23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2019/01
Mikroorganizmai ir dirvožemio derlingumas
  • Dr. Loreta PIAULOKAITĖ- MOTUZIENĖ
  • Mano ūkis

Pasaulis priklauso patiems mažiausiems, tik mes dažnai klaidingai įsivaizduojame, kad esame planetos Žemės savininkai. Jei sudėtume visą planetos biomasę – visus gyvuosius organizmus, įskaitant augalus, gyvūnus ir mikroorganizmus, pastarieji sudarytų daugiau negu 80 procentų tos masės.

Tūkstančius metų iki žemdirbystės pradžios dirvožemį formavo ir savo poreikiams pritaikė mikroorganizmai. Tokie dirvožemiai, kokius mes matome dabar, yra tūkstančių metų ir milijardų mikroorganizmų veiklos rezultatas. Dažnai galvojama, kad mikroorganizmai nori mums pakenkti. Pirmiausia verta prisiminti, kad daugelis mikroorganizmų žmogui yra neutralūs ar net vykdo mums naudingą darbą. Ir tik labai nedidelis procentas mikroorganizmų sukelia ligas.

Kaip mes suprantame dirvožemio derlingumą? Dažniausiai derlingumą sutapatiname su humuso ir maisto medžiagų kiekiu, esančiu dirvožemyje. Tai ne visai teisinga. Dirvožemio derlingumas – ne tik komponentų kiekis ar kokybė, spalvos intensyvumas, bet ir ekosistemos gyvybingumo kokybė.

Derlingo, taigi, sveiko ir gyvybingo, dirvožemio savybės yra tokios:

  • gausi biologinė įvairovė (mikroorganizmų, mikromicetų, pirmuonių ir t. t.), palaikanti tvarią, savarankišką ekosistemą;
  • gebėjimas savarankiškai, be papildomo žmogaus įsikišimo, apsivalyti nuo teršalų ir pesticidų likučių;
  • stabili mikroorganizmų bendrija, sugebanti atsispirti ir slopinti patogeninius organizmus. Toks dirvožemis išlaiko visų savybių stabilumą ir gali apsisaugoti nuo maisto medžiagų išplovimo bei degradavimo.

Šios savybės sukuria naudingąją dirvožemio mikroflorą, kuri užsiima dirvožemio formavimu ir padeda augalams.

Maitiname ne augalus, o dirvožemį

Visus agronomus mokė, kaip reikia tręšti augalus, kad jie gerai augtų ir subrandintų gausų derlių. Tik visai neseniai pradėta kalbėti, kad maitinti reikia ne augalus, o dirvožemį, ir tik jame esantys gyvi organizmai maitina, saugo ir augina augalus.

Visi dirvožemio derlingumo elementai yra tiesiogiai ar netiesiogiai susiję. Pašalinus vieną iš jų, subyra visa sistema. Jei sistemoje bus nepakankamai mikroorganizmų, sutriks organinių atliekų skaidymas, humuso formavimasis, augalai bus neaprūpinami azotu ir kitais mineralais. Pakitusi sistema nesugebės slopinti puvimo ir gedimo procesų ir paplis augalų ligos.

Siekdami didesnio derliaus ne visi ūkininkai galvoja apie ateitį, todėl didelė dalis mūsų dirvožemių „serga“, pablogėjusios jų savybės. Tokiuose dirvožemiuose, nepaisant mineralinio tręšimo, mažėja derlingumas. Kasmetinis gilus arimas, daugkartinis žemės dirbimas, sėjomainos nesilaikymas pablogina mikroorganizmų gyvenimo sąlygas, blogėja dirvožemio kokybė.

Įterpus augalų liekanas, sveikame, gyvybingame dirvožemyje mikroorganizmai lengvai perdirba jas į stabilų humusą. Tokiame dirvožemyje skirtingos mikroorganizmų grupės sugeba sparčiai daugintis ir gaminti savo veiklos produktus: šlapalą, mineralus, aminorūgštis, antibiotikus, vitaminus, augimo hormonus, taip užtikrindami dirvožemio derlingumo stabilumą.

Ekstremalios sąlygos verčia ieškoti sprendimų

Augalininkystės sektoriui 2018 metai buvo nemenkas iššūkis. Perteklinio vandens kiekis po lietingo rudens daugelyje rajonų neleido laiku pradėti sėjos pavasarį. Kovą prasidėjęs staigus atšilimas ir drėgmės trūkumas sudarė nepalankias sąlygas augalams dygti, o užsitęsusi sausra iki vasaros vidurio stabdė augalų augimą.

Meteorologijos stočių duomenimis, nuo sėjos pradžios iki birželio pabaigos vakariniuose Lietuvos rajonuose iškrito tik 0–5 mm kritulių per dekadą. Atsirado nesudygusių augalų plotų, kur greitai išsikerojo piktžolės. Laukuose buvo stebimas sudygusių javų pradinis krūmijimasis, o esant nepalankioms sąlygoms, vasaros pradžioje šoniniai ūgliai buvo atmesti – tai labai sumažino derlingumą.

Bandymai rasti geriausią auginimo technologiją ekologinėmis priemonėmis parodė, kad net ir tokiomis ekstremaliomis sąlygomis galima padėti augalams išgyventi ir derėti.

