Mano Ūkis 2018/07
Triušių ligų profilaktika
  • Prof. Artūras STIMBIRYS LSMU Veterinarijos akademija
  • Mano ūkis

Pastaruosius keletą metų Lietuvoje didėjęs susidomėjimas triušių auginimu pradėjo slopti. Tam įtakos turėjo keli veiksniai, bet vienas svarbiausių – auginti triušius nėra taip lengva, kaip atrodo.

Nemaža dalis gyventojų triušius pradėjo auginti išgirdę ar kažkur perskaitę, kad šiuos gyvūnus auginti labai lengva, jie vislūs, greitai dauginasi ir per trumpą laiką galima gauti didelį pelną. Daugelis tikėjosi, kad viskas klosis lengvai. Tikrovėje pasirodė, kad triušius auginti nėra taip lengva ir paprasta.

Augintojų nusivylimas triušininkyste įvyko dėl kelių objektyvių priežasčių: vieniems augintojams pritrūko patirties, kitiems – tiesiog nusibodo, trečiųjų turėtas viltis sėkmingai auginti triušius sužlugdė augintinių ligos, dėl kurių dalis jų nugaišo, kiti – persirgę sulyso, blogai augo ir tapo netinkami veislei.

Veterinarams ir patyrusiems ilgaausių augintojams seniai yra žinoma, kad gerokai lengviau ligų yra išvengti, negu jas gydyti. Tai dažniausiai susiję su tuo, kad kai kurios triušių ligos yra nepastebimos – augintojas nemato, kad gyvūnas serga, o liga nustatoma tik jam nugaišus. Todėl svarbiausia yra tinkama profilaktika, norint išvengti ligų, užtikrinti triušių sveikatą ir atsparumą.

Kaip išvengti problemų?

Yra tam tikrų priemonių, kurių privalu laikytis, jei norime, kad triušiai kuo mažiau sirgtų. Triušių ligų profilaktikos priemones iš dalies galima suskirstyti į tokias grupes:

  • užkrečiamųjų ligų kontrolė;
  • griežta atranka ir tinkamas triušių veisimas;
  • tinkama priežiūra ir laikymas;
  • visavertis šėrimas kokybiškais pašarais;
  • organizmo atsparumo stiprinimas.

Didžiausią žalą triušininkystei padaro užkrečiamosios ligos: miksomatozė, pastereliozė, hemoraginė triušių liga. Susirgimus sukelia įvairūs patogenai: virusai, bakterijos, parazitai ar grybeliai.

Užkrečiamųjų ligų profilaktikai labai svarbu laikytis biosaugos reikalavimų. Svarbu žinoti, kad šios grupės ligos neatsiranda iš niekur, jos kažkaip į triušidę turi atklysti. Norint to išvengti, pirmiausia triušius, skirtus veislei, reikėtų pirkti tik iš žinomų augintojų, kurie tinkamai juos prižiūri, laiku vakcinuoja, laikosi biosaugos reikalavimų.

Dažnas ilgaausių augintojas mėgsta pasipuikuoti savo augintiniais, todėl triušidę ir triušius demonstruoja pažįstamiems kolegoms ar pirkėjams. Šito reikėtų vengti, nes ne kartą buvo, kad triušių ligos pasirodė po tokių vizitų – kiti žmonės, ypač patys laikantys triušius, perneša ligos sukėlėjus ant batų, drabužių, rankų, plaukų.

Iš kitų augintojų ar parodų naujai įsigytus triušius būtina karantinuoti – laikyti juos atskiroje patalpoje ne mažiau kaip 30 dienų ir tik po to įleisti į bandą. Jei bus sergančių, tikėtina, kad per ilgą karantinavimo laiką ligos požymiai išryškės. Taip išvengsite ne tik ligų, bet ir didelių nuostolių.

Labai svarbi profilaktikos priemonė yra ir triušių skiepijimas (vakcinavimas). Būtina žinoti, kad vakcinuoti galima tik sveikus triušius, paliegusių ar sergančių ilgaausių skiepyti negalima.

