesiems ligos požymiams, reikėtų naudoti augalų apsaugos priemones, nes ligos patogenai greitai išplinta.

Viena žalingiausių česnakų ligų – sklerotinis puvinys. Liga išplinta tuose laukuose, kur česnakai atsėliuojami. Vėliau liga apninka saugyklose. Pirmi požymiai, atsirandantys liepos mėn. I-II dešimtadienį – gelstantys, nykstantys augalai. Vegetacijos pabaigoje užsikrėtusių česnakų lukštai ir skiltelės suminkštėja, pradeda šlapiuoti. Ropelės paviršiuje ar viduje susidaro grybiena, vėliau susiformuoja juodi kieti skleročiai, kurie dirvoje lieka gyvybingi kelerius metus ir užkrečia sveikus augalus. Pagrindinė priemonė nuo šios ligos sukėlėjų – sėjomaina. Užkrėstose dirvose neauginti česnakinių genties augalų 6–9 metus. Labai svarbu sodinti sveiką dauginamąją medžiagą ir tinkamai sandėliuoti ropeles. Negalima palikti lauke derliaus ėmimo atliekų.

Skiltelių fuzarinis puvinys – infekuotos ropelės minkštos, prapjovus – audiniai parudavę ir vandeningi. Liga gali pasireikšti tiek lauke, tiek sandėlyje, tačiau dažniausiai išryškėja sandėliuojant. Sąlygos jai išplisti – +20–30 °C temperatūra ir didelė santykinė oro drėgmė. Gausiau išplinta, kai vegetacijos pabaigoje vyrauja lietingi orai. Siekiant išvengti ligos sukėlėjų, reikia laikytis sėjomainos reikalavimų, sudaryti tinkamas sąlygas sandėliuojant ropeles. Nesandėliuoti pažeistų ropelių.

Veislių pasirinkimas

Vasarinių česnakų veislių pasirinkimas nedidelis. Renkantis veisles, reikia atsiminti, kad česnakai – vieni iš jautriausiai į klimato sąlygas reaguojančių augalų ir ne visų veislių česnakai gerai augs mūsų klimato sąlygomis. Todėl reikėtų auginti vietinių populiacijų arba Lietuvoje gerai augti prisitaikiusių veislių česnakus.

Nereikėtų sodinimui naudoti skiltelių, kurių ropelės pirktos prekybos tinkluose kaip maistiniai česnakai, nes dažniausiai jie būna paveikti preparatais, stabdančiais augimo procesus. Taip apdorotos skiltelės dažniausiai nesišaknija arba lėtai vystosi ir auga. Ankstyvesnės, trumpesnės vegetacijos trukmės veislės mažiau jautrios oro temperatūros ir dienos ilgumo pokyčiams, palyginti su vėlesnėmis veislėmis.

Vasariai – lietuviška vidutinio ankstyvumo vasarinių česnakų veislė. Pasodinus česnakų skilteles, derlius užauga per 110–120 dienų. Ropelių išorinis lukštas baltas, skiltelių – rausvai baltas, minkštimas baltas. Ropelę sudaro 10–16 skiltelių, išsidėsčiusių ropelėje koncentriškai dviem ratais. Centriniame rate susiformuoja keletas smulkių skiltelių. Ropelės vidutinio stambumo (15–20 g). Tinkamai laikomos ropelės sulaukia kito derliaus. Šios veislės česnakus tinka auginti ekologiškai.

Jarus – šiek tiek vėlyvesni už veislės Vasariai česnakus, bet į juos panašūs ir puikiai tinka auginti Lietuvos klimato sąlygomis. Vidutinio ankstyvumo veislė, sukurta Lenkijoje, „Polan“ sėklininkystės kompanijoje. Ropelės sudarytos iš 8–12 vidutinio stambumo kreminės spalvos skiltelių. Išorinis ropelės lukštas baltas, minkštimas – gelsvai baltas.

Anton – „Moravoseed“ kompanijos (Čekija) sukurta vidutinio vėlyvumo veislė. Išorinis ropelės lukštas pilkšvai baltas su skirtingomis violetinės spalvos dėmelėmis. Ropelė – vidutinio dydžio, sudaryta iš 8–12 skiltelių. Nors veislė priklauso „minkšto kaklelio“ veislių morfotipui, pasitaiko augalų, formuojančių trumpus žiedynstiebius su smulkiais oriniais svogūnėliais. Tokių augalų, atsižvelgiant į meteorologines sąlygas, gali būti iki 50 procentų.

Pastaruoju metu augintojai bando auginti Prancūzijoje sukurtų veislių vasarinius česnakus. Flavor (Prancūzija) – vėlyva veislė. Ropelės sudarytos iš 10–13 skiltelių, išdėsčiusių nesimetriškai. Formuojasi keletas išorinių skiltelių. Ropelės išoriniai lukštai balti, skiltelių lukštai – rusvai rausvi.

Cledor (Prancūzija) – vidutinio vėlyvumo veislė. Ropelės sudarytos iš 13–18 vidutinio dydžio skiltelių, išsidėsčiusių nesimetriškai. Ropelės išoriniai lukštai balti, skiltelių lukštai – šviesiai rausvi.

***

Valgomasis česnakas (Allium sativum L.) kilęs iš Centrinės ir Pietryčių Azijos. Literatūros duomenimis, česnakai pradėti naudoti Kinijoje ir Indijoje prieš 5 000 metų, Senovės Egipte – prieš 4 000 metų. Dėl išskirtinės maistinės vertės augalai vartojami ir yra paplitę daugelyje pasaulio, taip pat ir mūsų šalyje. Rašytiniuose istorijos šaltiniuose minima, kad Lietuvoje, kartu su kitomis daržo augalų rūšimis, česnakai buvo pradėti auginti XIV–XVI amžiuje dvaruose.

***

Vienas iš pagrindinių vasarinių česnakų privalumų – geros laikymosi savybės. Palyginti su žieminiais, jų išoriniai kaklelį dengiantys lukštai yra hermetiškesni ir geriau išsaugo drėgmę ropelės viduje bei padeda apsisaugoti nuo išorės ligų sukėlėjų. Laikyti skirtos ropelės per žiemą sandėliuojamos sandėlyje dėžėse arba stelažuose 20–30 cm sluoksniu.

***

Tinkamiausios vidutinio sunkumo, geriausia priesmėlio, purios, turinčios daug organinės medžiagos dirvos. Auginant lengvesnėje dirvoje, reikia didinti trąšų normas ir gausiau laistyti. Dirvos rūgštumas (pH) turėtų būti apie 6–7. Česnakų negalima auginti po česnakų ar kitų česnakinių šeimos augalų. Į tą patį lauką galima sodinti ne anksčiau kaip po 4–5 metų. Daržo augalų sėjomainoje geriausi česnakų priešsėliai yra agurkai, ankstyvieji kopūstai ir ridikėliai; lauko sėjomainose – juodasis pūdymas, gerai įdirbtos dobilienos.