Kėdainių rajono ūkininkas Rolandas Andrulis valdo 100 ha ūkį. Atrodytų, nedaug, bet darbo užtenka visai šeimai: žmonai Ingai, dukroms Ievai ir Rūtai ir net būsimiems žentams Mantui ir Ovidijui. Mat beveik pusė žemės ploto – 43 ha – skirta bulvininkystei plėtoti, o 85 arų plotą užima šiltnamiai.

Šiltnamiuose kažkada augino agurkus ir pomidorus, tačiau jau seniai dėl išaugusios konkurencijos pomidorų atsisakė, pasiliko tik agurkus. Be bulvininkystės ir šiltnamių daržininkystės, ūkininkas plėtoja ir augalininkystę – daugiau kaip 50 ha plote augina grūdinius javus, žirnius ir pupas.

Kaip ir dauguma daržininkų, Rolandas per ūkininkavimo metus išbandė auginti įvairias daržoves: žiedinius ir paprastus kopūstus, morkas ir burokėlius. Tačiau dabar specializuojasi tik bulvių auginime. „Iš pradžių mano pagrindinis arkliukas buvo šiltnamiai, o nuo 1997 m. pradėjome auginti bulves. Startavome nuo kuklaus 0,5 ha ploto, o dabar auginame 43 ha bulvių“, – sako ūkio šeimininkas. Bulvininkystės ir šiltnamių daržininkystės gamybos plotai sertifikuoti pagal Nacionalinę žemės ūkio ir maisto produktų kokybės sistemą (NKP).

Solidus darbo stažas

Stebėtinai jaunai atrodantis Rolandas jau turi solidų ūkininkavimo stažą, kurį jis pats skaičiuoja nuo 1992 metų, kai pradėjo darbuotis 18 ha dydžio mamos ūkyje. Pradžia buvo sunki, daug darbų reikėjo nudirbti rankomis ar skolinta technika. Teko plušėti šešerius metus, kol galėjo sau leisti įsigyti pirmąjį traktorių – dvitiltį Belorus MTZ 82, beje, iki šiol puikiai dirbantį. Dabar ūkis jau gerai apsirūpinęs technika – Claas ir John Derre traktoriai, Merlo krautuvas, Grimme dvivagis bulvių kasimo kombainas.

„Pagrindinė problema – trūksta darbuotojų. Kuo toliau, tuo labiau tai juntama. Būtinai reikėtų, kad agrariniame sektoriuje būtų palengvintas darbuotojų iš trečiųjų šalių įdarbinimas. Kiek žinau, ir Čekijoje, ir Lenkijoje daržininkystės ūkiuose dirba nemažai žmonių iš Ukrainos ir Baltarusijos, neišvengiamai tokios pačios tendencijos turėtų išryškėti ir Lietuvoje“, – sako Rolandas ir neslepia, kad rasti gerų darbuotojų kasmet darosi vis sunkiau. Jo ūkyje sezono metu, kai reikia prižiūrėti ir skinti agurkus, reikia maždaug 15–20 darbuotojų.

Nuo pat ūkininkavimo pradžios ūkio buhalterinę apskaitą tvarko LŽŪKT Kėdainių biuro specialistės: iš pradžių ūkio apskaitos konsultantė Marija Grybauskienė, o pastaruosius kelerius metus – Gražina Gerdžiuvienė. „Labai džiaugiuosi jų darbu, kuris atliekamas tikrai profesionaliai. Konsultantai man padeda užpildyti ir augalų apsaugos, trąšų naudojimo apskaitos žurnalus“, – sako ūkininkas.

Realizacijos problemų nekyla

Prekybos tinklai, kavinės ir restoranai, prekybinės bazės – Rolando išaugintos bulvės ir agurkai keliauja į visus šiuos taškus ir realizuojami be problemų. Pasak ūkininko, kokybiška produkcija anksčiau ar vėliau išvažiuoja iš ūkio, o kaina – derybų klausimas. Per ilgus darbo metus ūkininkas jau turi susidariusį nuolatinių klientų, kurie visiškai pasitiki jo tiekiamos produkcijos kokybe, ratą.

„Turiu savo klientus, kurie ima produkciją be jokių problemų, nes gerai pažįsta mane ir žino, ką užauginu“, – sako Rolandas. Agurkai yra greitai realizuojama daržovė, o štai bulvės tinkamiausio pardavimo laiko gali palaukti tiek, kiek reikia.

