Karvių laikymo aplinka palanki bakterijoms daugintis, tad gyvulių organizmas nuolat susiduria su įvairiais mikroorganizmais. Gyvuliai, kurių stiprus imunitetas, rečiau serga mastitu, o atsparumą galima padidinti gerinant laikymo, melžimo ir šėrimo sąlygas.

Prastos kokybės pienas (kai somatinių ląstelių skaičius didesnis negu 400 tūkst./ml), pasikartojantys mastito atvejai, nemažėjančios išlaidos veterinarinėms reikmėms ir teiginiai, jog labai pieningos karvės tiesiog linkusios sirgti tešmens uždegimu, verčia ūkininkus galvoti, kokių dar veiksmų jie gali imtis. Kartais atrodo, kad vienintelis sprendimas, padėsiantis pasprukti iš uždaro nesėkmių rato, yra naujos kartos vaistai, tikriausiai brangesni už naudotus anksčiau.

O ką daryti, jeigu pirmaveršės ir karvės, gydytos užtrūkinimo laikotarpiu, prasidėjus laktacijai serga mastitu, nes patogenai patenka į tešmenį iš aplinkos? Kita vertus, pastaraisiais metais sugriežtinta antimikrobinių medžiagų naudojimo gyvulininkystėje tvarka ir informacijos apie antibiotikams atsparių mikroorganizmų žalą sklaida skatina mąstyti, kad vaistai nėra vienintelis kelias, kuriuo galėtų eiti ūkininkas, siekiantis pažaboti savo bandoje mastitą. Posakis, jog lengviau užbėgti ligai už akių nei ją gydyti, patvirtina profilaktikos svarbą. Karvių susirgimų mastitu skaičių galima sumažinti peržiūrėjus ūkio valdymo sistemas ir pagerinus sritis, kurios neigiamai veikia gyvulių sveikatą.

Kritiniai taškai

Siekiant išvengti ekonominių nuostolių, kylančių dėl gyvulių patiriamo streso ir su juo susijusių pieno kiekybinių ir kokybinių pokyčių, būtina užtikrinti pagrindinius karvių fiziologinius ir etologinius (gyvūnų elgesio natūralioje aplinkoje) poreikius.

Aukšto produktyvumo gyvuliai ypač jautriai reaguoja į neigiamus aplinkos veiksnius, nes visos organizmo sistemos mobilizuotos pieno gamybai. Net mažiausias nuokrypis nuo normos gali lemti apsauginių funkcijų susilpnėjimą. Dėl nuolatinio streso mažėja melžiamų karvių, ypač labai produktyvių, imuniteto atsparumas, tešmens apsauginės funkcijos ir pieno bakteriostatinės savybės. Dėl streso išsiskyrę hormonai slopina oksitocino gamybą ir pieno atleidimą. Susidarius palankioms sąlygoms į pieno liauką per spenio kanalą patenka patogeniniai mikroorganizmai, piene didėja somatinių ląstelių skaičius, karvės suserga mastitu.

Patalpų suplanavimas. Ne visi turi galimybę įsirengti karvides nuo pamatų. Dažnai reikia tenkintis senais pastatais, juos modernizuojant ir pertvarkant pagal šiuolaikinius standartus. Viena iš dažniausiai pasitaikančių problemų – netinkamas tvartų išdėstymas, pavyzdžiui, trumpos ir siauros stovėjimo vietos, nepritaikytos ėdžios, per maži langai, negarantuojantys natūralaus apšvietimo, nepakankama ventiliacija. Per aukšta patalpų oro temperatūra, drėgnis, amoniako, anglies dioksido ir kitų dujų kiekiai, viršijantys patvirtintas normas, mažina karvių atsparumą aplinkos patogenams. Jų plitimą ypač lemia ankšti gardai, kai karvidėse, pavyzdžiui, veršiavimosi sektoriuje, vienu metu laikoma per daug gyvulių.

Melžimo tvarka. Higieninės sąlygos, naudojamos technologijos (aparatai ar robotai), tešmens paruošimas ir jo dezinfekcija po melžimo turi didelės įtakos mastito profilaktikai. Kad patogenai neplistų, griebiamasi įvairių taktikų, pavyzdžiui, užuot mirkius spenius indeliuose, naudojamos putos. Tai, kad sveikas ir sergančias karves būtina melžti atskirai, žino visi, tačiau grupuoti pravartu ir sveikus gyvulius. Siekiant išvengti užsikrėtimo, nuo bandos reikėtų atskirti visas pirmaveršes ir trečio veršingumo tarpsnio karves. Vėliau jos perkeliamos į veršiavimosi boksus, pirmomis savaitėmis melžiamos atskirai negu likusios karvės ne tik dėl realizacijai netinkamo pieno (krekenų), bet ir saugant gyvulius nuo kontakto su paplitusiais mikroorganizmais.

