Prieš 100 metų Lietuva savo nepriklausomybę kūrė valstietijos, tradicinių vertybių ir žemės ūkio pagrindu. Agrarinis sektorius tapo atgimusios valstybės ekonomikos šerdimi. Ar gebame pasiimti iš praeities tai, kas praverstų šiandien ir ateityje? Apie valstybės, žemės ūkio ir žmogaus santykį kalbamės su Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos direktoriumi dr. Edvardu MAKELIU.

Šis vasaris - valstybės atkūrimo šimtmečio sukakties mėnuo. Jei tektų kalbėti apie mūsų šalies žemės ūkio atkūrimą, palyginti, kaip jis kito istorijos tėkmėje, į kokius kertinius momentus atkreiptumėte dėmesį?

Besikuriančios 1918 m. Lietuvos valstybės paveldėtas ūkis buvo sugriautas karo. Net palyginti su latvių ir estų ūkiais, mūsų buvo labiau nualinti. Dėl karo veiksmų ir rekvizicijų kraštas neteko apie 40 proc. arklių (o tai buvo pagrindinė „mechanizacijos" priemonė), beveik 50 proc. galvijų, daugiau kaip 60 proc. kiaulių ir 30 proc. avių. Valstybės kūrėjams teko spręsti nemažai svarbių problemų: reikėjo sudaryti žemės tvarkymo įstaigas, spręsti žemės valdymo problemą, t. y. ruošti reformą, imtis žemės ūkio atstatymo ir plėtros, rengti žemės ūkio specialistus, rūpintis žemės ūkio produkcijos perdirbimu ir realizavimu.

Nepriklausomybės metais įvykdyta žemės reforma ir kaimų išskirstymas vienkiemiais milžinišku mastu sudarė geresnes sąlygas ūkininkauti, intensyvinti ūkį, prisitaikyti prie rinkos. Vienkiemių sąlygomis efektyviau galima buvo naudoti žmonių ir gyvulių darbo jėgą. Žemės ūkis tapo šalies ekonomikos šerdimi. Apie pasiekimus iškalbingai byloja skaičiai: apie 1939 m. kviečių derlingumas sudarė vidutiniškai 12 centnerių, o Suvalkijoje - 15-17 cnt/ha, bulvių - vidutiniškai 116, o Užnemunėje - iki 140 cnt/ha. Pieno iš karvės primelžta apie 3 350 kilogramų.

Antrasis pasaulinis karas ir sovietinė priverstinė kolektyvizacija nubloškė Lietuvos agrarinį sektorių gerokai atgal. Suvalstybinti ūkiai pasiekė nepriklausomos Lietuvos produktyvumo rodiklius tik 1965 metais, tačiau bulvių derlingumo rodiklių pasiekti taip ir nepavyko - sovietmečiu, apie 1985-1988 m., daugiausia buvo prikasama 130-135 cnt/ha. Taip atsitiko dėl kelių priežasčių. Praeito šimtmečio viduryje Europos žemės ūkyje traktoriai ėmė masiškai keisti arklius. Lietuvoje šie pokyčiai prasidėjo maždaug 1958-1959 metais. Traktorių traukiami plūgai arė giliau, armens sluoksnis nuo 15-16 cm pagilėjo iki 22 cm, derlingas žemės sluoksnis buvo sumaišytas su nederlingu, o viso to rezultatas - skandalingai mažas 1959-ųjų derlius. Apie tai savo straipsniuose rašė Petras Lazauskas.

Derliaus lygį pavyko atkurti, kai Sovietų Sąjungoje imta aktyviau naudoti trąšas, pagerėjo sėklininkystė. Ilgainiui javų derlingumas stabilizavosi ties 30-34 cnt/ha riba ir, nepaisant visų pastangų, nedidėjo, nes technologiškai atsilikusi valstybė nemokėjo kovoti su augalų ligomis ir kenkėjais, stigo arba nebuvo augalų apsaugos priemonių. Kai išmokta įveikti grybelines ligas, pažangiuose ūkiuose imta kulti po 40-42, o atskiruose ūkiuose net ir 50 cnt/ha grūdų.

Penkis dešimtmečius Lietuvos valstybė buvo praradusi nepriklausomybę, o jos ūkis - savarankiškumą, funkcionavo griežtuose komandinės-administracinės sistemos rėmuose. Atkūrus nepriklausomybę, mūsų ūkininkams tapo prieinamos pažangiausios technologijos, prasidėjo jų adaptavimas, gamyba gavo naują postūmį, pasiekėme rekordinių derlių. Net itin nepalankiais 2017-aisiais Lietuvos žemdirbiai prikūlė 6 mln. t grūdų - tai antras didžiausias derlius per pastaruosius 27 nepriklausomybės metus ir antras šimtmečio istorijoje. Yra pagrindo prognozuoti, kad po 5-7 metų Lietuvoje kulsime 8-9 mln. tonų grūdų.

Prieš 14 metų Lietuva tapo visateise Europos Sąjungos nare. Ar mūsų žemės ūkis dabar nėra pernelyg priklausomas nuo europinės paramos? Ar efektyviai ir racionaliai išnaudojame narystės galimybes?

