Pietų Europoje klimatas keičiasi iš nuosaikaus į sausą, atsiranda karštų pusdykumių. Šis reiškinys jau plečiasi į šiaurę – apie dykumėjimo pavojų prakalbo net ir latviai. Tačiau Europos Komisija neturi susidariusi aiškaus šio iššūkio vaizdo, o priemonėms, kurių imamasi siekiant kovoti su dykumėjimu, trūksta nuoseklumo. Tokias išvadas specialiojoje ataskaitoje skelbia Europos audito rūmai.

Dykumėjimo rizika yra didžiausia Pietų Portugalijoje, tam tikrose Ispanijos ir Pietų Italijos dalyse, Pietryčių Graikijoje, Maltoje, Kipre ir teritorijose, kurios ribojasi su Juodąja jūra Bulgarijoje ir Rumunijoje. Šioms sritims dažnai turėjo įtakos dirvožemio erozija, įdruskėjimas, dirvožemio organinės anglies kiekio mažėjimas, dirvožemio biologinės įvairovės praradimas ir nuošliaužos. Ilgas aukštų temperatūrų ir mažo kritulių kiekio Europoje laikotarpis 2018 m. vasarą priminė šios opios problemos svarbą.

Pernelyg intensyviai arba neefektyviai naudojant vandenį, pavyzdžiui, taikant prastus drėkinimo metodus, mažinamas bendras vandens tiekimas vietovėje. Tai gali lemti augalijos praradimą ir ilgainiui – dykumėjimą.

Jį gali sukelti per didelis nuganymas ir miškų naikinimas, nes abiem atvejais pašalinama arba žalojama augmenija, kuri saugo žemę ir išlaiko ją drėgną ir derlingą. Tyrimais nustatyta, kad apleidus žemę dirvožemis intensyviau degraduoja ir dykumėja. Tačiau žmogaus nesikišimas gali turėti ir teigiamų padarinių, pavyzdžiui, susijusių su dirvožemio atsigavimu, didesne biologine įvairove ar aktyviu miškų atželdinimu.

Dėl klimato kaitos kylant vidutinei temperatūrai ir dažnėjant sausroms ir kitoms atšiaurioms oro sąlygoms bei didėjant jų intensyvumui, sausringų vietovių degradacija (taigi ir dykumėjimas) paprastai didėja. Kai žemė yra labai sausa, padidėja erozijos tikimybė, pavyzdžiui, per staigius potvynius, kai viršutinis dirvos sluoksnis greitai nuplaunamas, žemės paviršius yra dar labiau nualinamas.

Dykumėjimas gali būti ne tik klimato kaitos padarinys, bet ir jos priežastis. Dirvožemiui degraduojant, į atmosferą išmetama šiltnamio efektą sukeliančių dujų, todėl kyla pavojus, kad klimato kaita dar didės ir nyks biologinė įvairovė. Audros, intensyvūs gaisrai, dirvožemio degradacija ir kenkėjų protrūkiai pažeidžia biomasės ir anglies sankaupas dirvožemyje. Dirvožemį atkūrus, iš atmosferos pamažu absorbuojamos šiltnamio efektą sukeliančios dujos, todėl auga medžiai ir kita augalija. Tuomet jie gali absorbuoti daugiau anglies. Tose vietovėse, kur dirvožemis nualintas, šis procesas negali vykti, o anglis iš atmosferos neabsorbuojama.

Europos aplinkos agentūra (EAA) 2008 m. atliko Pietų, Vidurio ir Rytų Europos dykumėjimo tyrimą, per kurį įvertino 1,68 mln. km² teritoriją. 2017 m. tyrimas buvo pakartotas. Per mažiau kaip dešimtmetį dykumėjimui jautrių ir labai jautrių teritorijų plotas padidėjo 177 000 km², o tai prilygsta bendram Graikijos ir Slovakijos plotui. Prasčiausia padėtis nustatyta Kipre, kur net 99 proc. šalies teritorijos gresia dykumėjimo pavojus.

