Europos Sąjungos šalių žemės ūkio statistika atskleidžia įdomų faktą. Pasirodo, Lietuvoje suskaičiuojama daugiausia žemės ūkių valdytojų moterų. Beveik pusė mūsų šalies žemės ūkių yra moterų rankose. Šie skaičiai stebina ir pačias ūkininkes, kurios pripažįsta, kad dažniausiai ūkiui vadovauja ne vienas žmogus.

Iškalbingi skaičiai

Eurostato duomenimis, iš visų ES šalių daugiausia moterų ūkių valdytojų yra Lietuvoje (47,1 proc.). Nedaug nuo mūsų atsilieka Latvija (45,2 proc.). Apie trečdalį ūkių moterys valdo Estijoje, Austrijoje, Rumunijoje, Lenkijoje, Italijoje.

Mažiausiai moterų ūkių valdytojų yra Suomijoje, Maltoje, Vokietijoje, Danijoje ir Nyderlanduose, kur ūkių valdytojų moterų skaičius neviršija 10 procentų.

Remiantis Eurostato duomenimis, imtais iš 2013 metų tyrimo, Lietuvoje buvo 171 069 ūkiai, turintys žemės ūkio naudmenų. Iš jų 89 338 ūkiai (52,2 proc.) priklausė vyrams, o 81 731 ūkį (47,8 proc.) valdė moterys. Moterims priklausė 731 981 ha žemės ūkio naudmenų, o vyrams – 1 751 133 ha, t. y. vyrų ūkiai didesni vidutiniškai 2,4 karto.

Lietuvos ūkininkių draugijos vadovė Virginija Žliobienė sako galinti lengvai paaiškinti šią statistiką. „Dėl įvairių aplinkybių ūkiai būna registruoti moterų vardu. Tačiau dažniausiai dirba ir vyras, ir kiti šeimos nariai. Pavyzdžiui, mūsų ūkį, žuvus vyrui, paveldėjo sūnus, kuris jį tvarko kartu su žmona. Kaip aš savo vyro, taip anyta tvarko mano sūnaus buhalteriją“, – paaiškina moteris, kuri pati jau nebeūkininkauja.

Paveldėtojos, našlės, marčios

Kaišiadorių rajono ūkininkė Jolanta Kelpšaitė sako pažįstanti daug moterų, valdančių ūkius. „Vienoms ūkius perdavė tėvai, kitos yra ūkininkų našlės, marčios. Nematau didelio skirtumo, kas vadovauja ūkiui. Svarbu ne lytis, o kokią galvą nešioja, kaip darbus sustyguoja. Jei matau, kad darbuotojai atsipalaiduoja, tuoj pat jiems primenu, ką mes veikiame ir kur einame. Įvedu tvarką, nesvarbu, ar vadovas su sijonu, ar su kelnėmis“, – juokiasi J. Kelpšaitė.

Moteris prieš keletą metų paveldėjo ūkį iš tėvo, gerai žinomo ūkininko Antano Kelpšos. Ji dabar valdo beveik 1 500 ha ūkį. J. Kelpšaitė ūkį iš tėvo perėmė pamažu. „Perdavimas nebuvo staigus, po truputį susipažinau su visomis sritimis. Teko imtis ir pokyčių. Pavyzdžiui, nutraukiau bendradarbiavimą su vienu technikos tiekėju, nes netenkino jų darbo kokybė. Su partneriais, kurių darbui neturiu priekaištų, toliau bendradarbiaujame“, – sako J. Kelpšaitė.

Ūkininkė vis dėlto priduria, kad vyriška vadovo ranka ūkyje praverčia. „Tai gali būti tėvas, vyras ar draugas, kaip mano atveju. Kai iškyla klausimas dėl technikos, atsarginių detalių, maniškis pasako, kad „tai ne moterų darbas“ ir išlekia nupirkti detalės. Tokiose srityse vyrai geriau susigaudo“, – mano J. Kelpšaitė.