Vertinant iš 100 valstybės ir 14 buvimo ES metų perspektyvos, reikia sutikti, kad tai, kas Lietuvos žemės ūkyje pasiekta gero ir efektyvaus, susiję su naryste Europos Sąjungoje. Narystė negarantuoja visiems vienodos paramos (jei kalbame ne apie tiesiogines išmokas), nes parama modernizavimui teikiama konkurso keliu. Dėl nesėkmių skubame keiksnoti narystę Europos Sąjungoje, nors priekaištauti turėtume ir sau, pavyzdžiui, dėl netenkinančių tiesioginių išmokų. Nepasielgėme taip racionaliai kaip čekai, lenkai, slovakai, kurie gerokai padirbėjo gerindami savo šalių statistikos rodiklius (derlingumą iš 1 ha) ir užsitikrino didesnes tiesiogines išmokas. Mes norėjome eiti lengvesniu keliu, buhalterinės apskaitos tvarkymą vertinome kaip prievartą ir ūkininkų veiklos laisvės varžymą, todėl pasirinkome kitą modelį, bet ir paramą gauname kitokią.

Siekėme didesnės naudos mišriems ūkiams, kuriuose dominavo augalininkystė, todėl finansinių srautų judėjimas, kitaip nei Lenkijoje, nebuvo nukreiptas į gyvulininkystę.

Prisiminkime SAPARD programą, kurios 70 proc. lėšų skyrėme pasitraukimui iš žemės ūkio gamybos skatinti, o tik 30 proc. nukreipėme ūkių vystymui. Tai buvo labai didelė klaida. Kai iš kiemo išėjo gyvuliai, kartu išėjo ir noras dirbti su jais. Žmonės psichologiškai apsisprendė nutraukti saitus su ūkininkavimu, nuo ūkių atitolo ir jų šeimos nariai.

Ne tik žemės ūkis, bet ir valdžios požiūris į agrarinį sektorių per pastarąjį amžiaus ketvirtį ne kartą keitėsi. Ko pasigendate valstybės santykyje su žemės ūkiu?

Labai žaviuosi Olandijos pasiekimais. Ši šalis ne tik daug gamina, ji yra trečioje vietoje pasaulyje pagal maisto ir žemės ūkio eksportą. Olandai dominuoja sėklų ir daržovių sektoriuje. Šiltnamių ir sėjos mašinų srityje be jų neapsieinama. Liberalizavus pieno rinką, šalis gamina daugiau kaip 13 mln. tonų pieno, 34 proc. produkcijos pagaminama naudojant melžimo robotus. Įvairių tipų fermų, mėšlo tvarkymo sistemų, žemės ūkio statinių metalo konstrukcijų srityse olandai turi ką pasiūlyti pasauliui. Nors Olandijos žemės ištekliai nedideli, valstybė vertina juos kaip reikšmingą potencialą, o verslas tai jaučia ir telkiasi aplink šį sektorių, dirbdamas ir gretimose srityse, kaip antai, maisto pramonės įrengimų gamyba, naujų technologijų kūrimas, informacinių technologijų taikymas žemės ūkyje visais lygiais. Galiausiai, valstybė yra parengusi skaitmeninę darbotvarkę žemės ūkiui. Visa tai galima įvardyti vienu žodžiu - darna. Lietuvoje darnos labiausiai trūksta. Nesu nusiteikęs prieš bioekonomiką ar informacines technologijas, bet pasigendu darnaus valstybinio požiūrio, kurį kartais nustelbia siauri interesai.

Kartais susidaro įspūdis, kad valstybės vystymą norima nukreipti keliu, neturinčiu ekonominio pagrindimo, pamirštant, kad į priekį judėti įmanoma tik paisant klasikinės ekonomikos formulės, kurioje svarbų vaidmenį vaidina ištekliai ir žmonių gebėjimai. Netoliaregiška plėtoti informacines technologijas vardan technologijų atitrūkus nuo realijų, neatsižvelgus į turimus šalies išteklius.

Žemės ūkyje trūksta darbo jėgos, tad jos planuojame įsivežti iš trečiųjų šalių, gal tai ir gerai. Tik reikėtų daugiau galvoti apie skaitmenines technologijas, robotų naudojimą. Tai siejasi su aukštojo mokslo reforma. Pasvarstykime, kas prasmingiau: nukreipti jaunimą į profesines mokyklas, kurios rengia mažiau kvalifikuotą darbo jėgą, ar ruošti aukštesnės kvalifikacijos studentus, kad jie galėtų aptarnauti aukštesnio lygio technologijas ir žemės ūkio robotus. Daliai kaimo jaunimo, kurie jau niekada nesugrįš į fermas, tai gali būti įdomus ir patrauklus darbas, antra, ūkininkui, kuris dirba vienas ar su pagalbininku, atsirastų galimybė atsipūsti nuo kasdienės rutinos, nes karvę galima būtų pamelžti siunčiant komandas telefonu. Robotų diegimas žemės ūkyje priklauso nuo aptarnavimo, kurį gali garantuoti tik atitinkamo lygio specialistai.