Pagal Europos Komisijos taikomus klimato kaitos modelius numatoma, kad temperatūra iki šio amžiaus pabaigos kai kuriuose regionuose (pavyzdžiui, Ispanijoje) padidės daugiau kaip 2 °C. Pietų Europoje vasarą kritulių sumažės 50 proc. arba daugiau. Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (IPCC) 2018 m. ataskaitoje tvirtinama, kad esant 1,5 °C visuotinio atšilimo temperatūrai, ypač karštomis dienomis vidutinėse platumose temperatūra pakils iki maždaug 3 °C, o kai visuotinio atšilimo temperatūra sudarys 2 °C, vidutinėse platumose ji pakils 4 °C. Karštų dienų daugumoje sausumos regionų turėtų daugėti.

Duomenų yra, bet jais nesinaudojama

Europos Komisija turi rinkti ir analizuoti duomenis apie dykumėjimą ir su juo susijusią riziką, priimti sprendimus ir imtis veiksmų. EK koordinuoja ir valdo Žemės stebėjimo programą „Copernicus“, kuri kartu teikia geografinę informaciją apie žemės dangą ir susijusius kintamuosius, pavyzdžiui, apie augmenijos dangą ir vandens ciklą. Statistinių duomenų apie žemės dangą ir žemės naudojimą rinkimo sistema (LUCAS) kas trejus metus visoje ES atlieka viršutinio dirvožemio sluoksnio savybių analizę ir teikia duomenis apie dirvožemyje esančią organinę anglį (pievų ir miškų dirvožemiai yra anglies absorbentas, o ariamosios žemės dirvožemiai yra mažesnis anglies šaltinis). Žemės dangos ir žemės dangos pokyčius ES stebi Informacijos apie aplinką koordinavimo programa (CORINE), kurios duomenimis, žemės ūkio paskirties žemė ir miškai užima 85 proc. ES žemės.

Europos audito rūmų ataskaitoje „Kova su dykumėjimu ES: didėjanti grėsmė, kuriai sumažinti reikia imtis daugiau veiksmų“ pabrėžiama, kad EK reguliariai renka ir kompiliuoja įvairius duomenis apie su dykumėjimu ES susijusius veiksnius, kaip antai dirvožemio eroziją, sausras, vandenį, miškų gaisrus, tačiau nepanaudoja jų dykumėjimo ir dirvožemio degradacijos mastui įvertinti.

EK 2018 m. paskelbė Pasaulio dykumėjimo atlaso trečią versiją. Jame yra veiksnių, galinčių sukelti dykumėjimą, pavyzdžiui, dirvožemio erozijos, įdruskėjimo, urbanizacijos ir migracijos žemėlapių. Atlase pateikta žemėlapių ir duomenų apie žmogaus ir aplinkos sąveiką, susijusią su dirvožemio degradacija, tačiau jame nėra jokių konkrečių dykumėjimo žemėlapių. Europos Komisija mano, kad dykumėjimo negalima lengvai kartografuoti, nes tai sudėtingas procesas, kurį, kaip nustatyta tyrimais, lemia daug įvairių veiksnių.

Nėra sutarimo, kaip vertinti dykumėjimą

Jungtinių Tautų konvencija dėl kovos su dykumėjimu (1994 m.) rekomenduoja naudoti tris antrinius dirvožemio degradacijos vertinimo rodiklius: žemės našumo, organinės anglies sankaupų dirvožemyje ir žemės dangos pokyčių. ES ir šalys narės nėra sutarusios dėl vertinimo rodiklių, todėl sunku palyginti dykumėjimo mastą įvairiose ES valstybėse narėse. Remiantis Jungtinių Tautų konvencija dėl kovos su dykumėjimu, visos šalys, kurios yra pripažinusios, kad patiria dykumėjimą, privalo parengti nacionalines veiksmų programas. ES nėra pareiškusi, kad patiria dykumėjimą, ir nėra parengtos jokios veiksmų programos, skirtos kovai su dykumėjimu ES lygmeniu. Trylika ES valstybių narių, besiremdamos savo pačių įvertinimu, pareiškė, kad patiria dykumėjimą: Bulgarija, Graikija, Ispanija, Kroatija, Italija, Kipras, Latvija, Vengrija, Malta, Portugalija, Rumunija, Slovėnija ir Slovakija. Tarp jų – septynios iš aštuonių valstybių narių turi Viduržemio jūros pakrantę.

