23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2019/03
Galimybė plėsti biodujų gamybą iš atliekų ir šalutinių produktų
  • Vida DABKIENĖ, Ovidija EIČAITĖ, Deiva MIKELIONYTĖ, Albertas GAPŠYS, LAEI
  • Mano ūkis

Šiuo metu didžiausias biodujų gamybos augimo potencialas siejamas su žemės ūkio atliekų ir šalutinių produktų, ypač gyvulių mėšlo, naudojimu. Nors per pastarąjį dešimtmetį ES biodujų gamyba iš gyvulių mėšlo gerokai išaugo (2006 m. – 4 mln. 461 tūkst. tne (tonų naftos ekvivalentu), 2016 m. – 16 mln. 600 tūkst. tne), ji sudaro tik mažą visos biodujų gamybos dalį (2014 m. – 7 proc.).

Biodujų gamyba iš gyvulių mėšlo teikia didžiulę naudą, kuri susijusi su energetiniais, aplinkosauginiais, socialiniais ir ekonominiais aspektais. Svarbiausi biodujų gamybos iš mėšlo privalumai yra šie: atsinaujinančios energijos gamyba, šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo mažinimas (viena vertus, pakeičiant iškastinio kuro energiją, kita vertus, surenkant iš mėšlo metano dujas, kurios priešingu atveju būtų išmestos į atmosferą), gyvulių mėšlo tvarkymo gerinimas ir maistinių medžiagų įsisavinimo didinimas, nemalonių kvapų sumažinimas, patogeninių mikrobų sunaikinimas, mažesnė vandens ir oro tarša, papildomos pajamos ūkininkams (parduodant energiją ir (arba) perdirbtą mėšlą), naujų darbo vietų kaime kūrimas statant ir eksploatuojant biodujų jėgaines, kaimo ekonomikos gerinimas.

Gyvulininkystės sektorius Lietuvoje istoriškai ir tradiciškai yra viena iš svarbiausių žemės ūkio veiklų. Gyvulininkystės ūkiuose sukaupiamas mėšlas, kuris yra vertinga organinė trąša, bet dažnai laikomas neišvengiamomis atliekomis. Atsižvelgiant į tai, biodujų gamyba iš mėšlo suteikia galimybę ne tik išspręsti problemas, susijusias su atliekų sutvarkymu, bet kartu gauti ir daug kitos naudos.

Gaminti biodujas iš mėšlo Lietuvoje pradėta neseniai. Lietuvos atsinaujinančiųjų energijos išteklių interneto svetainės (avei.lt/) duomenimis, šalyje šiuo metu veikia 40 biodujų jėgainių, iš kurių tik 10 yra įrengtos prie stambių kiaulių kompleksų. Šių biodujų jėgainių bendra instaliuota galia siekia 9,4 MWel. Kadangi biodujų jėgainių, naudojančių mėšlą kaip žaliavą Lietuvoje yra palyginti nedaug, svarbu įvertinti biodujų gamybos iš mėšlo plėtros galimybes šalyje.

Kiek sukaupiama mėšlo?

Lietuvoje 2017 m. sukaupta 16 223 tūkst. m3 arba 11 356 tūkst. tonų mėšlo. Didžiausia dalis mėšlo (76 proc.) sukaupta galvijų ūkiuose, o gerokai mažesnės dalys – paukščių (12 proc.), kiaulių (8 proc.) ir avių, ožkų, arklių (4 proc.) ūkiuose. Daugiausia mėšlo sukaupta tose apskrityse, kuriose veikia stambūs gyvulių ūkiai: 2 101 tūkst. m3 (1 471 tūkst. t) arba 13,0 proc. viso šalies mėšlo kiekio buvo sukaupta Šiaulių apskrityje, 2 069 tūkst. m3 (1 448 tūkst. t) arba 12,8 proc. – Kauno apskrityje, 1 972 tūkst. m3 (1 380 tūkst. t) arba 12,2 proc. – Tauragės apskrityje.

Lietuvoje 2017 m. sausio 1 d. veikė 93 stambūs galvijų ūkiai, iš kurių kiekviename buvo laikoma 500 ir daugiau galvijų, ir 53 stambūs kiaulių ūkiai, kiekviename iš jų buvo laikoma 1 000 ir daugiau kiaulių. Vidutinis galvijų skaičius vienam stambiam galvijų ūkiui sudarė 1 154, o vidutinis kiaulių skaičius vienam stambiam kiaulių ūkiui – 9 978. Didžiausi galvijų ūkiai veikė Kauno (čia vidutinis laikomų galvijų skaičius vienam stambiam galvijų ūkiui buvo 13,3 proc. didesnis nei vidutiniškai šalyje), Marijampolės (12,2), Panevėžio (3,3) ir Šiaulių (2,2 proc.) apskrityse. Didžiausi kiaulių ūkiai veikė Panevėžio (vidutinis laikomų kiaulių skaičius vienam stambiam kiaulių ūkiui buvo 68,4 proc. didesnis nei vidutiniškai šalyje), Tauragės (25,4), Vilniaus (14,4) ir Šiaulių (10,0 proc.) apskrityse. Šie duomenys leidžia daryti objektyvią prielaidą, kad minėtose apskrityse kaupiasi didžiausios žaliavos, reikalingos biodujų jėgainių darbui užtikrinti, atsargos. Atsižvelgiant į tai, kad stambiuose gyvulių ūkiuose susikaupia dideli mėšlo kiekiai, juose būtų tikslinga įrengti biodujų jėgaines. Šiuo metu Lietuvoje yra 136 stambūs gyvulių ūkiai.

