23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2019/03
Bičių produktai: bičių pienelis ir apilarnilas
  • Doc. dr. Agila DAUKŠIENĖ, dr. Neringa SUTKEVIČIENĖ LSMU Veterinarijos akademija
  • Mano ūkis

Šiandieniniame pasaulyje vis dažniau atsigręžiame į gamtą ir jos dovanas. Didėja susidomėjimas bičių produktais – bičių pieneliu ir apilarnilu.

Bičių pienelis, dažnai dar vadinamas karališkąja žele, yra gerai žinomas bičių produktas, plačiai naudojamas farmacijos ar maisto pramonėje ir kosmetikoje. Apilarnilas – bičių produktas, kurį sudaro tranų lervutės ir traninių korių akutėse esantis ir joms maitinti skirtas pienelis, lervučių išnarų membranos.

Sudėtingos sudėties bičių produktas

Bičių pienelis – bičių darbininkių (Apis mellifera) žandų ir ryklės liaukų sekretas hipofarinas, kuriuo tris pirmąsias paras maitinamos bičių darbininkių ir tranų lervutės, o motinos minta visą laikotarpį iki užlipinant lopšelį ir visą jos gyvenimą (Amšiejus ir kt., 2014).

Bičių pienelis susideda iš:

  • vandens (60–70 proc.),
  • baltymų (9–18 proc.),
  • angliavandenių (7–18 proc.),
  • riebalų (3–8 proc.),
  • mineralų (0,8–3 proc.),
  • vitaminų, fenolių ir aminorūgščių.

Bičių pienelio pH svyruoja tarp 3,1 ir 3,9. Jis būna nuo baltos iki geltonos spalvos. Tai yra aštraus kvapo ir specifinio, gana rūgštaus skonio produktas. Iš angliavandenių svarbiausi yra fruktozė, gliukozė ir sacharozė. Mažesniais kiekiais aptinkami ir maltozė, trehalozė, gentiobio zė, izomaltozė, rafinozė ir kiti.

Bičių pienelio lipidus sudaro:

  • 80–85 proc. riebalų rūgštys,
  • 4–10 proc. fenoliai,
  • 5–6 proc. vaškai,
  • 3–4 proc. steroidai,
  • 0,4–0,8 proc. fosfolipidai.

Bičių pienelio riebalų rūgštys susideda iš 10-hidroksi-2-deceno (10-HDA) ir 10-hidroksidekano rūgščių (10-HDDA). 10-HDA randama tik bičių pienelyje, todėl naudojama kaip svariausias bičių pienelio kokybės rodiklis, kartu pasižymintis farmakologinėmis ir antibakterinėmis savybėmis. Bičių pienelyje gausu mineralinių medžiagų, iš kurių daugiausia randama kalio, magnio, kalcio, fosforo ir kitų, taip pat vitaminų, iš kurių daugiausiai B5, niacino (PP), B6, E, B1, B2 ir kitų.

Šis bičių produktas pasižymi antimikrobinėmis, antioksidacinėmis, taip pat savybėmis nuo uždegimų. Taip pat teigiamai veikia reprodukciją, širdies ir kraujagyslių sistemą, saugo kepenis, inkstus, skatina kraujodarą ir t. t.

Bičių pienelis renkamas dažniausiai standartiniu būdu, t. y. persodinant bičių motinėlių lervutes iš darbininkių korių į dirbtines motinėlių akutes. Įdėjus tokį rėmą bičių šeimai, po kelių valandų patikrinamas priėmimas ir po 68–72 val. jis išimamas, nupjaunamas vaško dangtelis, išrenkamos lervutės ir surenkamas bičių pienelis.

Kad neprarastų biologiškai aktyvių medžiagų, tik ką surinktas bičių pienelis turi būti iš karto užšaldomas. Farmacijoje, kosmetikos ir maisto pramonėje bičių pienelis gali būti naudojamas šviežias, šaldytas ar liofilizuotas. Natūralus bičių pienelis tonizuoja žmogaus organizmą, taigi, gali būti vartojamas kaip pagalbinė žmogaus organizmą stiprinanti priemonė ar kartu su kitais medikamentais.

Organizmas geriausiai pasisavina natūralų bičių pienelį, jei jis laikomas po liežuviu, kol visai ištirps. Lietuvos bitininkai pateikia vartotojui natūralų bičių pienelį buteliukuose. Buteliuką reikia laikyti šaldymo kameroje, išimti tik prieš vartojimą, palaikyti 2–3 min. kambario temperatūroje ir su stikline mentele paimtą ryžio grūdo dydžio gabalėlį dėti po liežuviu, o buteliuką – vėl į šaldymo kamerą. Dozės priklauso nuo susirgimo pobūdžio.

Apilarnilo gavyba prasideda įsibėgėjus pavasariui

Bičių produkto apilarnilo pavadinimą sukūrė rumunų mokslininkas Nikolas Iliesiu (Nicolae Iliesiu), sujungęs kelis žodžių trumpinius – API (lotynų kalbos žodis „bitė“), LAR (lotynų kalbos žodis „lerva“) ir savo inicialus NIL (Nicolae Iliesiu).

Apilarnilas yra baltas, ne vientisos riebalinės konsistencijos, būdingo kvapo, gaižaus skonio. Jame gali būti iki 10 proc. vaško, lervučių išnarų ir kitų kietųjų medžiagų. Apilarnilo rūgštingumas (pH) – 5–6,8, vandens kiekis – 65–75 proc., sausųjų medžiagų – 25–35 proc., baltymų – 9–12 proc., angliavandenių – 6–12 proc., riebalų rūgščių ir lipidų – 3,5–8 proc., pelenų – iki 2 proc., makro- ir mikroelementų – 1–1,5 proc. Apilarnilo sudėtyje yra tokių aminorūgščių kaip lizinas, histidinas, argininas, serinas, glutamo rūgštis, alaninas, valinas, treoninas, leucinas, metioninas, tirozinas, fenilalaninas bei lytinių hormonų: testosterono, prolaktino, progesterono ir estradiolio.