Nėra bendros politikos

ES dirvožemio apsaugos teminėje strategijoje pabrėžiama, kad dirvožemio degradacijos procesai galiausiai gali sukelti dykumėjimą. Į strategiją įtrauktuose Dirvožemio pagrindų direktyvos siūlymuose reikalaujama, kad valstybės narės nustatytų sritis, kurioms gresia degradacija, dirvožemio apsaugos tikslus ir įgyvendintų programas šiems tikslams pasiekti. Siūlymuose rašoma ir apie būtinybę stabdyti dykumėjimą, kurį lemia degradacija ir dirvožemio biologinės įvairovės nykimas. Tačiau Europos Taryboje šiems siūlymams nebuvo pritarta, todėl 2014 m. Europos Komisija juos atsiėmė. Europos audito rūmų vertinimu, atsiėmusi Dirvožemio pagrindų direktyvos siūlymus, Europos Komisija prarado galimybę sukurti bendrą ES dirvožemio apsaugos supratimą ir viziją. Todėl iki šiol konkrečios ES strategijos, skirtos dykumėjimo ir dirvožemio degradacijos problemai spręsti, nėra, o nuorodos į dykumėjimą yra išsibarsčiusios įvairiose ES strategijose, politikose ir išlaidų programose, iš kurių svarbiausios dykumėjimo įveikimo atžvilgiu yra Bendroji žemės ūkio politika (BŽŪP) ir ES prisitaikymo prie klimato kaitos strategija.

BŽŪP pagalba nėra išsigelbėjimas

Kovai su dykumėjimu gali būti naudojami įvairūs ES finansavimo šaltiniai. Pavyzdžiui, BŽŪP kaimo plėtros, žalinimo ir kompleksinės paramos komponentai, kurie gali turėti teigiamą poveikį žemės ūkio paskirties dirvožemiui. Tačiau intensyvi ar netvari žemės ūkio veikla gali pakenkti dirvožemiui.

Anot EAA, dėl tiesioginių išmokų žemės ūkis gali būti intensyvinamas, o tai savo ruožtu lemia organinių medžiagų praradimą dirvožemyje ir mažesnį vandens sulaikymą dirvožemyje bei žemės naudojimo pokyčius.

Kompleksinio paramos susiejimo nuostatos apima tris geros agrarinės būklės ir aplinkosaugos sąlygas, kuriomis siekiama stabdyti dirvožemio degradaciją, t. y. jos yra susijusios su minimalia dirvožemio danga, žemės valdymu siekiant apriboti eroziją ir dirvožemio organinių medžiagų išlaikymu. EAA teigimu, kompleksinis paramos susiejimas gali padėti išlaikyti dirvožemyje esančių organinių medžiagų kiekį ir apsaugoti dirvožemį nuo erozijos.

Anot Europos audito rūmų, žalinimas neturi išsamiai suformuluotos intervencijos logikos su aiškiai nustatytais plataus užmojo tikslais. Šios srities biudžetas nėra tiesiogiai susietas su aplinkosaugos ir klimato politikos tikslų įgyvendinimu. Be to, atsižvelgiant į individualią ūkininkų ir jų žemės ūkio paskirties žemės padėtį, yra kelios žalinimo taisyklių išimtys. Audito rūmų 2017 m. ataskaitoje daroma išvada, kad mažai tikėtina, jog žalinimu, tokiu, koks jis šiuo metu įgyvendinamas, būtų teikiama didelė nauda aplinkai ir klimatui. EK 2018 m. paskelbtuose statistiniuose duomenyse nurodyta, kad naudojamų žemės ūkio naudmenų, kurioms taikomas bent vienas žalinimo įpareigojimas valstybėse narėse, kurioms gresia dykumėjimas, dalis, pavyzdžiui, Graikijoje, Kroatijoje, Italijoje, Maltoje, Portugalijoje arba Rumunijoje, buvo tik maždaug 50 proc. arba mažiau.

Audito rūmų išanalizuotose penkiose nacionalinėse ir dviejose regioninėse kaimo plėtros programose yra tik vienas agrarinės aplinkosaugos teisės aktų paketas (Rumunijos kaimo plėtros programoje), kuriuo konkrečiai siekiama spręsti dykumėjimo klausimus. Paramą pagal šią priemonę gali gauti rumunų ūkininkai, kuriems kyla didelis dykumėjimo pavojus. Pagalbos suma – 125 eurai už hektarą. Kad ją gautų, ūkininkai privalo įsipareigoti sodinti sausrai atsparius augalus, praktikuoti sėjomainą ir užtikrinti minimalų žemės įdirbimą. Keliamus reikalavimus atitinka tik mažesni kaip 10 ha ariamosios žemės turintys ūkininkai. Tačiau menka pagalbos suma neskatina ūkininkų, turinčių mažiau kaip 10 ha, vykdyti griežtus reikalavimus, todėl niekas paramos nesikreipė, mokėjimų neatlikta.