Manikiūras – kas tris savaites

Žemaičių Kalvarijos ūkininkė Jovita Mikalauskienė mano, kad viešai skelbiama statistika neparodo tikrosios padėties. „Moterys tvarko dokumentus, buhalteriją, kad vyrų nereikėtų nuo darbų ūkyje atitraukti. Negi aš sėsiu į traktorių, kai reikia į laukus? Ir pas mus taip: mano vardu visi dokumentai, žemės nuomos sutartys, bet dirbame kartu su vyru. Esu buhalterė, todėl tvarkyti dokumentus man paprasčiau nei vyrui elektrikui ir agronomui“, – sako mišraus ūkio savininkė, auginanti apie 60 karvių, kviečius, žirnius.

Buvusi kolūkio buhalterė pasakoja, kad, iširus kolūkiams, šeima jau turėjo savo rankomis pastatytą namą, jo nepardavė ir liko kaime. Moteris ūkininkauti pradėjo nuo dviejų karvių, kurias padovanojo anyta, pirmaisiais ūkininkavimo metais jau turėjo 12 karvių. „Kolūkyje uždirbdavau 120 rublių. Tiek aš uždirbau ir iš tų pirmųjų dviejų karvių, todėl ir susigundžiau“, – juokiasi J. Mikalauskienė.

Ūkininkė pati kasdien apeina savo gyvulius. Manote, jos rankų panagės juodos? Ne, nagai blizga. „Kas tris savaites einu pas manikiūrininkę“, – pasakoja moteris. Ji randa laiko ir į kirpyklą nuvažiuoti, ir pogulio numigti. Bet moteris negali be darbo. Išvykusi į užsienį, jau po kelių dienų pasiilgsta savo ūkio.

Dabar Jovita ir jos vyras Alfredas valdo 130 ha nuosavos žemės, dar apie 70 ha nuomojasi. Dar 30 hektarų yra įsigijęs jų sūnus Arvydas, kuris dar 20 ha nuomojasi. Moteris tik gailisi nenusipirkusi daugiau žemės, kai ji kainavo tik po 600 litų už hektarą.

Padeda vyras ir du sūnūs

Šakių rajono ūkininkė Laima Stonkuvienė prapliumpa juoku, išgirdusi apie tai, kad Lietuvoje pusės ūkių savininkės yra moterys. „Pirmą kartą apie tai girdžiu. Jei statistika taip sako, vadinasi, taip ir yra“, – teigia ūkininkė, kurios agroserviso įmonė valdo beveik 5 tūkst. ha žemės, turimas turtas sudaro beveik 20 mln. eurų. Ūkyje nuolat dirba apie 50 žmonių.

Ji patvirtina, kad yra ūkio savininkė, kuri atsako už visą ūkio ekonominę veiklą. „Mes ūkininkaujame visa šeima, ne tik aš su vyru, bet ir du sūnūs su šeimomis. Svarbiausiais klausimais greit randame sprendimą, jei reikia pirkti technikos – iečių nelaužome“, – sako ūkininkė.

L. Stonkuvienė teigia, kad jau praeityje metas, kai ūkininkais lietuviai įsivaizdavo tik vyrus. „Dabar svarbu tai, ką tu sakai, mąstai, kokius sprendimus priimi ir sugebi uždirbti“, – mano ūkininkė.

Nuo 1993 metų ūkininkaujanti šeima nusipirko „Nenupės“ žemės ūkio bendrovės narių pajus. Veiklą pradėjo nuo 23 ha nuosavos žemės, vieno naujo traktoriaus, grūdų sandėlio ir šachtinės grūdų džiovyklos. Pamažu ūkis plėtėsi, įsigijo naujų vakarietiškų traktorių. Ūkis dabar vadinamas vienu šiuolaikiškiausių Lietuvoje.

