Puodžiuose, Kėdainių rajone su žmona Sandra ūkininkaujantis Vaidas Čižauskas augalininkystės ūkio darbus atlieka pats, nemažai savo laiko skiria ir žemės ūkio technikai remontuoti, tvarkyti ar kokiam padargui susikonstruoti, patobulinti. Jo kūryba – ir ant sandėlių stogo buities poreikiams elektrą gaminanti vėjo ir saulės elektrinė, paties surinkta iš atskirų komponentų.

Vaidas neslepia, kad tokie darbai – jo pomėgis, kuris teikia dar ir naudą: saulės generuojama energija patenkinami buities poreikiai, o techniškai tvarkinga technika sezono metu leidžia be streso darbuotis laukuose. „Man paniką kelia lašantys tepalai iš traktorių ar jų balos kieme. Technika turi būti tvarkinga ir prižiūrėta, kiekvienam sezonui atsakingai paruošta, o aplinka sutvarkyta. Kitaip ir būti negali. Draugai vadina mane pedantu, bet jei šniaukšime ten, kur gyvename, nieko nebus“, – įsitikinęs kėdainiškis.

Pats vadovas ir darbininkas

Savarankiškai ūkininkauti Čižauskai pradėjo prieš devynerius metus, Sandrai perėmus maždaug 70 ha tėvų ūkį. Šiuo metu jie dirba apie 230 ha, didžioji dalis laukų supa didelę tėvų sodybą. Jos teritorijoje naujieji ūkio savininkai pasistatė ir įsirengė vasarnamį-biurą, kuris vasarą tampa visos keturių asmenų šeimos: Sandros, Vaido, jų sūnaus Viliaus ir dukros Radvilės, gyvenamuoju nameliu. Kieme tvarkingai išrikiuota ūkio technika, čia pat stūkso ir du naujos statybos sandėliai, kurių bendras plotas siekia beveik 1,5 tūkst. m². Mažesnį, apie 500 m² ploto apšildytą sandėlį, Čižauskai naudoja kaip dirbtuves-garažą, į didesnį vasarą pila grūdus, o žiemą jame laiko ūkio techniką.

Tuo metu, kai dar ūkininkavo Sandros tėvai, Vaidas buvo pagrindinis jų pagalbininkas, ūkio veiklą derinęs su vaizdo operatoriaus ir fotografo darbu Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyboje (čia taip pat dirbo ir tebedirba Sandra). Šioje įstaigoje išdirbęs 18 m. galiausiai apsisprendė visą laiką skirti ūkininkavimui, kaip pats sako, iš samdomo žmogaus pozicijos ir darbo kažkam pereiti į savarankišką veiklą. „Iš pradžių jaučiau nostalgiją buvusiam darbui, tačiau šeimos ūkyje, nes neturime nė vieno samdomo žmogaus, veiklos užtenka. Ūkio savininkė žmona, jai ant pečių krenta popierių tvarkymas, skaičiavimai, projektų sužiūrėjimas. Aš – jo valdytojas ir darbininkas, atsakingas už visus ūkio darbus ir techninius sprendimus“, – sako Vaidas, pripažindamas, kad darbymečiu padeda ir sūnus, taip pat ir uošvis.

Jis neslepia, kad darbas Konsultavimo tarnyboje padėjo sukaupti gana daug žinių apie šiuolaikinį žemės ūkį, supažindino su moderniomis technologijomis, nes teko aplankyti nemažai užsienio ir Lietuvos ūkių, pamatyti, kaip ir su kuo dirba pažangūs ūkiai, taip pat padėjo suvokti ūkininkavimą kaip verslą. „Ūkininkavimas mūsų šeimai suteikė visiškai kitas finansines galimybes, mes galime sau leisti pakeliauti, paatostogauti žiemą, investuoti į vaikų išsilavinimą ir ateitį“, – atvirai kalba V. Čižauskas.

Ne tik gamyklinė, bet ir paties sukonstruota technika

Pasinaudoję jauniesiems ūkininkams įsikurti skirta parama Čižauskai įsigijo naują 135 AG Belarus traktorių, tręštuvą, tankinimo volus, germinatorių, plūgą. Nemažai technikos Vaidas ir pats susikonstravo. „Rankas turiu, man tai patinka, todėl nemažai padargų pats pasidarau, tam išnaudoju laisvą žiemos laiką“, – prasitaria ir priduria, kad vieni iš pirmųjų tokių gaminių – dvi priekabos, kurias sukonstravo ant senų važiuoklių. Jos naudojamos ūkyje ligi šiol, nors vėliau įsigijo ir naują pusiau prikabinamą „Laumetrio“ priekabą.

