23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2018/09
Kooperatyvai vietoje tradicinių veiklų galėtų siūlyti paslaugas
  • Erika RIBAŠAUSKIENĖ, Diana ŠUMYLĖ, LAEI
  • Mano ūkis

Kooperatyvų veikla nuolat keičiasi: įvairinama narystė, siekiama kurti pridėtinę vertę ir naujus produktus. Tradicinis kooperatyvų modelis, kuris buvo efektyvus išnaudojant masto ekonomiją, praranda savo reikšmę, nes nelankstus, neužtikrina augimo ir konkurencingumo.

Siekdami išlikti ir būti konkurencingi besikeičiančios pasaulio ekonomikos sąlygomis, Vakarų Europos ir Amerikos žemės ūkio kooperatyvai kuria sudėtingesnę didesnės pridėtinės vertės produkciją ir plečia teikiamų paslaugų asortimentą.

Šiuolaikinių kooperatyvų veikla turėtų būti grindžiama žinių, o ne kapitalo kaupimu ir kūrimu. Daugiausia pridėtinės vertės žemės ūkio kooperatyvai gali sukurti dalyvaudami tiesioginėje maisto ir paslaugų tiekimo grandinėje, įskaitant gamybą, perdirbimą, prekybą ir pardavimą.

Vienas iš svarbiausių iššūkių, su kuriais susiduria kooperatyvai, pereidami prie paslaugų, yra profesionalus vadovavimas. Kooperatyvams trūksta žinių ir patirties, kvalifikuoto personalo paslaugų kūrimo metodų ir priemonių, skirtų įvertinti ir įgyvendinti paslaugas, paslaugų valdymo sistemų srityse.

Lietuvos kooperatyvai susiduria su tais pačiais iššūkiais, tačiau yra riboto lankstumo ir sunkiau prisitaiko prie pokyčių. Tyrėjai, analizuojantys kooperacijos raidos tendencijas Lietuvoje, prognozuoja, kad paslaugų teikimas turėtų būti vienas iš svarbiausių tradicinių kooperatyvų steigimo ir išlikimo veiksnių.

Teikiamų paslaugų įvairovė

Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas atliko tyrimą, per kurį tyrė kooperatyvų socialines ir ekonomines charakteristikas, paslaugų, kurias kooperatyvai teikia savo nariams, apimtis ir įvairovę, nustatinėjo įpaslauginimo tipus, organizacinių paslaugų teikimo formas, naujų paslaugų diegimo apimtis, jų rūšis ir siekiamą naudą. Tyrimo imtį sudarė 177 kooperatyvai. Į klausimynus išsamiai atsakė 60 kooperatyvų.

Iš atsakymų paaiškėjo, kad didžioji apklaustų žemės ūkio kooperatyvų dalis paprastai teikia nariams šias paslaugas: bendrą pagamintos produkcijos pardavimą perdirbėjams, jos transportavimą ir saugojimą; konsultavimą veiklos organizavimo klausimais; bendrą žaliavų supirkimą ir informavimą apie žemės ūkio verslo pokyčius. Ateityje kooperatyvai dažniausiai planuoja padėti diegti naujoves ūkyje, teikti nuolat reikalingas paslaugas, bendrai pirkti mašinas ir įrengimus, bendrai perdirbti ir parduoti narių produkciją. Taigi kooperatyvai paprastai teikia tradicines paslaugas. Ir tik maža dalis žemės ūkio kooperatyvų ateityje žada orientuotis ir į modernesnių, didesnę pridėtinę vertę kuriančių paslaugų teikimą.

Per tyrimą buvo analizuojama paslaugų teikimo ir kooperatyvo dydžio (pagal narių skaičių) bei veiklos trukmės tarpusavio priklausomybė. Rezultatai parodė, kad kooperatyvai, turintys nuo 11 iki 50 narių, dažniau teikia paslaugas negu maži ar dideli kooperatyvai. Atitinkamai neseniai (per pastaruosius trejus metus) įsteigti kooperatyvai, palyginti su seniai veikiančiais, teikia paslaugas dažniau. Galima daryti prielaidą, kad naujai įsteigti kooperatyvai, siekdami kurti pridėtinę vertę, taiko šiuolaikines strategijas. Be to, naujiems kooperatyvams paprastai trūksta specializacijos, o įvairių paslaugų teikimas – tai būdas rasti pelningą veiklos sritį. Tačiau nėra garantijos, kad ir ateityje šie kooperatyvai laikysis įpaslauginimo krypties.