Šiltnamiuose auginami Pasalimo ir Mirabelle veislių agurkai, jų daigus ūkininko šeima užsiaugina patys. Rolandas pabrėžia, kad agurkai auginami durpių substrate, o ne mineralinėje vatoje. „Patikėkite, auginant durpėse, agurkų skonis yra nepalyginamai geresnis“, – sako augintojas.

Pirmieji agurkų vaisiai šiemet buvo nuskinti gegužės 15–20 dienomis. Taigi, sezonas prasidėjo palyginti anksti. „Nors šiltnamiai ir nešildomi, bet pavasaris buvo labai dėkingas – daug šiltų ir saulėtų dienų, todėl ir agurkų derlius užaugo toks ankstyvas“, – paaiškina Rolandas. Visą derėjimo sezoną agurkai skinami kasdien arba kas antrą dieną – tai lemia oro sąlygos. Agurkai paprastai dera iki rugsėjo vidurio.

Bulvės ankstyvajam derliui sodinamos daigintos ir iš karto uždengiamos agroplėvele. Sodinimo laikas priklauso nuo pavasario – paprastai tai būna kovo mėnesio gale ar pačioje balandžio pradžioje, kai tik galima įvažiuoti į lauką ir žemė būna pakankamai sušilusi.

Šiemet ankstyvųjų veislių bulvės pradėtos kasti birželio 15 dieną ir visos realizuotos maždaug iki rugpjūčio vidurio. Ūkyje auginamos skirtingo brandos laiko bulvės – taip patogiau ir kasimo, ir realizacijos terminus susiplanuoti. Katania ir Anuška – ankstyvosios, Vineta – vidutinio ankstyvumo, Jelly, Laura, Faxe – vėlyvosios. Pagrindinė ir pati mylimiausia iš Rolando auginamų bulvių – veislė Laura. Raudona odelė, sodriai geltonas vidus, gražios šiek tiek pailgos formos gumbai garantuoja patrauklią prekinę išvaizdą. Be to, tai universali veislė – Laura gumbai tinka ir gruzdintoms bulvytėms, ir cepelinams, ir plokštainiui ar bulviniams blynams gaminti.

Naujose saugyklose – ir šaldymas, ir drėkinimas

Šiemetinis bulvių derlius bus laikomas moderniose saugyklose, kurios pradėtos eksploatuoti pernai. 550 tūkst. kainavusios saugyklos pastatytos pasinaudojant europine parama. Rolandas skaičiuoja, kad ši investicija atsipirks maždaug per 10 metų.

„Apie tokias saugyklas svajojau nuo pat ūkininkavimo pradžios. Labai džiaugiuosi, kad pavyko saugyklą pasistatyti visai šalia namų – tai tikrai patogiau, negu būtų už kokių dešimties kilometrų. Pernai čia pirmąkart laikėme 800 tonų bulvių. Ruduo buvo šlapias, derlius į saugyklas suvežtas žemėtas, drėgnas. Senajame sandėlyje laikytos bulvės smarkiai gedo – patirta apie 40 proc. nuostolių, o iš naujajame sandėlyje laikytos produkcijos prekybai netiko tik maždaug 10–15 proc. gumbų“, – sako Rolandas ir pabrėžia, kaip svarbu kiekvienam daržininkui turėti kokybiškas saugyklas.

Pernai bulviakasis dėl nesiliaujančio lietaus ir užmirkusių dirvų apskritai buvo toks, kad nesinori net prisiminti: bulvių kasimo kombainą vienas traktorius traukė, o iš paskos krautuvas Merlo stūmė... „Ne kasimas, o knisimas“, – taip trumpai apibūdino ūkininkas neįprastai sunkų bulviakasį. Kokie penki hektarai bulvių taip ir liko nenukasti.

Iš laukų pargabentos bulvės patenka į automatinį priėmimo bunkerį, kuris gumbus pagal dydį išrūšiuoja į tris frakcijas. Išrūšiuotos bulvės supilamos į medinius konteinerius, kurių kiekviename telpa apie 1 200–1 400 kg produkcijos. Saugykloje konteineriai kraunami vienas ant kito 5 aukštais.

Naujoje saugykloje iš viso telpa 1 400 t produkcijos – įrengtos dvi šaldymo kameros, kuriose telpa atitinkamai 800 ir 600 tonų produkcijos. Daržovių kokybei palaikyti įrengta ne tik šaldymo (freono pagrindu), bet ir drėkinimo sistema – pastatytas mobilusis drėkintuvas. Mat šaldymas sausina orą, o optimalus oro drėgnis saugyklose turi būti 90–95 proc. – tokį drėgnį dirbdamas džiovintuvas pasiekia per 12–14 valandų.

