„Didžiumos reikalų idėjų vėjas būna Rasa“, – šypsodamasi pasakoja Darsūniškio bendruomenės valdybos narė Renata Karpavičiūtė, rodydama į bendruomenės pirmininkę Rasą Lukošienę. Ir nors tie vėjai dažnai būna permainų, tačiau klausantis moterų aiškėja, kad šiame idiliškame Nemuno slėnyje jie atneša ne tik pokyčius, bet ir išlaiko senąsias tradicijas.

Kaišiadorių rajone, Kruonio seniūnijoje esantis Darsūniškis garsėja vartais- koplytėlėmis, pastatytais miestelio prieigose. Nors senieji bromai, kaip juos vadina vietiniai, neišlikę, 1990 metais atstatyti ir pasitinka bei išlydi keliaujančiuosius Kruonio, Sekionių bei Užugirėlio kryptimis.

Išlaikyti tradicijas darsūniškiams ypač svarbu, tad Renata, kaip Kruonio kultūros centro Darsūniškio struktūrinio padalinio kultūrinių renginių koordinatorė, ir Rasa, kaip bendruomenės atstovė, sutelkusios jėgas tą paveldą kartu su visa bendruomene puoselėja visų pirma per šventes. „Mūsų kaimas neįsivaizduojamas be šių švenčių“, – sutartinai tikina moterys.

Tad žiemą čia vis dar vaikšto Trys Karaliai, linksminamasi per Užgavėnes, tebekepama, šventinama ir drauge laužiama šv. Agotos duona, nors, mokyklą sujungus su Kruonio, vaikų vis mažiau ir mažiau, dar tebekeliauja ir eisena prie jaunimo globėjo šv. Kazimiero vartų. Pavasario siausmas mažųjų džiaugsmui – Jurginės. Ir dar begalės kitų, kurias, anot Renatos, gal norėtųsi ir kitaip pakreipti, gal pavyktų labiau pritraukti jaunąją kartą, bet stipriai keisti negali, nes juk tai – tradicija, kurią privalu puoselėti.

Tuo labiau kad stengiamasi ne tik tas tradicijas saugoti, bet išnaudoti visus žymesnius krašto objektus. Štai, šiemet liepos 6 d. buvo skirta Piliakalnių metams, vyko sąšauka su anoje Nemuno pusėje esančiu Bačkininkėlių piliakalniu. Kur piliakalnis Darsūniškyje? Ogi po vandeniu. Moterys pasakoja, kad, užtvenkus Kauno marias, piliakalnio liekanas paslėpė Nemunas. Tačiau argi tai gali būti kliūtis? „Darėm su laužais, su dūdomis – puikiai susišaukėm. Mes tolėliau aikštelėj, jie irgi atėjo prie Nemuno – ir puikiai vieni kitus girdėjom. Pūtė ragus ir vienoj pusėj, ir kitoj, o vanduo juk puikiai neša garsą. Susišaukimas vyko. Idėją įgyvendinome“, – kalba Rasa, pridurdama, kad tas piliakalnių „pokalbis“ sudomino ne tik vietinius, bet ir svečius iš kitur.

Kaip nutinka, kad Valstybės diena ar Rasos su baltiškomis pagonių apeigomis sutraukia ne tik vietinius, ar iš aplinkinių kaimų, bet atvažiuoja ir iš Kauno, Vilniaus. Kas atgena žmones? „Dabar internetas viską pasako. Viešinti renginius mums padeda feisbukas“, – tikina Renata.

Spalio viduryje miestelio 645 metų jubiliejų nuspręsta minėti kultūriniu dviračių žygiu. „Turime tiek gražių vietų: ir vartai, ir pilkapiai, ir senasis 700 metų ąžuolas... Susidarė 23 kilometrai, važiavo 47 žmonės: vietiniai, Kruonio gimnazijos moksleiviai su mokytojomis, svečiai iš Kauno, iš Vilniaus, iš Alytaus... Jauniausia važiuotoja buvo 6 metų mergaitė, atvykusi su šeima iš Kauno. O iš kur sužinojo? Iš feisbuko“, – kalba Rasa.

Planuose – mobilioji aplikacija

Moterys pasakoja, kad jubiliejinio žygio sumanymą šiek tiek koregavo aplinkybės – teko naudoti popierinį žemėlapį ir stotelėse „pasižymėti“ renkant lipdu- kus. Mat iš pradžių viltasi, kad šiuo laiku bus ne tik gautas projekto finansavimas, bet bus spėta ir jį įgyvendinti. Tačiau paraiškos VVG strategijos minkštiesiems projektams dar vertinamos, tad idėją teko pasitikrinti tokiu būdu.

Paraiškose nugulę darsūniškių planai – mobilioji aplikacija telefonui, kurioje lankytojams patraukliai atsispindėtų šio tiek kultūriniu, tiek gamtos paveldu gausaus krašto maršrutai. „Bet kuris svečias galės turėti telefone programėlę ir, tarkim, atvažiavusiam į tam tikrą vietą jam bus pateikta informacija apie tą objektą, atstumą iki kito. Lankytojai galės pasižymėti, fotografuoti, siųsti mums į centrą... Galimybių daug, viską lems mūsų norai ir žmogaus, kuris kurs, fantazijos. Trūksta tik pinigų“, – planus pasitelkti technologijas kraštui garsinti ir populiarinti paaiškina Renata.