Pavojingiausios ligos

Daugiausia žalos triušininkystei padaro hemoraginė triušių liga (vadinamasis maras), nuo kurio per trumpą laiką gyvūnai masiškai gaišta. Norint juos apsaugoti, 2,5 mėn. amžiaus (10 savaičių) triušiai turi būti vakcinuojami. Naudojama vienvalentė vakcina nuo maro. Imunitetas išlieka vienus metus, todėl triušiai kas 12 mėn. turi būti pakartotinai skiepijami. Tinkamai paskiepyti triušiai hemoragine liga paprastai nesuserga.

Daug nuostolių padaro ir miksomatozė. Teko girdėti ne vieno augintojo nuomonę, kad susirgti gali net ir skiepyti triušiai, todėl jų vakcinuoti iš viso neverta. Toks požiūris yra klaidingas. Miksomatoze suserga didžioji dauguma nepaskiepytų triušių, o vakcinuotų – tik vienetai. Be to, persirgę triušiai išlieka šio viruso nešiotojai ir toliau jį platina. Tačiau miksomatozės vakcina iš tikrųjų nėra efektyvi ir dažnai neužtikrina laukiamo efekto. Geresni rezultatai gaunami, kai vakcinuojama 2 kartus. Pirmą kartą jauni triušiukai vakcinuojami ne anksčiau kaip 1,5 mėn. amžiaus vienvalente vakcina, o po mėnesio dar kartą skiepijami dvivalente vakcina.

Taigi, triušiai 2 kartus skiepijami nuo miksomatozės ir kartą nuo hemoraginės ligos. Imunitetas susidaro po 9 parų ir išlieka 6 mėn., todėl po pusės metų gyvūnus reikia pervakcinuoti.

Miksomatozę labai platina uodai, todėl reikia stengtis, kad jie negalėtų įskristi į triušių patalpas – į triušidės langus ir duris įdėti tinklelius, pakabinti musių ir uodų gaudykles.

Dar viena triušių užkrečiamoji liga yra pastereliozė, kuri dažnai pasitaiko pramoninėse fermose. Genties, kuri sukelia minėtą ligą, bakterijų dažnai randama triušių aplinkoje ir žinoma, kad susirgimas labai susijęs su gyvūnų imunitetu. Pastebėta, kad paprastai serga jauni, silpnesni ar netinkamose patalpose (kur būna skersvėjai, daug drėgmės ir amoniako) laikomi triušiai.

Svarbiausios profilaktikos priemonės

  • Laikymo sąlygų kontrolė (patalpoje turi būti palaikoma 16 oC temperatūra ir 50–70 proc. oro drėgnis, užtikrinama gera ventiliacija).
  • Reikėtų nepalikti veislei silpnų, kvėpavimo ligomis linkusių sirgti triušių.
  • Ankstyvas (4–5 sav. amžiaus) triušiukų atjunkymas.

Literatūroje yra aprašytas triušių skiepijimas avių pastereliozės vakcinomis, bet jos gero efekto neduoda.

Sėkmingai triušininkystės plėtrai įtakos taip pat turi neužkrečiamųjų triušių ligų kontrolė.

Tinkamas triušių veisimas ir porų parinkimas yra svarbi priemonė, siekiant sumažinti tiek užkrečiamųjų, tiek neužkrečiamųjų ligų pasireiškimą. Veislei reikėtų palikti gerai išsivysčiusius, atsparius ligoms, niekada nesirgusius gyvūnus. Poruojant reikėtų vengti artimo giminingo veisimo, nekergti labai senų ar per jaunų triušių, nes tai sumažina jų atsparumą ligoms.

Triušidžių įrengimas

Pradėti auginti triušius nesunku ir nebrangu, nes nereikia gerai įrengtų pastatų ir brangiai kainuojančių įrengimų. Tačiau, įrengiant triušides ir gaminant narvus, reikia laikytis tam tikrų reikalavimų.

Nuo tinkamai įrengtų statinių labai priklauso triušių sveikata – dėl netinkamo laikymo dažniausiai kenčia jų kvėpavimo sistema. Dėl skersvėjų ar per didelės drėgmės, amoniako, anglies dvideginio, mikroorganizmų, dulkių koncentracijos triušiai pradeda sloguoti, čiaudėti, kosėti ir kartais gali gaišti.

Triušidės turi būti be skersvėjų, gerai vėdinamos, sausos, atitikti zoohigieninius reikalavimus.

