23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2018/08
Ko reikia sėkmingam sojų auginimui?
  • Dr. Žydrė KADŽIULIENĖ, Monika TOLEIKIENĖ, dr. Irena DEVEIKYTĖ, dr. Jonas ŠLEPETYS LAMMC Žemdirbystės institutas
  • Mano ūkis

Sojų auginimas – viliojanti alternatyva ūkininkams, norintiems praplėsti savo sėjomainą įvairiais pupiniais augalais. Europos rinka išsiilgusi nemodifikuotų Europoje augintų sojų, todėl siūlo patrauklias supirkimo kainas.

Sojos – šiltų kraštų augalai, tačiau ir Lietuvoje bei mūsų artimiausiose kaimyninėse šalyse bandoma jas auginti. Kol kas didesnės plotų plėtros nepasiekta. Augalai menkai pažįstami, praktikos nėra daug, be to, ir mokslinių tyrimų tinkamiausiems technologiniams elementams nustatyti negausu, todėl auginti įprastinius ankštinius augalus ar juolab varpinius javus yra mažiau rizikos negu bandyti auginti sojas.

Sojas galima auginti tiek ūkininkaujant įprastai, tiek ekologiškai, tačiau praktikoje susiklostė taip, kad ekologinių ūkių šeimininkai pastaraisiais metais sojas augino aktyviau.

Ar tai mūsų klimato augalas?

Tikriausiai pirmasis klausimas, kirbantis ūkininkui: ar apskritai sojas galima auginti Lietuvos sąlygomis ir gauti patikimą derlių. Tai ypač aktualu ūkininkaujantiems ekologiškai, nes technologinės priemonės pasėlių augimui skatinti ar apsisaugoti nuo nepageidaujamų intervencijų labai ribotos.

LAMMC Žemdirbystės institute pastaraisiais metais atlikti sojų auginimo technologiniai tyrimai ekologinio ūkininkavimo sąlygomis atskleidžia, kad, tinkamai parinkus sojų veislę ir sėjos laiką, augalai geba sklandžiai vystytis, sulaukti brandos ir suformuoti derlių.

Nors optimalaus sojų laiko dar ieškoma ir bandoma jas sėti nuo balandžio galo iki birželio vidurio, rekomenduojama sėti gegužės antrąjį dešimtadienį, kai dirvos paviršiaus temperatūra siekia 8–10 °C. Vėlinant sėją, didėja tikimybė gauti bent penktadaliu mažesnį derlių, o derliaus nuėmimas nusikelia į spalio vidurį ar net pabaigą.

Prieš sėją ekologinio lauko dirvą būtina tinkamai paruošti, naudingiausia – dar rudenį, ypač jei plotas piktžolėtas. Pravartu būtų tokias dirvas du ar tris kartus nuskusti ir suarti. Pavasarį, kai tik pradžiūsta, nuakėti sunkiomis akėčiomis, akėjimą ar kultivavimą kartoti (apytiksliai kas savaitę) iki sėjos. Prieš pat sėją laukas įdirbamas germinatoriumi ar kultivatoriumi su akėčiomis 5–7 cm gyliu. Mažiau piktžolėtas bei rudenį tinkamai suartas dirvas pavasarį galima akėti rečiau. Sojos nėra reiklios priešsėliams, tačiau reikėtų vengti auginti po ankštinių augalų bei jas atsėliuoti.

Praktikoje sojos sėjamos įvairiais – 12, 25, 50, 75 cm – tarpueiliais. Geriausių rezultatų pasiekiama sėjant 25 ir 50 cm tarpueiliais. Ūkininkaujant ekologiškai, rekomenduojama sojas sėti 50 cm tarpueiliais dėl lengvesnės piktžolių kontrolės, taikant mechanizuotą įdirbimą. Tačiau pasėlis bus retesnis negu pasėjus 25 cm tarpueiliais, o derlius dažnai dešimtadaliu mažesnis. Sėjant siaurais tarpueiliais, sėklos norma 0,7–0,8 mln. vienam hektarui, o plačiais – apie 0,5 mln./ha, arba 80–120 kg/ha daigių sėklų.

Sojos vienoje ankštyje geba išauginti vidutiniškai 2,4–2,8 vienetų pupelių. Galima įžvelgti tendenciją, kad daugiau sėklų ankštyje užsimezga auginant sojas platesniais tarpueiliais ir inokuliavus sėklą.

Prieš sėją sojų sėklas būtina apvelti joms tinkamu nitraginu (gumbelinėmis azotą fiksuojančiomis Bradyrhizobium japonicum bakterijomis). Išsirinkus tinkamą inokuliantą, sojų derlius gali išaugti dvigubai (nuo 1,2 iki 3,1 t/ha). Inokulianto efektyvumą ūkininkas gali lengvai patikrinti įvertinęs gumbelių skaičių ant sojos šaknų.

Dėl sojų, kaip ir kitų ankštinių augalų, gebėjimo apsirūpinti azotu, jas galima auginti be azoto trąšų, tačiau, atsižvelgiant į maisto medžiagų kiekį dirvožemyje ir norint pagelbėti augalams apsirūpinti kitomis maisto medžiagomis, galima panaudoti organines ar kitas trąšas (ekologiškai ūkininkaujant – ekologines trąšas). Organines trąšas galima panaudoti dar auginant priešsėlį.

Kokios veislės tinkamiausios?