Pasikartosiu sakydamas, kad kiekviena valstybė, vystydamasi ir tobulėdama, turi atsižvelgti į savo išteklius. Įvertinus tai, kad pasaulyje žmonių daugėja, maisto poreikis auga, o mūsų šalis turi žemės ūkio potencialą, reikėtų efektyviau panaudoti žmonių gebėjimus gaminti ir eksportuoti daugiau ir didesnės pridėtinės vertės produktų. Kuriant valstybines strategijas ir vizijas, reikia adekvatesnio požiūrio į moderniai žengiančio, gerai panaudojančio technologijas ir net paralelę gamybą vystančio, servisus turinčio žemės ūkio integravimą.

Prakalbome apie specialistų rengimą. Esate Aleksandro Stulginskio universiteto Tarybos pirmininkas. Ar universiteto jungimasis su Vytauto Didžiojo universitetu yra geriausias kelias? Ar užtenka saugiklių, garantuojančių žemės ūkio specialistų rengimą ateityje?

Priimtas sprendimas yra racionaliausias ir geriausias iš galimų. Ar tai idealus sprendimas? Niekada nesakau, kad būna idealių sprendimų. Ar užtenka saugiklių? Ne, neužtenka. Sausio pradžioje teko dalyvauti ASU ir VDU rektorių susitikime su premjeru, kuriam išdėstėme nuogąstavimą, kad dabartiniame etape yra grėsmių užtikrinant nepertraukiamą specialistų rengimą. Vyko konstruktyvus pokalbis, kurio metu pasiūlytas pilotinis projektas, numatantis pereinamąjį laikotarpį. Siekis priimti į universitetus studentus su aukštesniu balu yra teisingas, tik mes argumentuojame motyvacijos svarbą, todėl būtinos išlygos sudarant sąlygas įstoti į universitetą kaimiškos vietovės abiturientui su žemesniu balu. Jei nenorime matyti ištuštėjančių kaimų, turime galvoti apie specialistų, kurie grįš į kaimą, rengimą, kad neatsitiktų taip, kaip Akmenėje, kur per 20 metų neatėjo dirbti nė vienas jaunas aukštąjį mokslą baigęs veterinarijos gydytojas.

Europos Komisija ir Europos kaimo plėtros tinklas akcentuoja būtinybę didinti kaimo žmonių sąmoningumą ir tikėjimą agroinovacijomis. Turbūt lengviau pasakyti nei padaryti.

Pokyčiai, ypač susiję su informacinių technologijų taikymu žemės ūkyje, vyksta sparčiai, antra, labai greitas yra naujovių diegimas. Kai kurios ES šalys, pavyzdžiui, Prancūzija, Portugalija, Airija, Olandija, jau parengė skaitmenines žemės ūkio dienotvarkes, kad šis sektorius darniai įsilietų į bendrą pokyčių srautą kartu su kitomis valstybės sritimis (transportu, politika, moderniu administravimu ir kt.), priimdamas įvairias inovacijas.

Paprastai inovacijas kuria mokslininkai, kurie savo tyrimų rezultatus pritaiko praktiškai ir jie duoda didžiulį efektą. Vieno tipo inovacijų raiška vyksta valstybių lygmeniu: pieno pramonės pasiekimai Naujojoje Zelandijoje, didžiulis žingsnis ir techninė revoliucija Brazilijoje, žemės ūkio tyrimai JAV (Sent Luiso žemės ūkio tyrimų centras, kuriame dirba keli tūkstančiai mokslininkų). Kitas tipas - inovacija, kuri perkeliama į atskirą ūkį, išbandoma praktikoje, trečias tipas - vieno ūkininko savarankiškai padarytas sprendimas, turintis įtakos ūkininkavimo sistemai.

Kai manęs klausia, kam reikalingos artojų varžybos, atsakau, kad tai klasikinis žemės dirbimo būdas, kuris gali užtikrinti stabilius derlius išskirtinai nepalankiomis orų sąlygomis tam tikrose dirvose, suformuoti būtiną armens sluoksnį, kurį galima praturtinti medžiagomis įterpus šiaudus, išlyginti dirvą ir sukurti lauko agrofoną, kad javai derėtų labai vienodai. Dalis Lietuvos ūkininkų taiko bearimę žemdirbystę. Tad skirtingų žemės dirbimo būdų derinimą galima vadinti sistemine arba praktiškai sukurta inovacija.

Europos Sąjungoje daug dėmesio skiriama inovacijų partnerystės tinklo plėtrai. Konsultavimo tarnyba šiemet planuoja užbaigti projektą, kurį galima apibūdinti kaip agroinovacijų vartus, atveriančius kelią ūkininkui į pažangą. Mūsų tikslas - kad inovacijos būtų kuo labiau prieinamos ūkininkams, įvairesnės ir pigesnės. Efektyviau gamindamas, savo darbu uždirbdamas lėšų normaliam ūkio funkcionavimui, šeimos pragyvenimui, žemdirbys galės jausti didesnį gyvenimo komfortą. Šitaip išsaugotume agrarinio sektoriaus gyvybingumą, užtikrintume jo ateitį.

Dėkojame už pokalbį.