Gardžias uogas subrandinančios sodinės šilauogės (Vaccinum x covilleanum) kilusios iš Šiaurės Amerikos, sukryžminus kelias skirtingas šilauogių rūšis. Tai daug dėmesio reikalaujantis augalas, o didėjantys šilauogynų plotai skatina įvertinti galimas kenksmingųjų organizmų grėsmes.

Žalingiausias sodinių šilauogių ligas – ūglių degligę, stiebo vėžį ir degligę – sukelia trijų genčių grybai: Phomopsis, Fusicoccum ir Botryosphaeria. Aršiausios stiebų ligos – nemažas augintojų galvos skausmas.

Stiebo deguliai

Stiebo degulių sukėlėjas Fusicoccum putrefacens geriau žinomas kitu pavadinimu Godronia cassandrae ir pačią ligą augintojai dažnai vadina godronija. Stiebų deguliai išdžiovina stiebus, lapus. Žiemoja grybiena pažeistuose, bet dar gyvuose stiebuose, pumpuruose.

Juodi smulkūs taškeliai – grybo piknidžiai – gerai matyti stiebų žievėje jau ankstyvą pavasarį, o per vegetaciją grybas plinta konidijomis su lietaus lašais. Stiebo degulių klasta ta, kad sukėlėjas šilauoges gali pažeisti bet kuriuo uogakrūmio augimo tarpsniu. Jautriausi pažeidimui yra 1–2 metų stiebai.

Itin drėgnomis sąlygomis liga smarkiai išplinta ir apima daugelį šilauogių veislių. Be to, sodinės šilauogės labai jautriai reaguoja į vandens trūkumą ir jo perteklių, o pastarasis labai pavojingas šiltuoju metų laiku, nes smulkios augalų šaknys, negaudamos deguonies dėl drėgmės pertekliaus, žūva per kelias dienas.

Pirmieji stiebo degulių požymiai ant senesnių stiebų atsiranda anksčiau, balandžio pabaigoje – gegužės mėnesį, o ant jaunų – šiek tiek vėliau – birželį. Anksti pavasarį ant šilauogių stiebų atsiranda nedidelių rausvų apvalių dėmių. Jos būna lapų prisegimo vietoje aplink pumpurus. Dėmės didėja, koncentriškai susilieja ir apima visą stiebą, vėliau paruduoja, o stiebo audiniai apmiršta, žievė pasidaro pilka, lūžinėja ir šerpetoja. Kai užkratas išplinta nokstant uogoms, stiebo audiniai pradeda rausti, pažeistų stiebų lapai džiūsta, vėliau išdžiūsta ir visas augalo stiebas. Ligotų šakų genėjimas yra gana efektyvi apsaugos priemonė. Liga ypač pavojinga jauniems sodiniams.

Stiebo vėžys – žievėplaiša

Grybo Phomopsis vaccinii sukelti pažeidimai pasireiškia kaip žiedų ir ūglių deguliai, stiebo vėžys – žievėplaiša ir (ar) vaisių puviniai. Pirmiausia požymių atsiranda ant žiedynų, degligės apimti žiedai vysta ir lieka kaboti. Labai dažnai požymiai sumaišomi su pavasarinių šalnų pažeidimais. Vėliau ligos užkratas pereina į ūglius. Jautriausi yra pirmamečiai ūgliai, bet gali pažeisti trečių metų ūglius. Jie keičia spalvą, patamsėja, išsikraipo, vysta ir džiūsta.

Ūglių pažeidimai labai panašūs į kitų sukėlėjų sukeltus požymius, todėl, siekiant nustatyti tikrąją priežastį, būtini tyrimai. Purkšti fungicidais reikia nuo šilauogių pumpurų skleidimosi iki žydėjimo pradžios. Ant stiebų pirmieji degulių požymiai pasirodo vasaros pabaigoje, paprastai ant 1–2 metų ūglių. Pavienės dėmės plečiasi, kol apima visą stiebą, užkratas apima ir stiebo vidinius audinius, nyksta pavienės šakos arba visas krūmas. Ligos plitimą skatina šalčio ir mechaniniai pažeidimai.