Sojos Merlin – vienos iš produktyviausių Lietuvos klimato sąlygomis. Šios veislės derliaus duomenys matyti lentelėje. 2016 m. pasėjus sojas ankstyvuoju terminu (gegužės 20 d.) platesniais tarpueiliais, gauta 2,16 t/ha sėklų. Pasėjus 25 cm tarpueiliais, sėklų gauta 2,57 t/ha. Uždelsta sėja labai sumažino sojų derlių. Sėklų kokybė ir baltymų kiekis yra labai svarbūs šiems augalams ir apibūdina derliaus vertę. Pastebėta, kad sėjant 50 cm tarpueiliais, derliaus kiekis mažesnis, tačiau sėkla kokybiškesnė, prikaupia daugiau baltymų.

Renkantis sojų veisles, paprastai atsižvelgiama į auginimo sąlygas, veislės potencialą bei planuojamą užaugintos žaliavos paskirtį. Lietuvos nacionaliniame augalų veislių sąraše įrašytos Merlin, Violetta, Lajma, Amandine ir Abeline sojų veislės. Mūsų klimato sąlygomis reikalingos greičiau subręstančios veislės.

Žemdirbystės institute atliekant tyrimus, sojų derlius, nelygu veislė, 2016 m. buvo nuo 1,3 iki 2,6 t/ha, 2017 m. – nuo 1,2 iki 4,0 t/ha, ūkininkaujant ekologiškai. Kadangi sojos – vėlyvas augalas, esant pakankamai šilumos ir drėgmės, jos ilgai auga ir kaupia biomasę bei augina sėklas. 2016 m. sojos augo iki pat rugsėjo mėnesio, intensyviausiai pupeles augino rugsėjo pirmoje pusėje, o vėliau pradėjo jas brandinti.

Tyrimuose abejais metais didesnį negu 2 t/ha derlių davė Merlin, Bohemians ir Brunensis veislių sojos. Tačiau čekiška Brunensis veislė yra vėlyva, subręsta 2–3 savaitėmis vėliau negu Merlin veislės sojos. Todėl kol kas dėl didesnio patikimumo, ankstesnio subrendimo ir palankaus derliaus siūloma Merlin veislė.

Geram sojų pasėliui suformuoti viena iš rizikų – silpnas gebėjimas stelbti piktžoles. Sojos ypač jautrios piktžolėms pradiniais augimo tarpsniais, kai formuoja šaknų sistemą, todėl pravartu taikyti akėjimą. Sojos pirmą kartą akėjamos praėjus 3–4 d. po sėjos. Vėliau akėjama atsižvelgiant į piktžolių gausumą, kai sojos suformuoja tikrąjį lapelį, ir dar kartą, kai suformuoja 3 lapelius. Auginant sojas plačiais tarpueiliais, reikia bent 2–3 kartus juos išpurenti.

Ligos ir kenkėjai sojų eksperimentuose nepaveikė. Kol sojų plotai mūsų šalyje yra maži, ligos didesnių nuostolių nepadaro, aptinkami tik nedideli jų židiniai. Tačiau ateityje sojos gali susidurti su fuzarioze, askochitoze, bakterioze, sklerotinioze, perenosporioze ir kitomis ligomis bei kenkėjais.

Kūlimas – rizikingas laikotarpis

Viena iš didžiausių rizikų – sojų derliaus nuėmimas. Sojų kuliamos vėlai – spalio ar net lapkričio mėnesiais. Esant drėgniems orams, sojų pupelės neišdžiūsta, o technikai sunku įvažiuoti ir kulti sojas permirkusioje dirvoje. 2015 m. sojos kultos spalio pradžioje ir palyginti sklandžiai. 2016 metais ruduo buvo drėgnas, kulta spalio 27 dieną, o 2017-aisiais dėl gausių kritulių nukulta tik dalis sojų pasėlių. Tuomet orai diskreditavo ne tik sojų, bet ir kitų augalų derlių Lietuvoje.

Sojų auginimo tyrimai Žemdirbystės institute buvo atliekami tik trejus metus, tačiau jau galima daryti kai kurias išvadas ir pateikti rekomendacijas. Ūkininkai, pradedantys auginti sojas ekologiškai, turėtų atkreipti dėmesį į šiuos svarbiausius technologinius reikalavimus:

  • Prieš ryžtantis auginti sojas, būtina pagrindiniu žemės dirbimu išnaikinti kuo daugiau daugiamečių piktžolių, kurių vėliau sojų pasėlyje nei akėjimu, nei tarpueilių purenimu visiškai atsikratyti neįmanoma.
  • Pasirinkti ankstyvąją sojų veislę, pavyzdžiui, Merlin.
  • Jei sojų tame lauke anksčiau neauginta, prieš sėją sėklas vertėtų inokuliuoti bakteriniu preparatu, tinkamu sojoms.
  • Nevėlinti sėjos laiko – tinkamiausias gegužės vidurys. Dažnai pavėlavus savaitę, sojos subręsta mėnesiu vėliau, todėl derliaus nuėmimas nusikelia į vėlyvą rudenį.
  • Sėti platesniais tarpueiliais, kad vėliau galima būtų akėti ir purenti tarpueilius, naikinant gausiai dygstančias vienmetes piktžoles.
  • Nukulti sojas tenka spalio ar lapkričio mėnesį, kai dažnai orai būna lietingi. Pastebėta, kad po praėjusių šalnų ankštelės lengviau aižėja ir nuostoliai būna mažesni.
  • Nuimtų sojų drėgmė būna didelė, dažnai siekia 40 proc. ir daugiau. Būtina iš karto džiovinti nedaug pašiltintu (30–35 °C) oru, kad sėklų luobelė nesuskilinėtų ir jos neprarastų daigumo.