Technikos parke – Claas ir Deutz-Fahr traktoriai, pirmąjį naudoja žemei dirbti ir sėti, antrąjį – pasėlių priežiūros darbams, taip pat pakelėms ir grioviams prižiūrėti. Lengvesniems darbams, pvz., ražienoms skusti lėkštiniu skutikliu ar vandens cisternai, kurią, Vaido prašymu, pagamino „Laumetris“, traukti naudojamas ir pirmasis Belarus traktorius. Visi traktoriai įsigyti nauji, pasak Vaido, naudotais net nesidomėta.

„Atvirai sakant, naudotais traktoriais niekada nedirbome – ir uošvių turėti rusiški traktoriai visi buvo nauji, tarp jų ir pirmasis be kabinos T-25, puikiausiai veikiantis ir dabar. O štai naujo javų kombaino neperkame – pagal tai, kiek jis per sezoną dirba ir kokius pinigus reikėtų įdėti, tai netikslinga investicija“, – įsitikinęs V. Čižauskas. Pardavęs lig tol naudotą Massey Ferguson kombainą, šį sezoną jis javus kūlė šiek tiek galingesniu ir našesniu to paties gamintojo 12 m. senumo kombainu, kurį pernai įsigijo iš vieno Prancūzijos ūkio ir per žiemą pats pasiruošė darbui.

Išbando juostinės sėjos technologiją

Čižauskai augina keturias kultūras: iš rudens sėja žieminius rapsus ir kviečius, pavasarį – miežius ir žirnius. Žemei dirbti taiko įvairias technologijas. Pasak Vaido, koks dirbimas viename ar kitame lauke tinkamiausias, lemia daug veiksnių, tarp kurių – prieš tai auginti ir planuojami sėti augalai, dirvožemio struktūra ir jo agrocheminių tyrimų rezultatai (daro nuosavos žemės dirvožemio tyrimus), meteorologinės sąlygos. „Kombinuoju įvairias technologijas, kasmet keičiu arimo gylį. Jei sąlygos leidžia, stengiuosi kuo mažiau investuoti į dirbimą arba ariu 15–17 cm gyliu“, – sako Kėdainių r. ūkininkas.

Ieškodamas būdų, kaip sumažinti sąnaudas žemei dirbti, jis susikonstravo dirvos lyginimo padargą, kuris, jo teigimu, ypač pasiteisina sėjant vasarojų. Kaip žemės dirbimo ir darbo laiko sąnaudų mažinimo būdas, žavi Vaidą ir juostinės sėjos technologija. Pavasarį jis demonstracine Mzuri juostine sėjamąja pasisėjo miežių, o rugpjūčio 4 d. – 40 ha žieminių rapsų į neskustą lauką, kuriame prieš tai buvo nukulti vasariniai kviečiai. „Reikia ūkiui naujos sėjamosios, be to, norisi sutaupyti darbo valandų ir išlaidų, visas operacijas atliekant viena mašina vienu važiavimu“, – kodėl ryžosi bandymams, aiškina ūkininkas.

Jis pasakoja, kad sąnaudos miežiams pasėti bandyminiame lauke buvo tikrai perpus mažesnės, palyginti su tradiciškai taikyta technologija, tačiau derlius nedžiugino. „Sėjamosios gamintojas užgarantavo, kad sėjant perpus mažesne norma gaunamas toks pat derlius, kaip ir tradiciškai sėjant visa norma. Deja, to nebuvo, bandyminiame lauke derlius buvo mažiausias. Galbūt įtakos tam turėjo sausra, nes miežiai neišsikrūmijo tiek, kiek turėjo. Be to, sėjau juos į iš rudens nesutvarkytus laukus, kur liko nenukultos pupos, tad buvo daug piktžolių – du kartus naudojau skirtingų veikliųjų medžiagų herbicidus“, – pastebėjimais dalijasi kėdainiškis.