Stambiuose gyvulių ūkiuose 2017 m. buvo sukaupta: galvijų mėšlo – 1 mln. 913 tūkst. m3 arba 1 mln. 339 tūkst. t (15 proc. viso šalyje sukaupto galvijų mėšlo kiekio); kiaulių mėšlo – 972 tūkst. m3 arba 680 tūkst. t (79 proc. viso šalyje sukaupto kiaulių mėšlo kiekio).

Europos Komisijos Jungtinis tyrimų centras 2018 m. paskelbė tyrimo, kuriame įvertino biodujų gamybos iš mėšlo potencialą ES šalyse, rezultatus. Mokslininkai, vadovaudamiesi 2009–2013 m. duomenimis, apskaičiavo, kad Lietuvoje per metus vidutiniškai susidarė 10,7 mln. t mėšlo, tačiau surenkamo mėšlo kiekis siektų apie pusę – 5,3 mln. t. Tyrimo rezultatai parodė, kad pagal du analizuotus scenarijus (esant pastoviam 10 km mėšlo surinkimo spinduliui ir kintamam mėšlo surinkimo spinduliui) Lietuvoje būtų įmanoma pastatyti nuo 157 (lanksčios galios) iki 212 (fiksuotos galios) biodujų jėgainių, kurių galia siektų nuo 100 kWh iki 3 MWel.

Žemdirbių nuomonė dėl biodujų gamybos

Nors suinteresuotosios šalys pripažįsta, kad būtina plėtoti biodujų gamybą iš gyvulių mėšlo ūkiuose, tačiau sprendimą dėl biodujų jėgainių įrengimo priima ūkininkai ir žemės ūkio bendrovių nariai. Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto tyrėjai, siekdami įvertinti biodujų gamybos iš žemės ūkio atliekų ir šalutinių produktų būklę ir plėtros galimybes, nustatyti veiksnius, ribojančius ir skatinančius biodujų gamybą iš mėšlo, 2018 m. vasarį atliko ūkininkų ir žemės ūkio bendrovių atstovų apklausą. Apklausai buvo pasirinkti stambūs ūkininkai ir žemės ūkio bendrovių atstovai, kurių ūkiuose yra sukaupiama palyginti daug mėšlo. Į anketos klausimus atsakė 25 iš daugiau kaip 95 į tyrimą įtrauktų respondentų. 19 atstovavo galvijų ūkiams, kuriuose laikoma daugiau kaip 500 galvijų. 3 iš šių ūkių buvo mišrūs: viename dar auginamos ir kiaulės (jų turi mažiau kaip 1 000), antrame – taip pat dar auginamos ir kiaulės (jų turi daugiau kaip 1 000), trečiame – dar auginami ir paukščiai (jų turi mažiau kaip 1 mln.). 2 atstovavo galvijų ūkiams, kuriuose laikoma mažiau kaip 500 galvijų, o 4 – kiaulininkystės ūkiams, kuriuose laikoma daugiau kaip 1 000 kiaulių.

Didžioji dauguma respondentų (44 proc.) nurodė, kad vertina, ar apsimokėtų statyti biodujų jėgainę, o beveik vienas penktadalis (19 proc.) ruošiasi statyti biodujų jėgainę. Tačiau daugiau kaip vienas ketvirtadalis apklaustųjų (26 proc.) pažymėjo, kad galimybė statyti biodujų jėgaines jų nedomina. Vienas respondentas nurodė, kad nėra apsisprendęs dėl biodujų jėgainės statybos, o kitas pažymėjo, kad ekonominis vertinimas, atliktas prieš 5 metus, parodė, jog įsirengti biodujų jėgainę ūkyje būtų ekonomiškai neefektyvu.

Respondentų buvo paklausta, ar jie žino apie biodujų gamybą iš mėšlo ir kitų žemės ūkio atliekų. Buvo išskirtos 3 informuotumo sritys: technologinė, ekonominė ir paramos schemos. Nuomonei išreikšti naudota 5 balų skalė, kai 1 balas reiškė „labai mažas“, o 5 balai – „labai didelis“ informuotumas. Nustatyta, kad respondentų informuotumo lygis apie biodujų gamybą iš mėšlo ir kitų žemės ūkio atliekų yra mažas: po 48 proc. apklaustųjų nurodė, kad jie mažai ir labai mažai informuoti apie biodujų gamybos technologiją ir ekonominį efektyvumą, ir net 60 proc. apklaustųjų – mažai ir labai mažai informuoti apie paramos schemas.