Apilarnilas renkamas tik iš stiprių, produktyvių bičių šeimų, kurios ankstesniais metais pagamino daug medaus ir vaško. Apilarnilui rinkti numatyta bičių šeima balandžio mėnesį privalo turėti ne mažiau kaip 6 korius su bitėmis ir daug maisto joms vystytis. Motina turi būti vaisinga ir ne vyresnė negu 2 metų (Amšiejus ir kt., 2014).

Geriausias laikas apilarnilo gavybai – žydint sodams, kai pakankamai šilta (balandį– gegužę), kai šeimose daug jaunų bičių. Apilarnilą galima rinkti iki rugpjūčio pradžios.

Numatytoms apilarnilo gamybai šeimoms nuo balandžio 1 d. duodama stimuliuojamojo maisto (koncentruoto cukraus sirupo 2:1 ir baltyminių medžiagų). Praėjus 15 dienų po stimuliuojamojo maitinimo į avilį, kad būtų daugiau tranų, kurie apvaisins motinėlę, dedami dirbtiniai koriai. Septintą lervutės vystymosi dieną koriai išimami iš lizdo ir išimamas visas traninių korių akučių turinys. Po to koriai grąžinami atgal. Šviežias apilarnilas laikomas šaldytuvuose, -5 °C temperatūroje, šaldikliuose vežamas taip pat -5 °C temperatūroje, o ilgesnį laiką (keletą mėnesių) saugomas -20 °C temperatūroje (Gendrolis, 2013; Amšiejus ir kt., 2014).

Tyrė ir motinėlių lervučių homogenatą

Mokslininkas Margaoan R., su kolegomis ištyręs bičių pienelio, apilarnilo ir bičių motinelių lervučių (mėginiai surinkti iš bitininkų 2015 m. pavasarį) cheminę sudėtį, nustatė, kad bičių pienelyje vanduo sudaro 66,03 proc. (pagal kokybinius rodiklius vandens kiekis šiame produkte svyruoja nuo 60 iki 70 proc.), apilarnile – 73,25 proc. (įprastai 65–75 proc.), motinėlių lervučių homogenate – 75,17 procento.

Bičių pienelyje baltymų nustatyta 11 proc. (įprastai šis skaičius siekia 9–18 proc.), apilarnile baltymų 9,47 proc. (9–12 proc.), o motinėlių lervučių homogenate – 12,03 procentų. Visuose tirtuose bičių produktuose vyravo trys angliavandeniai – gliukozė, fruktozė ir sacharozė, tačiau apilarnilo mėginiuose sacharozės nenustatyta.

Literatūros duomenimis, bičių pienelyje lipidų kiekis siekia 3–8 proc. (tirtuose mėginiuose nustatyta 3,96 proc.), apilarnile – 5–8 proc. (tirtuose mėginiuose – 8,38 proc.). Atlikus chemines analizes bičių motinėlių lervutėse, lipidų kiekis sudarė 10,30 proc., tačiau šių rezultatų negalima palyginti su kitų mokslininkų duomenimis, nes nėra publikuota analogiškų tyrimų duomenų. Mokslininkų duomenimis, bičių pienelio sudėtyje yra maždaug 1,4 proc. 10-HDA riebalų rūgšties, tuo tarpu šiame tyrime minėtas rodiklis siekė 1,96 proc., tačiau apilarnile 10-HDA nenustatyta, o lervučių homogenate – 0,09 procento.

Tirtuose mėginiuose nustatyta 31 aminorūgštis, iš kurių devynios – nepakeičiamosios aminorūgštys. Bičių pienelyje identifikuotos aštuonios iš devynių nepakeičiamųjų aminorūgščių – iš jų didžiausias lizino ir prolino kiekis. Iš visų trijų tirtų bičių produktų tik apilarnile nustatytas didžiausias prolino kiekis, glutamino rasta tik bičių pienelyje. Treonino kiekis apilarnile beveik 100 kartų viršijo bičių pienelyje nustatytos šios aminorūgšties kiekį. Visos devynios nepakeičiamosios aminorūgštys nustatytos tik bičių motinų lervučių mėginiuose, didžiausi kiekiai – fenilalanino, triptofano, valino, histidino.

Šio tyrimo rezultatai parodė, kad bičių motinėlių lervučių homogenatai, palyginti su kitais tirtais bičių produktais, pasižymi dar aukštesne maistine verte.

Bitininkai nurodo įvairių tranų „pienelio“ naudojimo būdų. Šešių ar septynių dienų tranų lervutės iškratomos į emaliuotą indą ir sutrinamos medine mentele. Vienas valgomas šaukštas šviežios sutrintos masės pilamas į stiklinę šilto vandens, pasaldinamas medumi ir perkošus geriamas prieš valgį. Galima pasigaminti medaus ir tranų „pienelio“ mišinį. Literatūroje nurodoma, kad tranų „pienelio“ galima dėti į medų iki 10 proc., daugiau dėti nepatartina, nes medus pradeda rūgti. Geriausia tokį tranų „pienelio“ ir medaus mišinį laikyti šaldytuve ir greitai suvartoti. 6–7 dienų tranų lervutes galima pakepinti su sviestu arba aliejumi ir vartoti kaip maistą.

Visais atvejais, vartojant šiuos bičių produktus, rekomenduojama pasitarti su gydytoju ar vaistininku.