Žiemą ir vasarą triušidėje turi būti ne aukštesnė kaip +14–16 oC temperatūra. Laikant triušius narvuose lauke (ne triušidėse), kai kurie rodikliai (amoniako, anglies dvideginio, mikroorganizmų kiekio, dulkių koncentracijos) būna gerokai mažesni. Tačiau, laikant triušius lauko sąlygomis, neįmanoma kontroliuoti aplinkos temperatūros. Augintojai turi žinoti, kad triušiai lengviau pakelia šaltį nei karštį, nes jų kūnas neprakaituoja, o drėgmę garina tik per ausis. Dėl to netinkamai laikomi karštą vasaros dieną triušiai gali gaišti nuo saulės ar šilumos smūgio. Kad taip neatsitiktų, ilgaausių narvus reikia statyti pavėsyje taip, kad ant triušių nekristų tiesioginiai saulės spinduliai, o kad viduje nebūtų karšta, narvų negalima daryti aklinų, t. y. reikėtų palikti oro tarpus (pvz., į dureles vertėtų įdėti vielos tinklą), kad oras galėtų laisvai judėti.

Laikant triušius lauko narvuose žiemą, reika laikytis tam tikrų reikalavimų. Jei aplinkos temperatūra žema, naudoti nipelinių girdyklų negalima, nes jose užšąla vanduo. Triušiai negali atsigerti kada nori, todėl mažiausiai 2 kartus per dieną būtina juos pagirdyti. Norint sumažinti troškulį, patartina šerti sultingaisiais pašarais: runkeliais, morkomis. Žiemą narvuose patartina palikti daugiau kraiko, kad būtų sausa. Dėl šilumos patartina narvų vielos tinklo dureles uždengti audeklu ar plėvele.

Narvai turi būti tinkamo dydžio, siūloma juos gaminti, atsižvelgiant į veislinių triušių veisles ir svorį.

Per mažuose narvuose laikomi triušiai patiria diskomfortą, o patelės gali suėsti ar nežiūrėti atvestų jauniklių. Paprastai vidutinio dydžio ilgaausiams naudojami 80 (ilgis) x 60 (plotis) x 50 (aukštis) cm dydžio narvai. Pasak gyvūnų gerovės specialistų, narvo aukštis turi būti toks, kad triušis galėtų visu ūgiu atsistoti ant užpakalinių kojų. Kartais patelėms dar padaroma atskira triušiavimosi patalpa. Narvams gaminti tinka įvairios medžiagos: medis, metalo tinklas, fanera, medžio drožlių plokštės ir kitos.

Priklausomai nuo veislės ir ūkinės paskirties, triušius galima laikyti ant kraiko ar vielos tinklo. Svarbu žinoti, kad stambių veislių (Belgijos milžinai, prancūzų avinai) ar triušiai, kurių kojų plaukuotumas prastas (reksai), ant vielos tinklo nelaikomi, nes jiems prasitrina kojų padai, atsiranda žaizdų, o vėliau, patekus užkratui, susiformuoja pado opos.

Laikant vielos tinklo narvuose, retkarčiais triušiams reikia įdėti medžio (obelų, drebulių, beržų, karklų, ąžuolų ir kt.) šakelių, nes triušių dantys auga nuolat ir turi nusitrinti. Šito nedarant, dantys „perauga“.

Žiemą galima duoti pušų, eglių šakų. Tai gera profilaktikos priemonė ne tik dantų ligoms, bet ir imunitetui stiprinti, nes su tokiu pašaru triušiai gauna karotino, vitaminų, kitų naudingų organizmui medžiagų, kurios yra svarbios organizmo atsparumui palaikyti.

Narvuose neturi būti išsikišimų, aštrių kampų, kraštų, į kuriuos triušiai galėtų susižeisti, nes pažeistose vietose po oda dažnai susiformuoja pūliniai (abscesai). Jų taip pat gali atsirasti ir ilgaausiams susikandžiojus ar susidraskius. Labai dažnai taip atsitinka, kai kartu laikomi vyresni negu 3 mėn. amžiaus patinai. Todėl patartina vyresnius patinus laikyti narvuose po vieną arba juos kastruoti. Abscesai blogina mėsos kokybę, todėl dalį skerdenos ar net visą tenka brokuoti.