Nepaisant tokios patirties, jis neabejoja, kad juostinė sėja – perspektyvi technologija, ja sėti ekonomiškai apsimoka. „Bet kuriuo atveju ji taupo išlaidas, gerokai mažina darbo valandas, o visas operacijas gali atlikti vienas žmogus vienu važiavimu. Gąsdina tik pačios sėjamosios kaina“, – prisipažįsta V. Čižauskas.

„Įdarbino“ vėją ir saulę

Prieš kelerius metus gabus ūkininkas nusprendė susikonstruoti vėjo ir saulės elektrinę, kaip pats sako, kad galėtų būti nepriklausomas nuo elektros tinklų. Susižavėjimo ekologiška energijos gamyba neslepiantis Vaidas pasakoja, kad iš pradžių ant sandėlių, statytų pasinaudojus ūkiui modernizuoti skirta parama, stogo buvo nusprendęs įsirengti komercinės paskirties 30 kW elektrinę. Bet kol gavo leidimus, pasikeitė tvarka – atbuline data buvo pakeistos sąlygos ir supirkimo kaina, todėl statyti komercinės elektrinės neapsimokėjo.

Kėdainiškis sako, kad nuo pat vaikystės domėjosi elektronika ir su tuo susijusiais dalykais, be to, šios srities žinių įgijo besimokydamas Kėdainių politechnikos mokykloje, todėl neįgyvendintą komercinį projektą nusprendė pritaikyti buities poreikiams ir viską atliko savo rankomis. „Esu kažkada paprašęs komercinio pasiūlymo 10 kW elektrinei, tačiau įmonės pateiktos sąlygos ir kainos netenkino, todėl pats visą sistemą susirankiojau iš atskirų komponentų, investuodamas po truputį“, – sako V. Čižauskas.

Pirmiausia ant stogo pasistatė du vėjo malūnėlius po 600 vatų, šią energiją generuojančius, esant 12,5 m/s vėjo greičiui. Deja, vėjo malūnėliai pagamindavo labai mažai energijos – vos šviesdavo ledinė lemputė. Tad nutarė ant stogo pietvakarių ir pietryčių kryptimis (kad saulei sukantis energija būtų gaminama visą dieną) „įkurdinti“ saulės plokštes, saulėtą dieną maksimaliai per valandą pagaminančias 4,5 kWh, nors vidurkis dažniausiai svyruoja nuo 2 iki 3 kWh. Pasak Vaido, dabar per dieną pagaminamos energijos ne tik užtenka visiems buityje naudojamiems elektriniams prietaisams, bet ji ir kaupiama akumuliatoriuose, kurie gali akumuliuoti iki 55 kWh.

„Jei kaime dingsta elektra, mes net nepajuntame – namelio ir sandėlio apšvietimas bei visi elektriniai prietaisai veikia iš akumuliuojamos energijos“, – šypsosi Vaidas. Nutrūkus energijos gamybai, jei keletą parų nėra saulės ar vėjo, ir išsekus baterijoms, Čižauskai taip pat nelieka be elektros – Vaido sukonstruotas valdymo blokas automatiškai prijungia prie elektros tinklo.

Ekologiškų minčių apsėstas Vaidas prieš kelerius metus įsigijo ir naudotą itališką elektromobilį su 4 kW galios kolektoriniu varikliu. Pasikeitęs akumuliatorių, kuris kainavo panašiai kaip ir pats automobilis (apie 3 000 litų), pasiremontavęs dabar šį elektromobiliuką, jo žodžiais, naudoja vietoj dviračio – važiuoja juo tyliai ir ekologiškai nedideliais atstumais, nemokėdamas nė cento už degalus.

Kėdainiškis prasitaria, kad ateityje planuoja plėsti ekologiškos energijos gamybos sistemą, nes sandėlių stogas didžiulis. Jis sako nesuprantąs tų žmonių, kurie elektrines stato ant dirbamo žemės ploto. „Man gaila to žemės ploto, nes auginant augalus jis gali duoti kitą vertę ir naudą. O stogo plotas juk neišnaudojamas, ant jo krenta vadinamoji kosminė energija. Kam kaitinti stogą, jei gali saulės išskiriamą energiją pasiimti ir panaudoti“, – tvirtą nuomonę šiuo klausimu turi Vaidas Čižauskas.