ES prisitaikymo prie klimato kaitos strategijoje pripažįstama kovos su dykumėjimu, kaip vieno iš remtinų prisitaikymo prie klimato kaitos veiksmų, svarba. Valstybės narės skatinamos rengti nacionalines strategijas. Iš 13 valstybių narių, kurios pranešė, kad yra veikiamos dykumėjimo, 8 į savo prisitaikymo prie klimato kaitos strategijas įrašė konkrečius kovos su dykumėjimu veiksmus; dvi – Vengrija ir Slovėnija – prisitaikymo strategijose nenurodė dykumėjimo, trys – Bulgarija, Kroatija ir Latvija – dar nebuvo nustačiusios prisitaikymo prie klimato kaitos strategijų.

Europos regioninės plėtros ir Sanglaudos fondai gali finansuoti su prisitaikymu prie klimato kaitos susijusias investicijas į infrastruktūrą. Investicijos į užtvankas ir drėkinimo sistemas yra svarbiausios investicijos, susijusios su dykumėjimo įveikimu ir dirvožemio degradacija. Galima pasinaudoti Solidarumo fondu, siekiant atkurti žemę po ekstremalių situacijų, kurios padidina dykumėjimo, pavyzdžiui, sausrų ir miškų gaisrų riziką.

Nemažai mokslinių tyrimų projektų, tiesiogiai arba netiesiogiai susijusių su dykumėjimu, yra finansuojami pagal ES mokslinių tyrimų bendrąsias programas. Juos vykdant didžiausias dėmesys buvo skiriamas dykumėjimo reiškiniui suprasti, dykumėjimo stebėjimo rodikliams kurti arba suderintiems veiksmams, kuriais siekiama didinti informuotumą, remti. „Tačiau nei valstybės narės, nei Europos Komisija veiksmingai nepasinaudojo mokslinių tyrimų rezultatais, kad įvertintų dykumėjimo mastą, sukurtų veiksmingą stebėjimo sistemą arba parengtų kokią nors susijusią strategiją“, nurodo Audito rūmai.

Europos Parlamentas 2019 m. pritarė Reglamentui dėl pakartotinio vandens naudojimo, kuriame daugiausia dėmesio skiriama pakartotiniam išvalytų nuotekų naudojimui drėkinimo reikmėms žemės ūkyje. Užtikrinimas, kad turėtume pakankamai geros kokybės vandens, yra svarbus uždavinys kovojant su dykumėjimu.

Teigiamo poveikio projektai

Europos audito rūmų ataskaitoje įvardijami du sėkmingi dykumėjimo įveikimo projektai. Vienas iš jų įgyvendintas Sicilijoje (Italijoje) Europos regioninės plėtros fondo lėšomis. Kovojant su dykumėjimu, buvo stabilizuojami šlaitai, praturtintas dirvožemis, užtikrintas geresnis drenavimas. Projektas prisidėjo prie augalijos, prisitaikiusios prie vietos klimato sąlygų, augimo, padėjo sumažinti paviršiaus eroziją, padidino biologinę įvairovę ir pagerino žemės būklę.

ES Žemės ūkio fondo kaimo plėtrai lėšomis finansuojamas projektas Portugalijoje leido iš anksčiau nederlingos dirvos gauti ekonominės naudos. Smėlingoje dirvoje buvo pasodintas pušynas. Dirva praturtinta organinių medžiagų. Buvo naudojami drėkinimo ir augalų kontrolės metodai, kurie nesusiję su arimu. Padidėjo žemės našumas, kartu dirvožemis apsaugotas nuo vėjo erozijos.

