23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2018/09
Galvijų papilomatozė
  • Prof. dr. Alius POCKEVIČIUS, doc. dr. Algis NOREIKA LSMU Veterinarijos akademija Petras TAMAŠAUSKAS
  • Mano ūkis

Galvijų papilomatozė yra virusinė, dažniausiai odos, jaunų gyvulių liga. Nustatomos daugybinės karpos – papilomos. Susirgimas lengvai diagnozuojamas, ligos eiga yra nesunkiai prognozuojama, o gydymo strategija – gana aiški.

Papiloma (karpa) yra plokščiojo arba pereinamojo epitelio gerybinis navikas, aptinkamas odoje ir gleivinėse. Dariniai gali būti balti, gelsvai rudi ar pilki, tvirtos konsistencijos, apvalūs, grybo, žiedinio kopūsto formos, su plokščia arba pailga išauga. Papiloma būna ant plonos kojelės arba turi platų pagrindą su viena ar keliomis susiliejančiomis išaugėlėmis. Naviko paviršius paprastai būna šiurkštus dėl padidėjusio epitelio ląstelių ragėjimo. Karpų dydis gali svyruoti nuo 1 mm iki 50 cm skersmens, jos gali būti pavienės arba daugybinės.

Etiologija ir paplitimas

Liga plačiai paplitusi pasaulyje. Ligos sukėlėjas yra virusas, kuris priklauso Papillomaviridae šeimos papovavirusų pogrupiui. Virusas yra epiteliotropinis, turi dvigubą DNR. Patogenas sukelia navikus žmonėms ir gyvūnams. Be galvijų, papilomatoze dažniausiai serga šunys ir arkliai, rečiau – katės, avys ir ožkos, retai – kiaulės. Virusai plinta tiesiogiai nuo užsikrėtusių gyvulių ar per priežiūros reikmenis (melžimo įrangą, ėdžias, girdyklas, tvoras), ligos sukėlėją gali perduoti vabzdžiai. Papilomos virusas yra specifinis šeimininkui, nėra įrodyta, kad gali užsikrėsti žmonės, kurie prižiūri sergančius galvijus ar turi kontaktą su infekuotais audiniais.

Yra aprašyta 13 galvijų papilomos viruso padermių. Patogenai yra skirstomi į 3 gentis: delta papilomos virusų (1, 2 ir 13 tipai), epsilon papilomos virusų (5 ir 8 tipai) ir ksi papilomos virusų (3, 4, 6, 9, 10, 11 ir 12 tipai). 7 tipo galvijų viruso vieta dar nėra aiški.

Skirtingos padermės sukelia patologiją specifinėse anatominėse vietose.

1 tipo galvijų papilomos virusas (GPV-1) lemia siūlo ar lapo formos pokyčius ant nosies, spenių ar lytinės varpos. Papilomos nustatomos jauniems gyvuliams.

GPV-2 tipas sukelia papilomatozę snukio, akių vokų, kaklo, krūtinės srities odoje, kartais – virškinamajame trakte. Karpos būna ant kojytės arba plačiu pagrindu.

GPV-3 tipui būdingos atipinės karpos, randamos galvos, kaklo, galimai ir tarpupirščių srityje. Šios papilomos gali persistuoti ilgą laiką.

GPV-4 tipui būdingi virškinamojo aparato, šlapimo pūslės pažeidimai. Papilomos yra ant kojytės.

GPV-5 tipui būdingi balti pažeidimai lygiu paviršiumi, randami ant spenių. Jie gali persistuoti kelerius metus.

GPV-6 tipo atveju papilomos randamos ant spenių. Jos būna apvalios, taip pat plokščios ar lapo formos.

Delta papilomos virusų padermėms būdinga tai, kad virusai, infekuodami epitelio ląsteles keratinocitus, sukelia ne tik jų, bet ir fibroblastų proliferaciją. Dėl to išsivysto fibropapilomos, kurios apima epitelį ir po juo esančią dermą. Tuo tarpu ksi papilomos virusų padermės sukelia tik epitelio proliferaciją, išsivysto papilomos. Epsilon papilomos virusų infekcijos atveju gali vystytis tiek papilomos, tiek fibropapilomos. Delta papilomos virusai arkliams gali sukelti sarkoidus ar fibropapilomas.

Galvijų papilomos viruso DNR randama infekuotų gyvulių piene, kraujyje, šlapime, spermoje ir spermatozoiduose. Galvijų papilomatozei pasireikšti neturi įtakos veislė ir lytis, nors dažniausiai diagnozuojama baltos spalvos liga laktuojančioms (Zaneno veislės) patelėms.

Kai kuriais atvejais papilomos gali supiktybėti ir galvijams išsivysto ragėjančių ląstelių karcinoma.

Klinikiniai požymiai

Galvijų papilomos dažniausiai nustatomos pažeistoje, pavyzdžiui, nutrintoje ar įbrėžtoje odoje, kur virusas gali patekti į epidermį. Bandoje atsiranda problema, kai užsikrečia daug jaunų gyvulių. Karpos paprastai būna mažos, ant jaunų gyvulių (iki 2 metų amžiaus) kūno pasižymi gerybiniu augimu. Jos gali persistuoti nuo 3 iki 12 mėnesių, o vėliau regresuoja ir išnyksta be jokių liekamųjų reiškinių (išskyrus dėmes pažeidimo vietoje). Karpos gali atsinaujinti, jei nusilpsta gyvulio imuninė sistema.

