Nė vienas kitas augalas ar augalų mišiniai, naudojami žaliajam tręšimui, negali prilygti valgomiesiems ridikams. Šie augalai išsiskiria šaknies augimu, unikaliu jos dydžiu ir ilgiu, dideliu žaliosios masės kiekiu.

Augantis valgomasis ridikas gali atrodyti nedidelis, tačiau išrauto dydis nustebina – 2–6 cm skersmens šakniavaisis gali išaugti iki 35 cm ir ilgesnis, o smulkios šaknys įsiskverbia giliai į dirvą ir taip purena ją ir pagerina oro ir vandens balansą.

Valgomasis ridikas (Raphanus sativus L.) yra bastutinių (Brassicaceae) šeimos augalas, auginamas dėl šaknų, turtingų vitaminų ir maistingų medžiagų. Jo porūšis Raphanus sativus var. longipinnatus L. išsiskiria ilgomis ir masyviomis šaknimis. Dėl išskirtinai didelės šaknies, agresyvaus jos augimo ir skverbimosi gilyn į dirvožemį šie augalai dar vadinami šakniniais ridikais, o angliškai „tillage radish“, t. y. „dirvožemio įdirbėjais“, arba „the soil breaker“ – „dirvos laužytojais“. Kūgio formos šaknys yra ilgos, baltos, 35 cm ir ilgesnės, o literatūroje nurodoma, kad pagrindinė liemeninė šaknis gali viršyti ir pusės metro ilgį, o smulkiosios šaknys gali pasiekti net daugiau nei 70 cm gylį.

Šie ilgašakniai ridikai gali būti perspektyvūs augalai ir ekologiniuose ūkiuose, nes pasižymi daugeliu savybių, naudingų dirvožemiui. Pasėti valgomieji ridikai ypač greitai sudygsta ir auga. Augdama gilyn, ilga šaknis pasiekia gilesnius dirvožemio sluoksnius ir taip purena dirvožemį. Agresyvus augimas mažina dirvožemio suslėgimą, gerina jo struktūringumą, aeraciją, drėgmės imlumą, maisto medžiagų apykaitą, efektyvina augalų maistinių medžiagų, šviesos ir vandens pasisavinimą. Dėl to išlaidos dirvožemio apdirbimui po valgomųjų ridikų auginimo gali būti mažesnės. Šiuos ilgašaknius ridikus galima auginti ir neariamojoje žemdirbystės sistemoje.

Pasiekdamos gilius dirvožemio sluoksnius, kurie dažnai kitoms augalų rūšims būna neprieinami, valgomojo ridiko šaknys per vegetaciją akumuliuoja maistines medžiagas, o rudenį (jei jie įterpiami į dirvą), grąžina jas. Jei šie ridikai paliekami nušalę dirvos paviršiuje (kaip ir augę) per žiemą – dar geriau, nes dirvožemis laikomas uždengtas visą laiką (mažesnė dirvos erozija, maisto medžiagų išsiplovimas), o ridikų sukauptos maisto medžiagos į dirvą išlaisvinamos pavasarį ir vėliau auginamiems augalams.

Kada sėti ir kaip auginti

Valgomųjų arba šakninių ridikų liekanos irdamos palieka didelius azoto, fosforo, kalio, kalcio ir kitų medžiagų kiekius. Ilgas augalijos išlaikymas pastebimai sumažina maistinių medžiagų praradimą, todėl galima sumažinti vėlesnių sėjomainos augalų tręšimo išlaidas. Išsamiai valgomųjų ridikų augimo tarpsniai pavaizduoti paveikslėlyje.

Taip pat reikia paminėti, kad valgomieji ridikai užaugina didelius žaliosios masės derlius (beveik trečdaliu didesnius negu žaliajai trąšai naudojami pašariniai (aliejiniai) ridikai). Be to, labai skiriasi ir užaugintos biomasės struktūra – valgomųjų ridikų šaknų derlius siekia net 45 proc. žaliosios masės derliaus, o pašarinių (aliejinių) ridikų šaknys sudaro tik 21 proc. žaliosios masės derliaus. Didelis šaknų liekanų masės kiekis, liekantis dirvoje, skatina mikroorganizmų ir sliekų aktyvumą bei humuso gamybą, tad vėl gali sumažėti tręšimo išlaidos.

