23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2017/09
„Kiek padarysim, tokia ir bus bendruomenė“
  • Asta LAUKAITIENĖ
  • Mano ūkis

Taip tvirtina optimizmo nestokojanti Varėnos r. Valkininkų bendruomenės pirmininkė Danutė Blažulionienė, kalbai pasisukus apie šalies bendruomenių ateitį. Ji įsitikinusi, kad susibūrusios bendruomenės dabar gyvuotų jau ir be papildomos paskatos. „Kas yra bendruomenė? Tai aš, tu ir mes kartu. Iš niekur niekas nepasidarys. Kiek tu įdėsi - tiek ir gausi", - tikina moteris, primenanti, kad visų pirma reikia pradėti nuo savęs.

Bendruomenė vienija keturių kaimų: Valkininkų, Čižiūnų, Paklėštarės ir Užuperkasio, - gyventojus, nors Danutė dūsteli, kad iš pastarųjų trijų kone tik gatvės likusios. Tik vasarą daugiau judesio, gražiose Dzūkijos apylinkėse nemažai kaimo turizmo sodybų, bet sensta kaimas - kaip ir visur.

Kita vertus, nemažai yra išlaikiusiųjų gimtąsias sodybas ir tik parvažiuojančiųjų čia trumpam. „Būna, kad kvieti, sako, aš ne bendruomenės narys. Bet palaukit, kaip jūs įsivaizduojat, kas yra bendruomenės narys? Jūs gi čia gyvenat!" - tvirtą nuomonę apie bendruomeniškumą ir narystę išsako pirmininkė, besistengianti, kad šiose apylinkėse visiems būtų gražiau ir smagiau gyventi.

„Nors netrukdo - ir už tai ačiū"

Energingoji dzūkė, kuriai pačiai, rodos, net tris minutes ramiai išsėdėti neišeina, sako, kad gyventojų aktyvumas - kaip ir visur, juk „niekas neapsaugotas nuo žmogiškojo veiksnio".

„Tuščia jo, kad nepadeda, labai gerai, kad netrukdo" , - šypsosi moteris ir prisimena darbo bendruomenėje pradžią. Bendruomenė buvo įkurta 2009 m., tačiau kurį laiką niekas nevyko, bet, Danutei užsimojus parašyti ir įgyvendinti vieną projektą, veikla įsisuko, o galiausiai ir ji pati tapo bendruomenės pirmininke. Dabar jau ir žmonių daugiau pritraukta, jei reikia - atsiranda kam padėti, svarbu tik sustyguoti.

Jau kelerius metus aktyviai veikianti bendruomenė spėjo įgyvendinti ir kelis projektus: važiuojantieji pro šalį prie miestelio pastebi riboženklį - aukštai iškilusį heraldinį liūtą, Valkininkai pasipuošė ir keturiomis vietovei svarbius įvykius ar reiškinius žyminčiomis skulptūromis, atnaujinta infrastruktūra, moterys mokėsi siūti, megzti riešines, rišti sodus, pasisiuvo tautinius kostiumus.

„Pati rašau, pati įgyvendinu, bet nepatiktų - nedaryčiau. Čia tik nuo žmogaus priklauso: jei su optimizmu, gražiai, tvarkingai - taigi smagu. Niekad niekuo gyvenime nesiskundžiu. Aš džiaugiuosi. Juk padarau kažką...", - sako D. Blažulionienė ir prideda, kad jos karta - jau vyresnė, norinti daugiau disciplinos, gal būtų gerai, jog laisviau į viską žiūrintis jaunimas daugiau darbų imtųsi, bet pavasarį buvę pirmininko rinkimai parodė, kad kol kas daugumą tenkina ir esama padėtis.