Vyrauja tradicinės paslaugos Tyrimas parodė, kad Lietuvos žemės ūkio kooperatyvai daugiausia teikia tradicines paslaugas. Iš žiniomis grindžiamų paslaugų dažniausia buvo teikiamos veiklos organizavimo ir informavimo apie pokyčius, susijusius su verslu, konsultacijos.

Dauguma respondentų (73,3 proc.) teikė paslaugas ne tik savo nariams, bet ir kitiems ūkininkams. Tarp šių kooperatyvų 40 proc. nurodė, kad teikia paslaugas vienodomis sąlygomis nariams ir ne nariams. Vadinasi, įpaslauginimo procesas Lietuvoje yra nukreiptas ir į išorę, ir į vidų.

Kooperatyvai pasirinko tradicines organizacines formas paslaugoms savo nariams teikti. Šios formos pagrįstos bendrais pirkimais, siekiant užtikrinti geresnes paslaugų (prekių) kainas. Vis dėlto galima konstatuoti, kad kooperatyvams trūksta lankstumo ir individualesnės reakcijos į narių poreikius. Be to, trūksta orientavimosi į organizacines formas, kurios veiksmingai užtikrina prieigą prie žiniomis paremtų, pvz., konsultavimo, paslaugų.

Per pastaruosius dvejus metus tik 18,3 proc. respondentų kooperatyvų pradėjo teikti naujas paslaugas savo nariams. Daugiausia kooperatyvai teikia konsultacijas (27,3 proc.). Tarp naujai teikiamų paslaugų taip pat buvo paminėta buhalterinė apskaita, teisinė pagalba, draudimas, paslaugos, susijusios su bendru pirkimu, gabenimu ir pardavimu. Penkios iš 11 naujų paslaugų buvo žinioms imlios. Galima daryti išvadą, kad nors ekonominės veiklos įpaslauginimas lėtas, jo kryptis atitinka laiko poreikius.

Naujovės sunkiai skinasi kelią

Analizė taip pat parodė, kad kooperatyvai dažniausiai buvo orientuoti į tokius naujųjų paslaugų teikimo pranašumus, kaip narių gamybos kokybės tobulinimas ir galimybė parduoti savo produkciją brangiau. Organizuojant naujų paslaugų teikimą, daugiausia dėmesio skiriama kooperatyvo pelnui didinti, narių ūkinės veiklos rizikai mažinti ir padėti nariams diegiant aplinką tausojančias technologijas. Tai rodo, kad kooperatyvai, organizuodami naujų paslaugų teikimą, siekia naudos, kuri daugiau atspindi tradiciniams kooperatyvams būdingus tikslus.

Žemės ūkio kooperatyvų apklausos duomenų analizės rezultatai rodo labai lėtą kooperatyvų ekonominės veiklos įpaslauginimą, ypač kalbant apie žiniomis grįstų ir didesnę pridėtinę vertę kuriančių paslaugų teikimą. Lietuvos žemės ūkio kooperatyvai per menkai suinteresuoti keisti situaciją, susijusią su jų veikla, ir prisitaikyti prie kintančios ekonominės aplinkos. Jie vis dar nepakankamai vertina potencialą, kurį teikia ekonominės veiklos įpaslauginimas, sprendžiant naujausius žemės ūkio verslo iššūkius, ir atsilieka nuo Vakarų šalių žemdirbių.

Žemės ūkio kooperatyvų ekonominės veiklos įpaslauginimo procesai priklauso ir nuo viešosios politikos priemonių formuotojų iniciatyvos labiau sutelkti paramos žemės ūkio kooperatyvams priemones ir jas tikslingai orientuoti į kooperatyvų ekonominės veiklos papildymo paslaugų elementais skatinimą.

***

Lietuvoje kol kas nėra termino, kuris apibūdintų ekonominės veiklos plėtrai pasirenkant paslaugas, jų tiekimą, teikimą. Šio straipsnio autorės siūlo naujadarą „įpaslauginimas“. Užsienio ekonomistai vartoja servitizavimo sąvoką, kurią 1988 m. pasiūlė S. Vandermerwe ir J. Rada. Servitizavimas įvardijamas kaip vienas iš svarbiausių šiuolaikinės ekonomikos veiksnių.

Ši sąvoka apibūdina koncepciją, pagal kurią gamintojai, peržengdami tradicinių paslaugų ribas, išplečia siūlomų paslaugų spektrą. Papildomos paslaugos (naudotos klientams pritraukti ir fizinių prekių pardavimui palengvinti) transformuojamos į išskirtinę funkciją, suteikiančią įmonei konkurencinį pranašumą. Gamybos įmonės tampa integruotų sprendimų teikėjomis, galinčiomis patenkinti įvairius klientų pageidavimus.