Ligos požymiai pasireiškia po 1–6 mėnesių inkubacinio laikotarpio. Galvijams papilomos ant spenių, lytinės varpos, tarpupirščių odos ar virškinimo aparate gali sukelti skausmą ar sutrikdyti praeinamumą, veisimą (jei navikai ant lytinės varpos paviršiaus). Karpos, kurios dažnai traumuojamos, pavyzdžiui, spenių srityje per melžimą, arba yra labai didelės, gali kraujuoti. Išsivysto antrinė bakterinė infekcija. Kartais papilomos pavieniais mazgeliais iškyla spenio latako ar speninio pieno ančio (sinuso) gleivinėje ir taip trukdo pienui ištekėti. Jų nesimato išoriškai, nustatomos palpuojant spenį. Karpos dažnai pasireiškia jauniems gyvuliams ausyse po ženklinimo įsagais arba tatuiravimo, jei nedezinfekuojami ženklinimui naudojami įrankiai. Papilomos ant spenių gali lemti aplinkos mikroorganizmų sukeltą pieno liaukos uždegimą. Kartais darinių išaugų labai daug (manoma, dėl sutrikusio ląstelinio imuniteto), jie būna dideli, o tai lemia gyvulių svorio mažėjimą ar funkcinius sutrikimus.

Ožkoms karpos yra gana retos. Dažniausiai jos nustatomos ant spenių ir gali išplisti visoje bandoje. Skirtingai negu kitų gyvulių, karpos dažniausiai auga suaugusioms ožkoms. Avims karpos taip pat nustatomos rečiau, pasitaiko snukio ar kojų srities papilomų.

Diagnozavimas

Praktikoje galvijų papilomatozė diagnozuojama remiantis anamneze, klinikiniais požymiais, histopatologinio tyrimo duomenimis. Virusinės kilmės papilomai būdinga epidermio hiperplazija, ortokeratozė arba parakeratozė, padidėjusios keratohialino granulės, randami koilocitai (degeneruoti keratinocitai, kurie turi gerai matomą ratilą apie piknotišką branduolį), pažeisti keratinocitai, gali būti įterptiniai kūneliai. Histologiškai papilomos pagrindą sudaro skaidulinis jungiamasis audinys, kurį dengia gerai diferencijuotų suragėjusių epitelio ląstelių sluoksnis. Išsamiam papilomos tyrimui naudojami molekulinės biologijos tyrimo metodai.

Gydymas ir kontrolė

Daugeliu atvejų karpos spontaniškai regresuoja dėl imuninio atsako per kelis mėnesius ir dariniai nukrenta, nunyksta. Praktikoje, pasitarus su veterinarijos gydytoju, gydymas taikomas, atsižvelgiant į papilomų kiekį, jų formą, bet dažniausiai gydoma kompleksiškai (derinamas medikamentinis ir chirurginis gydymas). Kartais po apsiveršiavimo karpos savaime pranyksta nuo spenių ir tešmens. Papiloma nukrenta, kai jos pagrindas perrišamas, suveržiamas, pavyzdžiui, siūlu ar guma, ir sutrikdomas kraujo tekėjimas. Kai papilomos pavienės ir pailgos (ant kojelės), geriausiai taikyti operacinį gydymą, nors po operacinio gydymo karpos gali ataugti. Didesnės karpos gali būti šalinamos naudojant kriochirurgiją. Chirurgiškai sunku pašalinti papilomą su plačiu pagrindu. Karpų paviršių galima tepti įvairių rūgščių (salicilo, pieno, acto) mišiniais arba kitais tam skirtais vaistais. Papilomas siūloma tepti šviežiomis didžiosios ugniažolės (Chelidonium majus) sultimis arba plauti vaistinės plautės (Pulmonaria officinalis) nuoviru 5–6 kartus.

Parodiniams galvijams arba gyvuliams, kuriems nustatomos daugybinės ir didelės karpos, gali būti naudojama gydomoji vakcinacija. Pašalinus karpą, iš jos gaminama autogeninė vakcina. Yra sukurtos ir komercinės vakcinos. Jeigu reikia, sveikiems 1–2 mėnesių amžiaus veršeliams taikoma profilaktinė vakcinacija.

Ligos profilaktikai svarbi vabzdžių kontrolė. Gyvulius reikia gydyti nuo ektoparazitų, kurie netiesiogiai lemia ligos plitimą, saugoti nuo sužalojimų, rūpintis priežiūros reikmenų, inventoriaus švara. Svarbi melžiamų karvių spenių dezinfekcija (pamerkimas virucidinį poveikį turinčiuose tirpaluose). Ragų nuėmimo, ausies įsago įsegimo ar tatuiravimo priemonių dezinfekavimas po kiekvieno panaudojimo sulėtina viruso plitimą. Šių priemonių dezinfekcijai labai tinka formaldehido preparatai.