Visi respondentai buvo paprašyti įvertinti siekį statyti biodujų jėgaines savo ūkiuose per ateinančius 10 metų. Siekiui išreikšti naudota 5 balų skalė, kai 1 balas reiškė „Tikrai statysime“ ir 5 balai – „Tikrai nestatysime“. 29 proc. apklaustųjų nurodė, kad jie tikrai ir greičiausiai statys biodujų jėgainę, tačiau 46 proc. apklaustųjų pažymėjo, kad tikrai ir greičiausiai nestatys biodujų jėgainės per ateinančius 10 metų.

Visiems respondentams buvo pateiktas veiksnių, ribojančių ir skatinančių įsirengti biodujų jėgaines ūkiuose, sąrašas. Respondentų paprašyta įvertinti kiekvieną teiginį, naudojant 5 balų skalę, kai 1 balas reiškė „visiškai nesutinku“, o 5 balai – „visiškai sutinku“. Iš visų veiksnių, ribojančių biodujų jėgainių įsirengimą ūkiuose, labiausiai respondentai pritarė teiginiui, kad ūkiai turi kitų aktualesnių problemų, kurioms reikalingos investicijos (76 proc. apklaustųjų visiškai sutiko ir sutiko su šiuo teiginiu). Kiti veiksniai – maža šilumos ir (ar) elektros energijos supirkimo kaina, susirūpinimas, kad biodujų jėgainės statymas atitrauks nuo pirminės ūkio veiklos ir pakenks ūkio finansiniams rezultatams, nepakankamos finansinės galimybės pasistatyti biodujų jėgainę, technologiškai nepažįstama veikla ir specialistų trūkumas, nepakankamas paramos dydis ir (ar) nepalankios paramos gavimo sąlygos – taip pat sulaukė didelio respondentų pritarimo (nuo 52 iki 72 proc. apklaustųjų visiškai sutiko ir sutiko su šiais teiginiais).

Iš visų veiksnių, skatinančių biodujų jėgainių įsirengimą ūkiuose, labiausiai respondentai pritarė šiems: galimybė turėti savo elektros ir šiluminės energijos šaltinį bei gyventojų nepasitenkinimas mėšlo tvarkymu (po 72 proc. apklaustųjų visiškai sutiko ir sutiko su šiais teiginiais). Kiti veiksniai – aukštesnis tarifas už pagamintą energiją ir didesnė investicinė parama – taip pat sulaukė didelio respondentų pritarimo (atitinkamai 64 ir 68 proc. apklaustųjų visiškai sutiko ir sutiko su šiais teiginiais).

Vienas iš svarbiausių veiksnių, skatinančių įsirengti biodujų jėgaines ūkiuose, yra nemalonių kvapų, kurie yra neatsiejami nuo gyvulininkystės veiklos pobūdžio, mažinimas. Didžioji dauguma respondentų (68 proc.) nurodė, kad neturi informacijos, ar šalia esanti kaimo bendruomenė yra suinteresuota biodujų jėgainės statyba. 20 proc. apklaustųjų pažymėjo, jog kaimo bendruomenė yra suinteresuota biodujų jėgainės statyba, o 12 proc. – jog kaimo bendruomenė nėra suinteresuota biodujų jėgainės statyba.

Taigi, viena vertus, galima teigti, kad Lietuvoje yra galimybių plėtoti biodujų gamybą iš gyvulių mėšlo, kadangi sukaupiamas pakankamas gyvulių mėšlo kiekis, kurio pakaktų nuo daugiau kaip 150 iki daugiau kaip 200 įvairios galios biodujų jėgainių darbui užtikrinti, kai kurie ūkininkai ir žemės ūkio bendrovių atstovai ruošiasi įsirengti arba svarsto galimybę įsirengti biodujų jėgaines savo ūkiuose. Kita vertus, yra kliūčių, stabdančių biodujų gamybos iš mėšlo plėtrą šalyje, iš kurių svarbiausios: patikimų ir stabilių paramos schemų nebuvimas, žinių trūkumas, įgyvendinant biodujų gamybos projektus.

Siekiant paskatinti biodujų gamybos iš gyvulių mėšlo plėtrą Lietuvoje, būtina didinti potencialių biodujų projektų vykdytojų informuotumą apie biodujų gamybos iš mėšlo teikiamą naudą, skleisti gerąją praktiką, pranešant apie sėkmingai įgyvendintus biodujų projektus, ir nustatyti ilgalaikę ir stabilią paramos biodujų gamybai politiką.