Kamerose palaikoma nuo 0 laipsnių iki kelių laipsnių šilumos temperatūra. Kad atliekant darbus sandėlyje bulvės nežaliuotų, sumontuotos žalios šviesos spektro lempos. Rolando planuose – įsirengti pastogę konteineriams laikyti, kad jie būtų apsaugoti nuo lietaus ir kuo ilgiau tarnautų.

Nukentėjo ankstyvųjų bulvių derlius

Iki rugpjūčio vidurio jau spėta parduoti bulvių iš maždaug 12 ha ploto. Šiemet ankstyvųjų bulvių derlius dėl sausros buvo palyginti mažas, vos 10–12 t/ha. „Neturime laistymo sistemų, nes aplinkui nėra vandens telkinių, iš kurių būtų galima palieti bulvių plotus. Reikėtų gręžti gręžinį ar išsikasti vandens telkinį. Tačiau tai kainuoja didelius pinigus. Dabar turime rimtų įsipareigojimų bankui dėl saugyklų, todėl artimiausiu metu apie naujas investicijas negalvojame“, – sako ūkininkas.

Rolandas neabejoja, kad žemės ūkio versle tenka susitaikyti su nuolatine rizika ir priklausomybe nuo orų. Šiemet ankstyvąsias bulves vargino sausra ir karščiai, o štai užpernai (2016 m.), vasarai prasidėjus, birželio 6 dieną, bulvės nušalo – nuo pasėlių kaip tik buvo atidengta agroplėvelė ir naktį užklupo šalna... Tiesa, šiemetinė karšta ir sausa vasara turėjo ir privalumų – neplito bulvių maras.

Investuoti paskatino mintys apie ateitį

„Be dukrų ir žmonos pagalbos neįsivaizduoju ūkininkavimo. Kažin ar būčiau investavęs į saugyklas, jei Ieva ir Rūta man nepadėtų, jei jos bijotų žemdirbiško darbo ir savo ateities nesietų su juo“, – savo šeima didžiuojasi Rolandas.

Dukros kol kas savo ūkių neturi – ir viename visiems darbų užtektinai. Jaunesnioji Rūta studijuoja agronomiją, jau bus trečiakursė, vyresnioji Ieva yra įgijusi kitą specialybę, susijusią su grožio pramone, tačiau dirba ūkyje, nes nuo mažens taip įpratusi. Noriai talkina ir būsimieji žentai Mantas bei Ovidijus, ir net jų šeimų nariai.

„Žiemą darbų sumažėja, nes šildomų šiltnamių nebeturime – sunku konkuruoti su moderniais šiltnamių kompleksais“, – paaiškina Rolandas. Dukros augina šiek tiek braškių – kol kas tėtis tai vadina „pažaidimu“, bet ką gali žinoti, gal ateityje tai taps dar vienu svariu pajamų šaltiniu.

K O M E N T A R A S

Zofija CIRONKIENĖ, Lietuvos daržovių augintojų asociacijos direktorė

Apie smulkių ir vidutinių ūkių plėtrą daug kalbama, tačiau realių darbų, deja, padaroma kur kas mažiau. Rolando Andrulio ūkis – pavyzdys, ką gali nuveikti net ir palyginti nedaug žemės (100 ha) valdantis kryptingai dirbantis žemdirbys. Esu įsitikinusi, kad tokiuose ūkiuose investicijos turi būti itin skatinamos. Skaičiuojama, kad maždaug pusšimčio hektarų dydžio daržininkystės ūkiai sukuria darbo vietas 10–20 nuolatinių darbuotojų. Kaime tokie darbdaviai itin vertinami. Deja, skirstant paramos lėšas, daržininkystės ūkiai neretai paskęsta tarp pieno ir grūdų ūkių. Štai ir šiemet 5 daržininkystės ūkių modernizavimo projektai liko „už borto“, nes jiems pritrūko 700 tūkst. eurų. Tai tikrai nėra didelė suma vertinant visos šalies mastu, o mūsų sektoriui būtų svari paspirtis. Pasistatyti modernias saugyklas yra labai brangu, bet pinigai sugrįžta per kokybišką produkciją, geresnę prekinę išeigą ir galimybę parduoti sulaukus palankiausių kainų. Taigi, naujos saugyklos padeda taupyti ūkininkų pinigus. Jei norima prekiauti ūkyje išauginta produkcija iki naujo derliaus, investicijos į saugyklas būtinos.