Šėrimo įtaka sveikatingumui

Didelę reikšmę triušių virškinamojo trakto ligų profilaktikai turi tinkamas šėrimas. Dažniausios susirgimų priežastys būna dėl netaisyklingo mitybos režimo, nekokybiškų pašarų ar per greito pašarų pakeitimo. Triušiai turi būti šeriami tuo pačiu laiku, nes jų organizmas greitai pripranta prie tokio režimo ir geriau pasisavina medžiagas. Su pašaru ilgaausiai turi gauti įvairių organizmui reikalingų elementų, todėl jų racionas turi būti subalansuotas pagal rekomenduojamas normas atskiroms amžiaus grupėms.

Pašarai turi būti geros kokybės. Draudžiama triušius šerti suplėkusiais, sušalusiais, sugedusiais pašarais. Kartais, suėdę nuodingų augalų (aitriųjų vėdrynų, nuodingųjų nuokanų, maudų, šilagėlių, durnaropių, didžiųjų ugniažolių, čemerių), ilgaausiai suserga ar net gaišta.

Nuo lietaus ar rasos sušlapę dobilai ir liucernos dažnai sukelia pilvo pūtimą. Patyrusių triušininkų patirtis rodo, kad šviežios, neseniai nupjautos (nevytintos žolės) ypač jaunikliams, jaunesniems negu 3 mėn. amžiaus, geriau nešerti, nes triušiai gali susirgti žarnų uždegimu. Žolę laikyti ar vytinti reikėtų sudėjus plonu sluoksniu, kad ji nekaistų. Šeriant sultinguosius pašarus, jie turi būti nuvalyti. Runkelius ar morkas patartina šerti žalius (nešutintus), supjaustytus 150–200 g gabalėliais.

Nereikėtų triušių šerti pažaliavusiomis bulvėmis, nes jose randama nuodingos medžiagos – solanino. Negalima šerti ir supelijusiais pašarais, juose būna gausu įvairių toksinų, kurie apnuodija organizmą.

Ilgaausių racioną vertėtų keisti pamažu. Naujus pašarus reikia pradėti šerti mažomis porcijomis ir jas didinti po truputį, prie visos normos pereinant per savaitę.

Virškinamojo trakto ligomis dažniausiai serga neseniai nuo patelių atjunkyti jaunikliai. Siekiant to išvengti, reikia laikytis šių taisyklių:

  • kad būtų kuo mažiau streso, iš lizdo išimti patelę, o triušiukus palikti sename narve;
  • vengti staigaus pašaro pasikeitimo;
  • laikytis švaros, narvus dažnai valyti (mažiausiai 1 kartą per savaitę), kad aplinkoje nespėtų subręsti kokcidijos;
  • šieną ar žolę dėti į ėdžias, o kombinuotuosius pašarus – į šėryklas, kad nesusiterštų išmatomis ar šlapimu.

Geriausia jaunus triušiukus šerti atjunkytų grupei skirtais kombinuotaisiais pašarais. Ėdžiose visada turėtų būti geros kokybės šieno ar vytintos žolės. Šios grupės triušių racione svarbu išlaikyti tinkamą baltymų ir ląstelienos kiekį. Lietuvoje yra gaminami universalūs (skirti visoms triušių grupėms) kombinuotieji pašarai, bet jie labiau tinka penėjimui skirtiems triušiams. Moksliniai tyrimai rodo, kad padidinus baltymų ir sumažinus ląstelienos kiekį racione gaunamas didesnis paros priesvoris, bet daugiau triušiukų krinta dėl virškinamojo trakto ligų.

Kai kurie augintojai daro klaidą atjunkytiems triušiukams skirtus kombinuotuosius pašarus šerdami sumaišytus kartu su grūdais. Tokiu atveju sumažėja („prasiskiedžia“) į juos įdėto kokcidiozės profilaktikai vartojamo preparato kokcidiostatiko koncentracija, todėl negaunamas norimas efektas. Todėl geriau triušiukams kombinuotuosius pašarus ir grūdus duoti atskirai, jų nemaišyti.

Vasarą triušių girdyklose dažnai pradeda daugintis dumbliai ir mikroorganizmai, jie kai kada net užkemša nipelius. Todėl patartina bent kartą per kelias savaites (atsižvelgiant į būklę) girdyklas gerai išplauti ir dezinfekuoti specialiais tirpalais. Tik po to svarbu nepamiršti jų išplauti vandeniu.

Naujienų prenumerata

Verslo informacija
Orai