Tvarumas gali būti trumpalaikis

ES Žemės ūkio fondo kaimo plėtrai lėšomis daugiausia finansuoti drėkinimo projektai. Tačiau tokie projektai gali turėti mišrų poveikį dykumėjimui ir dirvožemio degradacijai. Viena vertus, drėkinimas padidina žemės pelningumą: dėl to gali didėti pasėlių derlius, ypač trumpuoju laikotarpiu, daugėti ūkininkavimui tinkamos žemės; tai taip pat gali padidinti atsparumą sausroms. Kita vertus, dėl drėkinimo gali kilti tvarumo problemų: bus išeikvoti vandens ištekliai, teršiamas požeminis vanduo, padidės dirvožemio erozija arba įdruskėjimo rizika, sumažės dirvožemio derlingumas. Todėl reglamentuose reikalaujama, kad drėkinimo projektai atitiktų konkrečias aplinkos tvarumo sąlygas.

Įgyvendinant drėkinimo projektą Italijoje nenaudotas vandens matavimas. Už vandenį buvo atsiskaitoma pagal drėkinamų hektarų skaičių, o ne pagal faktinį jo išnaudojimą. Tokia praktika neskatina efektyviai naudoti vandens išteklių. Šis klausimas nagrinėtas dabartiniu (2014–2020 m.) programavimo laikotarpiu, kai reikalaujama, kad darant visas naujas investicijas į drėkinimą būtų įdiegtos vandens matavimo sistemos.

Portugalijoje 2014–2020 m. drėkinimo projektas apėmė plotą, kuriame daugiausia auginti ryžiai – labai daug vandens naudojantys augalai. Dėl vietos dirvožemio druskingumo lygio kompetentingos institucijos laikėsi nuomonės, kad ryžiai buvo vienintelė tinkama kultūra. Tačiau projektas buvo vykdomas vietovėje, kurioje vandens ištekliai riboti. Nebuvo patikinimo, kad drėkinimo infrastruktūra suteiks pakankamai vandens, kad būtų galima tvariai remti ryžių auginimą. Valdžios institucijos neatliko alternatyvių pasirinkimo galimybių, pavyzdžiui, gėlinimo ar labiau nutolusios esamos drėkinimo sistemos naudojimo sąnaudų ir naudos analizės.

Miško įveisimo projekto Kipre atveju nustatyta, kad maždaug 20 proc. pasodintų medžių neišgyveno bent penkerius metus po projekto pabaigos, nes kai kurios rūšys nebuvo gerai prisitaikiusios prie klimato sąlygų.

Nuo ko pradėti

Europos audito rūmai specialiosios ataskaitos išvadose nurodo, kad nors dykumėjimas ir dirvožemio degradacija šiuo metu yra auganti grėsmė ES, Europos Komisija neturi aiškaus šių iššūkių vaizdo, o priemonėms, kurių imamasi siekiant kovoti su dykumėjimu, trūksta nuoseklumo. Nėra sutartos dykumėjimo ir dirvožemio degradacijos vertinimo metodikos. Nors Komisija ir valstybės narės renka duomenis apie įvairius veiksnius, turinčius poveikį dykumėjimui ir dirvožemio degradacijai, Europos Komisija jų neišanalizuoja, kad atliktų galutinį dykumėjimo ir dirvožemio degradacijos ES įvertinimą.

Europos Komisijai rekomenduojama nustatyti dykumėjimo vertinimo metodiką, rinkti duomenis, juos analizuoti ir reguliariai juos pateikti aiškiai ir visuomenei patogiu būdu, geriausia – sąveikiųjų žemėlapių, kuriuos būtų galima naudoti ES, forma.

Europos Komisija turėtų papildomai paskelbti, kaip iki 2030 m. bus įvykdytas ES įsipareigojimas dėl dirvožemio būklės neblogėjimo, ir reguliariai teikti pažangos ataskaitas. Teikti gaires valstybėms narėms dėl praktinių dirvožemio išsaugojimo aspektų ir dirvožemio būklės neblogėjimo ES pasiekimo, taip pat techninę paramą valstybėms narėms, kad jos parengtų nacionalinius veiksmų planus dirvožemio būklės neblogėjimui iki 2030 m. pasiekti.

***

Dykumėjimas – tai sausringų vietovių dirvožemio degradacijos forma. Terminas vartojamas apibūdinti žmogaus sukeltus ir su klimatu susijusius procesus, pavyzdžiui, mažesnę maisto produktų gamybą, dirvožemio nederlingumą, natūralaus žemės atsparumo sumažėjimą ir suprastėjusią vandens kokybę, kurie dar labiau gilina sausringų vietovių problemas.