Indija vartos daugiau sviesto ir pieno, Afrika – saldumynų. Kiaulienos vartojimas Kinijoje sumažės. Tokius mitybos pokyčius per artimiausią dešimtmetį prognozuoja Jungtinės Tautos (JT) ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO).

Šios tendencijos pakeis pasaulinius prekių srautus, iškels naujus maisto varžybų lyderius ir paskatins kompanijas keisti maisto gamybos ir prekybos sistemas, pritaikant jas prie kintančių vartojimo įpročių.

Žemės ūkio produktų paklausa (pradedant grūdais ir baigiant mėsa) nuo amžiaus pradžios smarkiai išaugo. Tai sutapo su galutiniu Kinijos įsiliejimu į pasaulio rinkas. Abu šie veiksniai užaugino maisto produktų kainas iki rekordinių aukštumų. Didėjant Kinijos (ir kitų kylančios ekonomikos šalių) gyventojų perkamajai galiai ir persikeliant iš kaimo į miestus, jie ėmė išleisti daugiau pinigų kiaulienos, vištienos ir žuvies produkcijai. Tai padidino sojų pupelių, kukurūzų ir kitų grūdų, naudojamų gyvūnams šerti, pardavimus. Kartu tai sudarė sąlygas prekybos kompanijoms (pavyzdžiui, amerikiečių „Tyson Foods“, „Cargill“ ir „Archer-Daniels- Midland“) pakilti iš sąstingio, kuris jas buvo ištikęs išsivysčiusiose šalyse.

Kinijos Vyriausybė skatino kukurūzų, cukranendrių ir kitų žemės ūkio augalų naudojimą biokurui. Konversijos procesas sukėlė žemės ūkio žaliavų paklausos bumą ir praturtino šio sektoriaus rinkos žaidėjus, o žemės ūkį pavertė globaliu. Tai atnešė naudos daugelio šalių ūkininkams nuo Ukrainos iki Urugvajaus, o Amerikos ir Brazilijos ūkių pajamos pasiekė naujus rekordus. Kinija skatino paklausą visose srityse.

JT ir EBPO ataskaitoje nurodoma, kad praėjus dviem dešimtmečiams mėsos ir žuvies paklausa dabar mažėja dėl Kinijos gyventojų senėjimo ir ekonomikos plėtros šioje valstybėje lėtėjimo. Tai reiškia, kad tankiausiai gyvenama pasaulio šalis per ateinančius dešimtmečius neprisidės prie maisto paklausos auginimo.

„Mes matome staigų paklausos nuosmukį, – teigia EBPO Žemės ūkio ir maisto produktų prekybos ir rinkų skyriaus vadovas Džonatanas Bruksas (Jonathan Brooks). – Mažai tikėtina, kad per artimiausią dešimtmetį Kinijos vartojimas didės taip, kaip anksčiau.“

Gyventojų skaičiaus didėjimas tampa pagrindiniu veiksniu, kuris nulemia paklausą, nes pajamų augimas visame pasaulyje sulėtėjo. Tačiau ir gyventojų populiacija auga ne taip greitai kaip anksčiau, išskyrus Afriką ir Indiją. Bet šių regionų gyventojų vartojimo įpročiai labai skiriasi nuo kinų.

Išsivysčiusiose šalyse labai akcentuojama gyventojų sveikata ir ekologiško maisto svarba. Afrikos tautos, išbridusios iš skurdo, labiau linkusios įtraukti į savo racioną technologiškai perdirbtus produktus. Tai labai naudinga didžiosioms korporacijoms, pavyzdžiui, suomių „Nestle“ ir amerikiečių „Coca- Cola“. Cukraus ir augalinio aliejaus pardavimai Afrikoje kompensuos šių produktų pardavimo pajamų netekimus turtingesnėse šalyse. Nepaisant to, Afrikos suklestėjimas neturės tokio pat poveikio mėsos rinkai, kokį kažkada padarė Kinija. Šiame žemyne pajamos neaugs taip sparčiai, kaip Kinijoje šimtmečio pradžioje. Priešingai, prognozuojama, kad Užsachario Afrikoje (šalyse į pietus nuo Sacharos) mėsos, žuvies ir pieno produktų suvartojimas vienam gyventojui net mažės.

Iš visų pasaulio regionų tik Indija galbūt galėtų pakartoti Kinijos fenomeną. Tikimasi, kad iki 2022 m. ji aplenks Kiniją pagal gyventojų skaičių, o iki 2050 m. taps antra stipriausia pasaulio ekonomika. Tačiau šalies religija skatina vegetarizmą, todėl mažai tikėtina, kad indai imtų daugiau vartoti gyvūninės kilmės baltymų. Greičiausiai Indijos ekonomikos augimas bus naudingas pieno gamintojams.

Iki 2026 m. pieno vartojimas Indijoje gali išaugti daugiau kaip trečdaliu. Tai gali atverti geras perspektyvas tarptautinėms kompanijoms, tokioms kaip Naujosios Zelandijos „Fonterra Cooperative Group“ ir prancūzų „Danone“. Tačiau labiausiai tikėtina, kad didelę paklausą patenkins vietos gamintojai.

Nepaisant to, įmanoma, kad Indija neišsivers be importo, nes šalies žemės ūkio gamybos efektyvumas (dėl vandens ir pašarų trūkumo) nėra didelis. Šiame sektoriuje dominuoja smulkieji ūkininkai, kurių galimybės pritraukti kapitalą yra nepalyginti menkesnės negu išsivysčiusių šalių ūkininkų. Didės augalinio aliejaus importas, nes šalyje trūksta gamybos pajėgumų.

Šis augimo požiūriu kuklus dešimtmetis vartotojams gali būti geras – maisto kainos turėtų būti daugmaž stabilios. Tačiau vargu ar šis dešimtmetis bus sėkmingas žemės ūkio verslui, kuriam teks susitaikyti su mintimi, kad Kinijos, kaip pasaulio ekonomikos augimo varomosios jėgos, poveikis buvo vienkartis.

Turtingesnėse šalyse (pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose) ir brandžiose rinkose (pavyzdžiui, Kinijoje) didžiosioms kompanijoms teks konkuruoti tarpusavyje, siūlant daugiau aukštos kokybės prekių, o Indiją ir Afriką vis dar bus įmanoma užkariauti dideliais produkcijos kiekiais. Tokiomis sąlygomis pergalė atiteks toms kompanijoms, kurios geriausiai prisitaikys prie naujų augimo veiksnių ir besikeičiančių mitybos įpročių.