Knygos vertas iškilimas

Biržų rajono ūkininkę Vaidutę Stankevičienę stebina statistika apie moteris ūkių vadoves. „Bent jau mūsų rajone ūkininkaujančias moteris galiu ant rankos pirštų suskaičiuoti. Kur kas dažniau, esant reikalui, galiu pasitarti su vyrais ūkininkais“, – svarsto 20 metų ūkininkaujanti moteris.

V. Stankevičienė neabejoja, kad ūkininkės moterys turi pranašumų prieš vyrus. „Dabar ūkininkai ne tik aria ir sėja. Daug laiko sugaištame pildydami įvairius dokumentus, paraiškas, ataskaitas. Iš prigimties moterys yra labiau linkusios atlikti tokį darbą. Valdiškos įstaigos taip pat palankiai žiūri, kai tvarkyti reikalų ateina moterys ūkininkės“, – savo patirtimi dalijasi V. Stankevičienė.

Ji pastebi, kad moterys ūkininkėmis dažnai tampa susiklosčius gyvenimo aplinkybėms, pavyzdžiui, mirus vyrui. „Dauguma ūkių valdo šeimos, kaip ir mano atveju. Aš esu labiau matoma, atstovauju ūkiui renginiuose, organizacijose, bet visiems technikos ir gamybos reikalams vadovauja vyras“, – reziumuoja V. Stankevičienė.

Jos ir vyro 800 ha gyvulininkystės ir 400 ha ploto ganyklų ūkis Parovėjos kaime suklestėjo po didžiulių pastangų. Per ekspediciją į Altajų, kur rinko bičių nuodus, moteris susipažino su būsimu vyru. Grįžę į Lietuvą susituokė, susilaukė trijų vaikų ir staiga ištiko nelaimė – sudegė jų namas Anykščių rajone. Tada šeima atvyko į Vaidutės gimtinę – Biržus, kur jos tėvai padovanojo namą ir kelis hektarus žemės.

Dar 1998 metais pirmąjį kaimyno atiduotą nudėvėtą traktorių ūkininkai sulipdė iš atskirų varžtų. Trąšas ir sėklas barstė rankomis. Plačiai nuskambėjo istorija, kaip ši šeima reikalavo grąžinti pinigus už parduotą pieną. Atsistojęs prie pieną supirkusios įmonės vartų Vytautas Stankevičius ant traktoriaus pasikabino plūgą, ant jo galo – iš uošvių sodybos pasiimtą rankų darbo karstą ir vyžas. Nenorėdama sulaukti žurnalistų, Biržų žemės ūkio akcinės bendrovės direktorė atnešė 40 tūkst. litų ir liepė pasirašyti vyrui, kad atgavo skolą.

Nei padeda, nei trukdo

Lazdijų rajono ūkininkė Alma Rutkauskienė, auginanti mėsinius galvijus, po skyrybų su vyru viena valdo ūkį. „Ta statistika – tik formalumas. Jei ūkis registruotas moters vardu, vis tiek dažniausiai jį valdo abu sutuoktiniai, o to statistika neparodo. Mano atveju po skyrybų esu vienintelė ūkio savininkė. Niekada nepatyriau nei diskriminacijos, nei man buvo uždegta žalia šviesa dėl mano lyties“, – sako 25 metus ūkininkaujanti moteris.

Ūkininkė laikosi griežtos dienotvarkės, o gerą fizinę formą palaiko sportuodama: važinėja dviračiu, maudosi ežere, žiemą slidinėja. A. Rutkauskienė sako, kad kartais ją pagauna jautrumas. Ką nors subarusi, netrukus suminkštėja. Anot jos, yra labai kietų moterų vadovių, bet ji savęs tokioms nepriskirianti.

Stambius ūkininkus neretai varsto pavydūs žvilgsniai. A. Rutkauskienė turėtų ką pasakyti: ji kartu su vyru pradėjo nuo dviejų hektarų, dirbo po 14–15 valandų per parą, kol jų ūkis pasiekė beveik 1 200 hektarų.