Sukėlėjas Botryosphaeria corticis plinta sporomis dauginant, genint per užkrėstą stiebo medieną. Vėžys gali susilpninti ar visai pražudyti jautrius ir jaunus šilauogių krūmus. Ant pažeistų stiebų atsiranda įtrūkimų, kurie vėliau pleišėja gilyn, stiebai šerpetoja, džiūsta.

Kita sodinių šilauogių ligų grupė apima įvairių puvinių sukėlėjus. Kekerinį puvinį sukelia Botrytis cinerea, moniliozę – Monilia vacinii.

Kekerinis puvinys

Kekerinis puvinys pažeidžia visas augalo dalis: žiedus, uogas, lapus, jaunus ūglius. Žiedai ruduoja, nors ir užmezga uogas. Sunokusios uogos raukšlėjasi, apauga pilkšva grybiena. Jauni ūgliai užsikrečia per lapo prisegimo vietą. Jie ruduoja, tamsėja ir apsitraukia pilku pelėsiu kaip ir uogos. Ligai plisti palankūs lietingi ir vėsūs orai. Ligos sukėlėjas žiemoja ant užkrėstų stiebų, nukritusiose uogose. Puvinys daug nuostolių pridaro nokstant uogoms, skinant derlių ir laikant uogas.

Antraknozė

Ant vaisių dažnai aptinkamas ir antraknozės sukėlėjas Colletotrichum spp. oranžinėse vandeningose dėmėse ant šilauogių uogų. Antraknozės dėmės ryškiausiai matyti ant prinokusių uogų, bet formuojasi jos ir ant žalių neprinokusių uogų. Sergančios uogos raukšlėjasi, minkštimas kamštėja, ant odelės formuojasi būdingos oranžinės dėmės – spuogeliai, jos gana skystos, su grybo sporomis, kuriomis užkrečia kitas uogas.

Antraknozės sukėlėjas sukelia vytulius ir taip pažeidžia lapus ir ūglius. Lapuose susidaro nekrotiškos dėmės, jos plinta, susilieja ir apima visą lapą, o sergantys ūgliai nuvysta ir džiūsta. Labai kenksminga liga, ypač tais metais, kai daug lietaus; gali padaryti didelių nuostolių.

Moniliozė

Nuo moniliozės pirmiausia nukenčia žiedai. Jie ruduoja, o pažeistos užsimezgusios uogos keičia spalvą, raukšlėjasi ir džiūsta. Šilauogių viršutiniai lapai susmulkėja, ant jų atsiranda rusvų dėmių, lapų viršūnėlės pasidaro pilkai violetinės ir džiūsta. Pažeistos uogos mumifikuojasi, džiūsta, lieka kaboti.

Lapų dėmėtligė

Šilauogių lapų dėmėtligę – filostikozę – sukelia Phyllosticta vacinii. Dėmėtligė pirmiausia pasireiškia ant apatinių lapų. Dėmės būna nuo šviesiai rusvų iki tamsių su būdingu ryškiu apvadu. Jauni ūgliai įgauna violetinę purpurinę spalvą. Esant palankioms ligai plisti sąlygoms, antroje vegetacijos pusėje požymių gali atsirasti ir ant stiebų.

Norint auginti sveiką šilauogyną, pirmiausia reikia pasirinkti tinkamą plantacijos vietą ir užtikrinti gerą augimą ir priežiūrą. Prastos būklės augalus patogenams lengviau užpulti. Šalčio ar mechaniškai pažeisti augalai tampa jautresni infekcijai. Sveika sodinamoji medžiaga ir veislių, pasižyminčių nedideliu jautrumu ligoms, pasirinkimas yra sveikos plantacijos garantas. Be abejo, krūmų sveikumą lemia ir tinkama vėlesnė priežiūra.