Kai valgomieji ridikai sulapoja, gausi lapija gerai stelbia piktžoles, todėl efektyviai mažina dirvožemio piktžolėtumą. Taigi gali būti mažinamos išlaidos herbicidams, auginant kitus sėjomainos augalus.

Auginant valgomuosius ridikus, galima paankstinti pavasarinę sėją, nes kitaip negu daugelis kitų žaliajam tręšimui naudojamų augalų jie nekomplikuoja ir nesuvėlina pavasarinės sėjos darbų. Kadangi žiemą valgomieji ridikai žūva, todėl nebereikia naudoti jokių priemonių jiems sunaikinti ar papildomai dirbti dirvą. Dirvoje suirus šaknims, likusios ertmės leidžia jai greičiau įšilti pavasarį, geriau susigeria drėgmė, patenka daugiau oro, dirvožemyje sparčiau vyksta gyvybiniai procesai.

Ilgalaikiais tyrimais įrodyta, kad valgomieji ridikai gali pastebimai padidinti po jų auginamų augalų derlingumą, derliaus stabilumą ir kokybę.

Ridikai geriausiai auga vėsiu (10– 18 °C), drėgnu oru. Jiems auginti tinka priemolio, molio ir smėlio dirvožemiai, kurių pH yra 5,5–6,8, geriausiai auga silpnai rūgščiame dirvožemyje. Branda, gebėjimas prisitaikyti ir atsparumas ligoms gali skirtis, nelygu konkrečios klimato ir (arba) augimo sąlygos.

Žaliajai trąšai ir dirvožemiui gerinti valgomuosius ridikus rekomenduojama sėti vasaros pabaigoje, rugpjūčio viduryje, nes pasėti anksčiau didelių šaknų neužaugins – pradės žydėti. Rekomenduojama pasėti per keturias dienas po priešsėlio (javų) nuėmimo, kol dirvoje yra pakankamai drėgmės sėkloms sudygti. Ridikus galima netgi įsėti į javus (jei tokia galimybė yra, važiuojant technologinėmis vėžėmis ir naudojant trąšų barstomąsias) dar 2–4 savaites prieš numatomą derliaus nuėmimą.

Didelę šaknį valgomieji ridikai užaugins tik augdami retai. Lietuvoje auginant juos žaliajai trąšai rekomenduojama sėti 6–8 kg/ha. Užsienio literatūroje rekomenduojama sėti net 10–15 kg/ ha. Sėjant vėlai, arba jei dirvoje daug organikos (šiaudų) po derliaus nuėmimo, sėklų normą rekomenduojama padidinti iki 10–18 kg/ha.

Augintojai nenusivylė

Lietuvoje ūkininkų auginti valgomieji ridikai nenuvylė. Lietingą 2017 m. rudenį šaknys viršijo 30 cm ilgį. Palyginti sausringais 2018 m. rugpjūčio 3 d. pasėti valgomieji ridikai per beveik 2 mėnesius užaugino iki 30 cm ilgio šaknis (nuotraukose Structurator ir Mino Early, šalia pridėta 30 cm ilgio liniuotė, fotografuota 2018 m. spalio 2 d.).

2018 m. rudenį ridikams augti palankios sąlygos buvo palyginti ilgai, tad vėlyvą rudenį (prieš pirmuosius šalčius) vėl pamatuotas ridikų šaknų ilgis. Lapkričio 14 d. kai kurių šakniavaisių ilgis siekė beveik 50 cm. Taigi, visą rudenį dirvos paviršių dengė valgomųjų ridikų lapija, o prasidėjus šalčiams ir pasnigus, valgomieji ridikai sušalo ir liko uždengę dirvą.