Kaip ir kiekvienas darbas, ši veikla reikalauja laiko, suvokimo ir tam tikrų įgūdžių. „Kiekvienas projektas ne kartą tikrinamas - viskas turi būti centas į centą. Ir man viskas turi būti labai akuratniai (kruopščiai - red. pastaba)", - kalba moteris ir prideda, kad kitaip ji tiesiog ir negalėtų. Sąžinė, sako, įpareigoja ir, jei kas nors bent truputį ne taip - „duoda vėjo", kol vėl viskas tampa deramai sustyguota.  Bet jei tik būtų norinčiųjų perimti darbus - drąsiai perduotų ir padėtų.

Bet kol kas, atrodo, jai pačiai teks įgyvendinti idėjas, kurių bibliotekininkės galvoje nestinga. „Iškart pasenčiau, jei nieko nedaryčiau. Aš ir jauniems sakau: „Reikia veikti, o ne bėdoti." Neatneš gi niekas. Kada gi kas ką atnešė veltui?" - retoriškai klausia ir čia pat besijuokdama pasakoja, kad pasvajojanti laimėti kokią loteriją - bendruomenei ką nors gražaus galėtų nuveikti, nes lėšų trūksta.

„Kai pagalvoju, numirsim visi, o kodėl aš turiu numirti susiraukus? Žinau, kad darau tai, ką mėgstu. Pesimistiškas žmogus čia neištvertų. Visur matantis tik pinigus - irgi negalėtų. Nes čia - tik nuostolis. Kiek pravažinėji, kiek reikalų... Bet gi gali nedaryti, niekas su šautuvu nestovi ir nevaro. Kaip jaunimas sako - tai „veža", - gražiai dzūkuodama pasakoja valkininkietė apie kasdienius pasirinkimus.

Duris atvėrė bendruomenės namai

O pasirinkimas dažniausiai būna paprastas - veikti. Štai per Valstybės dieną, liepos 6 d., duris atvėrė ilgai laukti bendruomenės namai.

Būta svarstymų, galbūt renovuoti patalpas senuose kultūros namuose, tačiau galiausiai nuspręsta nupirkti anksčiau buvusią kooperatyvo parduotuvę. Kol vyko diskusijos ir derybos, tuometis savininkas išlaikė pastatą, galiausiai savivaldybė jį nupirko ir balandžio mėnesį patalpas perdavė bendruomenei. O tuomet laukė aktyvus darbas.

„Visko ten buvo. Ir tvarkėme, ir reremontavome, bet dabar jauku. Įėjai ir nesinori išeiti. Dabar tvarkome sandėlius. Greitai padarėme? Greitai. Bet jei darai.... Aš arba darau, arba nedarau. Užsiėmiau, vadinasi, reikia padaryti. Mano toks principas: nedarai - jukš. Tegu daro kitas", - pasakoja dzūkė, nepamiršdama paminėti, kad visi Valkininkai geranoriškai prisidėjo tvarkant namus - kas finansiškai, kas laiku ir darbu.

Spartūs valkininkiečiai neliko nepastebėti. Sako, per atidarymą ir rajono meras negalėjo patikėti, kad žengia į tą patį pastatą, nes, savivaldybei nupirkus ir perdavus, jam buvusi tik viena mintis - ką ta moteris čia gali padaryti...

Visų pastangomis ir jau atsiradusiu aplinkinių gebėjimu pagalvoti ne tik apie savo kiemą, bendruomenės namuose atsirado ir baldai, ir buitinė technika, įrengta virtuvėlė. „Vyras jau kartais sako aik tu peklon su savo bendruomene. Gyvenk ti ir sėdėk. Bet iš kur gi paimsi - ne namo, o iš namų. Bendruomenėj taip jau yra", - juokiasi dzūkė. Bet ir kiek pabambėjęs vyras, ir kiti šeimynykščiai apsisukę ir vėl gelbėja paprašyti.