Tuo labiau kad bendruomenė jau turi patirties visuomenės reikmėms pritaikant žymesnius objektus – 2012 m. gautas finansavimas ir per porą metų įgyvendintas projektas, per kurį sutvarkytas mineralinio vandens šaltinis. Moterys sako, kad legendinio Darsūniškio kunigaikščio dukros garbei Liutika pavadinto šaltinio vanduo buvo ištirtas jau seniau, tad bendruomenė žinojo, ką turi, tačiau jau reikėjo sutvarkyti šaltinio aplinką ir prieigas.

Kur rasti namus?

Darsūniškyje akį traukia ne tik bromai, akmuo ar mineralinio vandens šaltinis. Jau važiuojant iškyla bažnyčios bokštas, puikuojasi akmeninė varpinė, šventoriuje žvilgsnis krypsta ir link kampe įsitaisiusio namuko, ant kurio užrašyta: „Bendruomenės namai“. „Namai namais, bet iš tiesų mes jų taip ir neturime“, – atsidūsta moterys.

Šventoriuje esančiame name anksčiau buvo klebonija, o bendruomenei pradėjus ieškoti, kur prisiglausti bei įsiregistruoti, vyskupija leido naudotis pastatu. Savivaldybė šiek tiek skyrė lėšų, tad buvo aptvarkytas vidus. „Žodžiu, įkūrėm tuos namus. Betgi šventoriuje... negali organizuoti renginių, vietos nedaug. Kadangi buvo sutvarkytas vidus, kilo mintis, kad neturime kaime kur šarvoti. Jokios salės nebuvo. Sutvarkėme tą namuką 2006 metais ir paleidom naudoti. Daug sielų jau ten... Tobula vieta – ir šventoriuje, ir mišios laikomos čia pat. Nors vietos galbūt trūksta, nėra komunalinių patogumų, bet ir tuo žmonės džiaugiasi“, – pastato paskirties transformacijas prisimena bendruomenės pirmininkė.

„Čia irgi darome gerą darbą bendruomenei, bet nepatenkiname kito poreikio. Tad problema nedingo, mes vis tiek neturime bendruomenės namų...“, – tarsteli Renata. Tuo labiau kad per tiek laiko daugumai bendruomenių daugiau ar mažiau apsitvarkius ir įsikūrus, finansavimo tam skirti niekas nebenori. Kol kas susibūrimai ir renginiai vyksta buvusiame Darsūniškio mokyklos pastate, kultūros padalinio patalpose, tačiau pastatas – tarp savivaldybės parduodamų. Neaišku, kada atsiras jo pirkėjas, todėl be namų neramu.

Paskelbus naują VVG strategiją, bendruomenės nariai ėmė sukti galvą, kaip ir kur tuos namus rasti. Po svarstymų Rasa kreipėsi į Kruonio mokyklos direktorę, kad leistų bendruomenei įsikurti Darsūniškio pradinės mokyklos patalpose, kuriose savu laiku istorijos mokytojo iniciatyva buvo surinkta krašto senų daiktų ir rakandų kolekcija, įkurtas muziejukas. Susitarti pavyko, pastatas pagal panaudos sutartį bendruomenei suteiktas, tad kelias teikti paraišką buvo atvertas. Pasak Rasos, vienintelė sritis, kur jie galėjo pretenduoti – bendruomeninio verslo kūrimas.

„Mes esame vieni pirmųjų, rašančiųjų kietuosius projektus. Nes bendruomenės, žmonės pagalvoja, kad verslas yra rimtas reikalas. Visi bijo tų verslų ir nenori užsiimti. Kam tas galvos skausmas ir dar nesavas... Mes su Rasa vieną kartą sėdim ant bangos – darom. Kitą kartą jau nusėdam ir taip nedarom... Paskui ramiai atsisėdam, įkvepiam, realiai įvertinam ir suprantam, kad jei ne dabar, tai niekada“, – sprendimo motyvus aiškina Renata.

Aiškiai suvokę, kad ES finansavimo šaltinis – ne begalinis, darsūniškiai šiuo etapu bandys nušauti du zuikius – ir pritaikyti patalpas bendruomenei, ir kartu sukurti verslą. Tiesa, po rimtų svarstymų paaiškėjo, kad tokiu atveju verslo kryptis gana apribota ir galima imtis maitinimo arba trumpalaikio apgyvendinimo.

Moterys sako, kad tokiam verslui pačiame Darsūniškyje net konkurentų neturi, mat maitinimo ir apgyvendinimo paslaugas teikia tik viena kaimo turizmo sodyba, esanti už 7 kilometrų, kur dabar visi po šermenų ir važiuoja gedulingų pietų.

„Nuo vienų bendruomenės namų – prie kitų. Bandytumėm daryti ir nušauti du zuikius. Kad ir namus turėtumėme, ir salė būtų, ir verslą plėtoti galėtume. Niekur nedingsi. Ir susiesime abu. Tuo labiau kad visko mes čia turime, ir turistams galime daug ką siūlyti, vieta labai dėkinga“, – svarsto moterys, tikinčios idėja, bet dar tebekalbančios būsimuoju laiku.

Jei viskas klostysis sėkmingai, matyt, vieną dieną socialiniuose tinkluose Darsūniškio bendruomenė kvies ne tik į žygius ar tradicines šventes, bet ir ilgiau pasigrožėti Nemuno slėniu.