Ukmergės rajono ūkininko Valentino Genio ekologiniame ūkyje praėjusį rudenį užaugę valgomieji ridikai Structurator buvo dar didesni. Jų ilgis siekė 45–55 cm, o didžiausi svėrė net 2,170 kg (sėta 2018 m. liepos 25 d., matuota lapkričio viduryje, prieš užšąlant). Tai dar kartą patvirtina faktą, jog šie augalai užaugina didelį biomasės derlių ir taip sukaupia ir po jų auginamiems augalams perduoda nemažus maisto medžiagų kiekius.

Beje, valgomųjų ridikų šaknys augimo pradžioje būna žemėje, o vegetacijos pabaigoje dalis šaknies (3–10 cm) gali būti virš žemės paviršiaus.

Pašarinių ridikų auginimo agrotechnika

Pašariniai (aliejiniai) ridikai (Raphanus sativus L. var. oleiformis Pers.) taip pat yra labai svarbūs dirvožemiui gerinti. Žaliajai trąšai skirti pašariniai (aliejiniai) ridikai gali užaugti per 48–54 dienas (priklausomai nuo veislės ir augimo sąlygų) nuo sudygimo. Lietuviškos veislės VB Gausiai užaugina 43,5–46,0 t/ha žaliosios masės, mažai serga, stiebai tvirti, labai atsparūs išgulimui.

Pašarinius ridikus žaliajai trąšai galima sėti jau gegužės pirmoje pusėje, užarti liepos antroje pusėje, o vėliau sėti žiemkenčius. Galima juos sėti ir kaip posėlinius ar poražieninius augalus. Ridikus žaliajai trąšai galima sėti ir po anksti nukastų ankstyvųjų bulvių ir net po nupjautų javų: rugių, kviečių, miežių, jeigu šių augalų derlius nuimamas iki rugpjūčio pradžios. Žaliajai trąšai ridikai gali būti sėjami iki rugsėjo vidurio, tačiau juo vėliau pasėsime, tuo užaugintos žaliosios masės derlius gali būti mažesnis (labai priklauso nuo orų rudenį). Kadangi yra aukšti ir labai lapuoti, pašariniai (aliejiniai) ridikai lengvai stelbia piktžoles.

Užaugę pašariniai ridikai labai atsparūs šalnoms, todėl jų žalioji masė kaupiama ilgai. Užauginta žalioji masė gali būti įterpiama rudenį (aparti rekomenduojama anksčiau negu subręsta sėklos; geriausia žydėjimo pradžioje ar iki žydėjimo, kai žalioji masė didžiausia) arba paliekama uždengti dirvos paviršių iki pavasario. Dirvą dengianti lapija saugo ją nuo erozijos, maisto medžiagų išsiplovimo.

Žodžiu, pašarinių (aliejinių) ridikų nauda dirvožemiui panaši kaip ir valgomųjų ridikų. Tačiau šie augalai turi dar vieną svarbų privalumą – geba dezinfekuoti dirvą.

Biofumigacija – tai biologiškai aktyvių medžiagų paskleidimas, siekiant sumažinti ligų sukėlėjų ir kenkėjų kiekį dirvoje. Bastutiniuose augaluose yra glikozidų, kurie, patekę į dirvožemį, veikiami fermentų, pavirsta tam tikrais cheminiais junginiais ir gali turėti įtakos grybų miceliams (pvz. Fusarium oxysporum), mobiliems nematodams ar dygstančioms piktžolėms ir taip gerina dirvožemio fitosanitarinę būklę. Didžiausia glikozidų koncentracija augaluose būna jiems žydint.

Dauguma ridikų sugeba mažinti nematodų kiekį dirvožemyje, bet dirvos gerinimui reikėtų auginti nematodams atsparias veisles, pvz. veislę Lucas, kuri priskiriama antrai runkelinių nematodų cistų atsparumo klasei, ar kitas, atsparias runkeliniams, bulviniams ar kitokiems nematodams, veisles.

Žaliajai trąšai rekomenduojama išsėti 25–30 kg/ha pašarinių (aliejinių) ridikų. Sėjama 2–4 cm gyliu, 12–15 cm tarpueiliais.