Lyginant javų pasėlių derliaus formavimosi rodiklius, vienareikšmiškai geriausiai veikia skirtingos kilmės trąšų derinimas. Organinės kilmės trąšos praturtina dirvožemį maisto elementų, o papildomas bakterinių preparatų naudojimas leidžia geriau ir greičiau tas maisto medžiagas pasisavinti.

Mitybinį kompleksą užbaigia papildomi tręšimai mikroelementinėmis, turinčiomis huminių, fulvo- ar aminorūgščių trąšomis, kurios suteikia energijos augalams augti, taip pat skatina dirvožemyje esančių mikroorganizmų veiklą.

Mikroorganizmai ir augalai padeda vieni kitiems

Jei po derliaus nuėmimo dirvožemio organizmų bendruomenė išliks stabili arba augs, dirvožemis ilgainiui susireguliuos, padidės derlingumas. Kuo didesnė dirvožemio biotos biologinė įvairovė, tuo geriau veikia dirvožemio „inžinieriai“: sukuria poras ir dirvožemio mikrogranules, šimtus kartų padidina mikroorganizmų veiklos plotą ir buveinių skaičių augalų šaknų zonoje. Augalai ir mikroorganizmai per tūkstančius metų prisitaikė vieni prie kitų.

Mikroorganizmų ir augalų bendrija padeda vieni kitiems, susikuria geresnes gyvenimo sąlygas. Ryškiausias žinomas tokio bendradarbiavimo pavyzdys – pupinių augalų simbiozė su gumbelinėmis bakterijomis. Kai kurie augalai net negali normaliai augti be simbiozės su bakterijomis (pavyzdžiui, ožiarūčiai, iš dalies sojos).

Atrodo, kad mikroorganizmų būtinumą augalų gyvenime galėtų paneigti sugebėjimas išauginti augalus steriliomis sąlygomis. Tačiau tokie augalai išauga iš natūralios sėklos, kuri jau yra apkibusi mikroorganizmais. Net ir optimaliai tręšiant augalus sterilioje aplinkoje, jie prasčiau auga ir vystosi už natūralioje terpėje gyvenančius augalus, nes nėra mikroorganizmų, kurie trąšas paverstų augalams prieinamomis formomis.

Tik gyvybingame dirvožemyje augalai ir mikroorganizmai gyvendami darnoje gali reguliuoti savo mitybą. Bakterijos ir mikroskopiniai grybai (mikromicetai) dažnai geba sintetinti didesnius hormonų kiekius negu patys augalai. Keisčiausia, kad patiems mikroorganizmams jų išskiriamų augimo hormonų nereikia. Vadinasi, jie per daugelį metų prisitaikė tiekti fitohormonus augalams, o augalai – aprūpinti šalia gyvenančius mikroorganizmus angliavandeniais. Paprasčiau kalbant – vyksta abipusiškai naudingas keitimasis energija.

Kalbos lieka kalbomis?

Dėl perteklinių cheminių medžiagų naudojimo dirvožemyje jau dabar vyksta nepataisomi procesai, o tai daro neigiamą įtaką ne tik dirvožemio ar vandens kokybei, bet ir visai mūsų aplinkai. Apie dirvožemio įstatymą kalbama jau daugiau negu 10 metų, tačiau praktinių veiksmų vis dar nematyti.

Kuo ilgiau kalbos liks kalbomis, tuo sunkiau padaryta aplinkai žala bus pataisoma. Kai kuriose išsivysčiusiose šalyse ekologinių problemų grėsmė suvokiama jau dabar, skiriami resursai naujų biotechnologijų kūrimui, kurios leistų išsaugoti kokybiško dirvožemio ir vandens resursus. Mūsų kartai studijuojant agronomiją, vadovėliai rašė, kad parodomoji žemdirbystė dėl pačių geriausių dirvožemių gali būti Ukrainoje ar Kazachstane, o šiandien tose šalyse mes turime be galo liūdną vaizdą, nes dėl perteklinio cheminių medžiagų naudojimo, netinkamos agrotechnikos didžiuliai dirvožemio plotai yra degradavę ir praradę galimybę užauginti net vidutinį derlių.

Netinkama ūkinė veikla įvardijama kaip didžiausias vandens telkinių taršos šaltinis, kur jau dabar stebima eutrofikacija (žydėjimas, dumblėjimas). Mikroorganizmai – tai aplinką tausojanti priemonė. Juos pasitelkus galima išnaudoti dirvožemio maisto medžiagų potencialą. Kai augalai efektyviai maitinasi, galima sumažinti cheminių trąšų kiekius, o parenkant tinkamas biologines priemones – padidinti augalų atsparumą stresams ir ligoms.

Dabar populiarėjanti sveiko maisto mada neturėtų būti visiškas cheminių medžiagų atsisakymas. Svarbiausia yra sveikas ir taisyklingas dirvožemio ir augalo santykis, kai protingai išnaudojamos visos įmanomos priemonės ne tik kokybiškam derliui gauti, bet ir sveikai aplinkai išlaikyti.

***

Dar niekas neįrodė, kaip galima gauti normalią augalų kartą iš sterilių augalo sėklų. Be to, steriliame dirvožemyje augalai gerai auga tik iki tam tikros augimo fazės, o vėliau dėl negalėjimo normaliai pasisavinti maisto medžiagų augalas pradeda nykti ir dažniausiai žūva.