Europos Sąjungos plėtra atnešė didelių struktūrinių permainų į bendrijos šalių agrarinį sektorių. Naujosiose šalyse narėse gerokai sumažėjo ūkininkų, o vidutinis ūkio dydis išaugo. Mažiau liko natūrinių ūkių, mažėjo gamintojų, tačiau standartinės produkcijos gamyba augo. Permainų įvyko ir ES šalyse senbuvėse.

Kai į Europos Sąjungą (ES) įstojo dešimt valstybių ir ji išsiplėtė iki 25 narių, bendras žemės ūkio veiklą vykdančių ūkių skaičius išaugo iki 4,8 mln., o jų dirbamų žemės ūkio naudmenų (ŽŪN) plotas – iki 126 mln. ha. ES žemdirbių gretas papildė 3,6 mln. ūkių, o ŽŪN fondą – 30 mln. ha. Prie ES 2007 m. prisijungė Bulgarija ir Rumunija, kuriose ūkininkavo 4 mln. ūkininkų, dirbančių apie 17 mln. ha žemės. Galiausiai, 2013 m. į ES įstojo Kroatija, kurioje buvo apie 157 tūkst. ūkininkų. Sudėję visų ES-28 šalių ūkius, kurie vykdė veiklą 2005 m., gautume, jog tuo metu šių šalių teritorijoje buvo 14,7 mln. ūkių. Tačiau 2016 m. bendras ES ūkių skaičius siekė 10 mln., sumažėjimas sudarė beveik 30 proc., nors bendras ŽŪN plotas sumažėjo tik 1 proc. Labiausiai ūkių mažėjo būtent ES-10 šalių grupėje – 42 proc. Ne išimtis ir Lietuva, kurioje per nagrinėjamąjį laikotarpį ūkių sumažėjo 41 procentu.

Mažėjant ūkių ir nekintant dirbamos žemės plotui, vidutinis ūkio dydis ES-28 išaugo daugiau kaip 77 proc. (iki 19,5 ha). Senosiose ES šalyse narėse vidutinis ūkio dydis išaugo 32 proc. (iki 28,2 ha). Nors Rumunijoje ir Bulgarijoje vidutinis ūkio dydis augo, tačiau vis tiek liko labai mažas – 4,7 ha. Lietuvoje vyravo tokios pačios tendencijos, kaip ir visoje ES, ir ūkio dydis išaugo 41 proc. (iki 16,6 ha).

Iš ES-28 šalių gausiausiai ūkininkų 2016 m. buvo Rumunijoje (3,4 mln.), Lenkijoje (1,4 mln.) ir Italijoje (1,0 mln.). Ūkių skaičius mažėjo visose šalyse, išskyrus Airiją: nuo 2005 iki 2016 m. jų padaugėjo 4 proc. Slovakijoje ir Bulgarijoje per nagrinėjamą laikotarpį ūkių sumažėjo daugiau kaip 62 proc. Daugiau kaip 40 proc. ūkių sumažėjo ir Latvijoje (46 proc.), Lenkijoje (43 proc.) bei Italijoje (42 proc.).

Nors ūkių skaičius smarkiai mažėjo, ūkininkų amžiaus struktūra kito nedaug. Per nagrinėjamąjį laikotarpį ES-28 šalyse jaunų ūkininkų (iki 35 metų) sumažėjo 2procentiniais punktais, o Lietuvoje tokio amžiaus ūkininkų skaičius struktūroje tiek pat išaugo. ES-28 šalyse ūkininkų, vyresnių kaip 65 m., skaičius išaugo 1 procentiniu punktu, o Lietuvoje šios amžiaus grupės dalis struktūroje beveik nekito.

Natūriniai ūkiai, kurie savo reikmėms sunaudoja daugiau kaip pusę pagamintos produkcijos, senosiose ES-15 šalyse narėse 2005 m. sudarė tik 10,2 proc. Naujosiose šalyse narėse jų buvo nepalyginti daugiau, o ypač daug tokių ūkių buvo Rumunijoje ir Bulgarijoje: tiek 2005, tiek 2016 m. jie sudarė apie 80 proc. visų ūkių. Lietuvoje šių ūkių skaičius sumažėjo 48 proc., tačiau vis vien sudarė gana didelę dalį: 2016 m. – 40 proc. visų ūkių.

Nuo 2005 m. mažėjant bendram ES ūkių skaičiui, mažėjo ir gyvulius laikančių ūkių. ES-28 šalyse per nagrinėjamąjį laikotarpį tokių ūkių sumažėjo 38 proc. Tai lėmė daugiau kaip 52 proc. sumažėjęs šių ūkių skaičius ES-10 šalyse. Lietuvoje jų sumažėjo net 58 proc. Nors bendras ES sutartinių gyvulių skaičius per nagrinėjamąjį laikotarpį sumažėjo vos 6 proc., Lietuvoje šis pokytis sudarė 34 procentus.

Mažėjant gyvulių laikytojų, augo vidutinis sutartinių gyvulių skaičius ūkyje, ypač ES-10 šalyse narėse – 83 proc. Nors procentinis augimas atrodo didelis, tačiau ES-15 šalyse narėse 2016 m. vidutiniškai ūkyje laikyta 62,3 sąlyginio gyvulio, o ES-10 – tik 13,5. Lietuvoje vienam ūkiui teko 8,9 sutartinio gyvulio.

Nors žemės ūkio gamintojų (tiek ūkių, tiek ir sąlyginių darbuotojų) skaičius sumažėjo, tačiau standartinės produkcijos 2016 m., palyginti su 2005-aisiais, ES-28 šalyse pagaminta 23 proc. daugiau. Didžiausias produkcijos augimas buvo ES-10 šalyse – 48 proc. Lietuvoje produkcija išaugo 44 proc. Palyginus standartinę produkciją, tenkančią vienam ūkiui, didžiausi pokyčiai įvyko ES-10 šalių narių grupėje, įskaitant Lietuvą, kur ūkiui tenkanti produkcija išaugo daugiau kaip dvigubai. Panašios tendencijos matomos analizuojant standartinę produkciją, tenkančią vienam sąlyginiam darbuotojui, kur šis rodiklis išaugo daugiau nei dvigubai visose naujosiose ES šalyse narėse. Šiek tiek mažesni pokyčiai pastebimi nagrinėjant standartinę produkciją, tenkančią vienam ŽŪN hektarui: augimas ES-28 šalyse vidutiniškai sudarė 24 proc., o ES-10 šalyse – 45 proc. (Lietuvoje – 37 proc.).

Sparčius ūkių struktūros pokyčius ES lėmė keletas veiksnių. Dalis vyresnio amžiaus žemdirbių, gaunančių ES paramą, pasitraukė iš prekinės žemės ūkio gamybos. Taip pat iš žemės ūkio veiklos pasitraukė dalis natūrinių ūkių, suteikiančių galimybę visiško užimtumo ūkiams efektyviau išnaudoti gamybinius išteklius ir užsitikrinti pakankamą pajamų lygį.