Pašarų poreikiai. Gyvuliai turi būti šeriami jų amžių ir produktyvumą atitinkančiais pašarais, suteikiant nuolatinę prieigą prie švaraus geriamojo vandens. Racionas lemia ne tik išskiriamo pieno kiekybinius ir kokybinius rodiklius, bet ir atsparumą ligoms. Išliesėjimas, nutukimas, mikotoksinais užkrėsti pašarai, mineralinių medžiagų disbalansas slopina imunitetą. Ypač atidžiai reikėtų apskaičiuoti neseniai apsiveršiavusių karvių koncentruotųjų pašarų normas. Ir nepamiršti, jog normaliai prieskrandžių veiklai reikia ląstelienos. Kai kuriose užsienio šalyse išbandoma praktika šerti karves ne du, o tris kartus per parą, nes taip pagerėja pašarų suvartojimas ir pieno gamyba. Melžiamų karvių bandoje mastitų atvejų sumažėja, jei racione netrūksta seleno, vitamino E.

SLS kontrolė. Planuojama, kad ateityje pieno ūkiuose antibiotikų iš viso nereikės. Ir ne dėl to, kad jie bus uždrausti. Kol kas kiekvienas ūkis gali pasistengti mažinti jų naudojimą, automatizuotai sekant individualų SLS karvės piene. Taip lengviau nustatyti gyvulius, kurių rodiklis padidėjęs, tačiau dar neviršija normos, pavyzdžiui, 100 tūkst./ml. Karves, kurių piene nustatomas per didelis SLS, būtina gydyti užtrūkinimo laikotarpiu, kad nauja laktacija apsieitų be neigiamų padarinių.

Imuniteto gerinimas. Nespecifinės profilaktikos priemonės, tobulinančios gyvulių gerovę, tikslingos tik turint ilgalaikės ūkinės veiklos perspektyvas. Tačiau kovoti su mastitu reikia čia ir dabar. Kai kurių ūkių praktika rodo, kad verta pagalvoti apie papildomų imunitetą stimuliuojančių preparatų naudojimą. Pavyzdžiui, citokinai didina neutrofilinių granuliocitų, atsakingų už nespecifinį imunitetą, kiekį kraujyje. Imunostimuliatoriai, sušvirkšti po oda 1 savaitę iki veršiavimosi (procedūra kartojama iš karto atvedus jauniklį), gali sumažinti karvių sergamumą mastitu apie 85 proc. Remiantis tyrimais, SLS bendrame mėginyje sumažėja apie 100 tūkst./ ml. Ar tokių preparatų reikia, nusprendžia veterinarijos gydytojas, įvertinęs bandos sveikatą ir mastito priežastis.

Nota bene

Gyvulių laikymo aplinka turėtų būti sausa ir švari. Kuo labiau karvės bus apsaugotos nuo mėšlo, srutų, suteršto kraiko, drėgmės, pelkėtų ganyklų, tuo sveikesnis bus tešmuo. Būtina rūpintis ne tik veršiavimosi gardų, bet ir melžiamų karvių tvartų higiena.

Melžimo higiena – pats pigiausias būdas sumažinti tešmens uždegimo riziką. Siekiant apsaugoti spenius nuo pažeidimų ir mastito sukėlėjų pernešimo, tinkamai sureguliuokite melžimo aparatus, juos plaukite ir dezinfekuokite. Net labai brangios tešmens valymo ar dezinfekcijos priemonės bus neefektyvios, naudojamos ne pagal instrukciją. Tiksliai apibrėžkite normas, pavyzdžiui, ruošiamo tirpalo koncentraciją, spenių mirkymo laiką ir kita. Neatmeskite žmogiškojo veiksnio ir nuolat kelkite personalo kvalifikaciją.

Norint sumažinti melžiamų karvių sergamumą mastitu, pirmiausia būtina nustatyti veiksnius, didinančius susirgimo riziką. Neigiamas energijos balansas (ketozė), kalcio trūkumas (parezė po veršiavimosi) neigiamai veikia imunitetą. Jei tešmens uždegimą predisponuoja šėrimo, gyvulių laikymo paklaidos, reikia ištaisyti šios srities problemas ir tik tuomet svarstyti papildomas priemones (imuniteto stimuliatoriai, vakcinos nuo koliforminių bakterijų). Nusprendus taikyti jas savo ūkyje, veterinarinės išlaidos gali net padidėti, palyginti su buvusiais tešmens uždegimo gydymo kaštais, tačiau, išvengus ligų, auga gyvūnų gerovė. Atsižvelgiant į melžiamų karvių skaičių bandoje, produktyvumą ir pieno supirkimo kainas, reikėtų ieškoti ekonomiškai naudingiausio sprendimo.