„Reikia turėti svajonių. Nes jei nesvajosi, nieko ir nebus. Mintys materializuojasi. Ką dabar svajoju? Kad visi būtų sveiki. Ir dar - kad pastato paskirtį reikia pasikeisti. Vėl reiks į savivaldybę kelalis minc. Va, sieną sumūrijo, reiks durys daryc. Išorės duris irgi reikia keisti. Žemiškos svajonės...", - net neturi minties, kad pastatas be veiklos, tik kaip priebėga Valkininkų žmonėms, gali stovėti. Nauja VVG strategija ir jau „užvesta" bendruomenė lyg įpareigoja daryti daugiau. Ir svajoti daugiau.

Ketinimai - socialinė veikla

Jei viskas susiklostys sėkmingai, žiū pasvajojimai ir taps realybe. Danutė viena po kitos vardija mintis, kaip norėtų „įdarbinti" pastatą.

Apylinkių žmonės sensta, yra stingančių globos ir rūpesčio - vis reikalingesnės tampa socialinės paslaugos. Dabar senučiukus, kai prireikia, nuprausti veža į Varėną. Sako, savivaldybės sistema gera, tačiau kodėl to nepadarius čia, vietoje? Nereikėtų senelių toli vežioti. Galima būtų įrengti tinkamą dušo kabiną, pastatyti skalbyklę, kad ir rūbus, patalynę būtų galima išskalbti.

Patalpos būtų tinkamos ir sporto salytei įrengti: jaunesni, šeimos su vaikais galėtų čia užsukti po darbų.

Galų gale, žmogui ištikus bėdai - irgi nėra tinkamų patalpų, galbūt bendruomenės namai galėtų ir tokią paslaugą pasiūlyti.

Patalpose galėtų glaustis ir vietos istorijos ekspozicija - Danutė jau pradėjo tartis su mokykla, kurioje likę vietos muziejaus eksponatų. Tam reikia muziejinių spintų, bet ir dėl jų jau domisi, tarpusavyje kalbasi.

Valkininkų apylinkėse yra devyni į kultūros vertybių registrą įrašyti objektai. Kraštas gausus ir nepelnytai pamirštų istorijų - čia buvusi Bonos ir Žygimanto Augusto dvarvietė, pranciškonų vienuolynas. Moteris sako neketinanti kokių nors pastatų atstatyti, juk užtenka tai išlaikyti atmintyje, žinoti ir pasakoti, dalytis. Bendruomenės namai galėtų tapti tam tikru vietovės informacijos centru.

Minčių yra, dabar lieka tik sulaukti šaukimo ir išgryninus viską suguldyti į paraišką. Nors naujojo laikotarpio verslo ir socialiniai projektai bei jiems keliami reikalavimai ne vieną gąsdina, Danutė moja ranka - nėra nieko neįveikiamo.

„Jei labai bijosi, jei matysi, kad neįveiki - nedarysi. Juk bus atitinkami mokymai, o toliau viskas po žingsnį. Patys pirmieji projektai man irgi buvo tamsus miškas. Bet, sako, miškas baisus, kol neįžengi, o toliau eini ir išeini. Ir su Varėnos VVG visada gali pasitarti", - optimistiškai naujam etapui nusiteikusi Valkininkų bendruomenės pirmininkė.

Anot jos, juk jei ne į Lietuvos bendruomenes investuotos ES lėšos, vargu ar viskas taip būtų buvę, o dabar kaimai pagražėję, kiek viešųjų erdvių sutvarkyta. Ir net jei nebebus tokių finansinių injekcijų, kiek tik išgalės pačios, jei tik bus energingų vedlių - bendruomenės judės. Juk žmonės jau pripratę burtis, veikti, galų gale, švęsti kartu.

„Kaip šeima, taip ir bendruomenė. Yra visko. Juk gyvi žmonės - su savo emocijomis, su savo norais, su savo ambicijomis. Bet svarbu, kaip tu į jas pažvelgsi. Jei gerai nusiteikęs, tai ir namuose, ir bendruomenėje bus gerai", - išlydėdama ir kviesdama sugrįžti ne tik į miško gėrybių dosnų Dzūkijos kraštą kalba Danutė Blažulionienė.