Didžioji dalis Lietuvos bendruomenių jau perkopusios dešimtmetį. Per tą laiką keitėsi ne tik bendruomenių vadovai, bet kito ir patys žmonės, gražėjo aplinka, į kaimiškąsias vietoves atkeliavo ES lėšos. Naujasis paramos laikotarpis ir patvirtintos vietos plėtros strategijos bendruomenėms vėl iškėlė klausimus: kokios jos yra, kokios turi ir, ypač - nori, būti. Ar tikrai galima kurti socialinį verslą? Kokia veikla naudingiausia vietos žmonėms? Į tai atsakymų ieško ir Panevėžio rajono Miežiškių kaimo bei „Upytės žemė" bendruomenės.

Miežiškių kaimo bendruomenei metus vadovaujanti Jurga Švagždienė šypsosi, kad dabar jie tiesiog ilsisi po darbų, nuveiktų per 2016 m., kai Miežiškiai buvo viena iš Lietuvos mažųjų kultūros sostinių. Kita vertus, tai, kas padaryta pernai, tarsi įpareigoja nenuleisti kartelės ir šiemet, tad veiklos užteks, tačiau imtis didelių projektų ar jau minėto verslumo neketina.

„Nelabai įsivaizduoju, kurioje verslo srityje bendruomenė galėtų reikštis. Kodėl ne pats žmogus imasi ir kuria tą darbo vietą? Aš žiūriu skeptiškai. Nebent tai būtų socialinis verslas. Bet pagal naują VVG strategiją turi sukurti darbo vietą, kad žmogus save išlaikytų, užsidirbtų atlyginimą ir sumokėtų mokesčius. Ir dar aš visada sakau: „Kas gali dirbti, tas jau dirba". Sukurti verslą ir rasti žmogų, kuris paliktų normaliai apmokamą darbą ir eitų į neaiškumą, yra labai sunku. O rasti tokį, kuris neturi darbo ir gali būti potencialiai geras darbuotojas...", - kalba moteris ir prideda, kad galbūt jos skepticizmą lemia tai, jog ji pati su vyru turi verslą ir žino, ką tai reiškia.

Jurgai antrina ir Miežiškių kultūros centro direktorė, ilgametė bendruomenės narė Birutė Titienė, geru žodžiu prisimindama prieš gerą dešimtmetį siųstus talkininkus viešiesiems darbams atlikti. O dabar ir tvarkos miestelyje norisi daugiau, ir pagalbos reikia, tačiau sužinojus, kokius žmones seniūnas šią savaitę gali atsiųsti, suvoki, kad geriau išsiversti be tokių talkininkų. Žmonės keičiasi.

„Aš galvoju, kad yra vietos, kur verslumo projektai pavyks, yra, kur - ne. Mes savo potencialo neįžvelgiame, nors labai ilgai svarstėme dėl muziejaus veiklos, galvojome jo įkūrėją įdarbinti, tačiau paskaičiavome ir supratome, kad nepavyks", - pasakoja B. Titienė apie unikalų eglutės žaisliukų muziejų, įkurtą bibliotekininkės Violetos Karklytės iniciatyva. Tačiau eglutės žaisliukai - sezoninis susidomėjimo objektas, o darbo vietą išlaikyti ir mokesčius mokėti tektų visus metus.

Moterys pasakoja, kad ir dabar užsukantys lankytojai aukoja šiam muziejui, tačiau surenkamų lėšų užtenka tik šildymui ir elektros sąskaitoms.

Prakalbus apie galimą edukacinių programų nišą, J. Švagždienė sutinka, kad tai - vienas iš galimų bendruomenių veiklos variantų, tačiau prideda, kad vien tik pati edukacinė programa vargu ar gali būti tiek įdomi, būtinas traukos objektų kompleksas, kurio Miežiškiai neturi.

B. Titienė sako, kad nuo konkrečių ilgalaikių įsipareigojimų ją kiek atgraso ir turima patirtis. „Galėtume pasiūlyti visokių programų. Štai, prieš kažkiek metų ėmėmės siauruko „apiplėšimo". Kai įsipareigoji, kad darai, negali pasakyti „ne", o komanda - saviveiklininkai. Iš pradžių buvo entuziazmo, o paskui ėmė svarstyti, kodėl jiems reikia lakstyti, prašinėtis iš darbų. Kad gaunami pinigai nueitų į kultūros centro specialiąsias lėšas? Galvojome, kaip tiems žmonėms atlyginti. Paskui prasidėjo svarstymai, ar už tiek verta, ir savaime iširome", - kalba moteris, čia pat keldama klausimą dėl įvairių edukacijų ir joms vykdyti būtinų taisyklių laikymosi, juk čia - ir žmonių sauga, ir transportas, ir galbūt dar maistas.

„Žmones sieja labai paprasti dalykai"

Tai koks tuomet turėtų būti bendruomenių vaidmuo? J. Švagždienė sako tebeieškanti atsakymo, tačiau mano, jog kultūrinę funkciją, ypač jų krašte, kur stipriai išplėtotas kultūros įstaigų tinklas ir jos gana stiprios, derėtų toms įstaigoms ir palikti. Bendruomenė čia galėtų būti tik kaip partnerė.

„Man norėtųsi krypti į miestelio gražinimą ir žmonių telkimą kitoms funkcijoms. Kad ir seniūnija, ir mokykla, ir kultūros centras, ir biblioteka, ir klebonas dirbtų kartu. Kad būtų tikra bendruomenė, kiekvienas žmogus pagal savo gebėjimus galėtų bent kažkiek skirti savo laiko. Visada galima rašyti projektus ir gauti finansavimą, bet jei tai reikalinga tik mažai saujelei žmonių, tai neprasminga. Turi būti išliekamoji vertė didesnei mūsų visuomenės daliai", - svarsto bendruomenės pirmininkė, pabrėždama, jog itin svarbus žmonių aktyvumas.

B. Titienė tikina, kad vadove tapusi Jurga į bendruomenę atnešė naujų vėjų ir suvokimą, jog žmonėms kartais reikia labai nedaug, kad juos sieja paprasti dalykai: bendruomenės sveikinimas jubiliejaus proga, dovanėlė vaikams mokslo metų pradžioje, mažiesiems padovanota šventė su Kalėdų Seneliu, mamas sveikinantis vietos orkestras po mišių ar tiesiog artimiesiems pareikšta užuojauta iškeliavus bendruomenės nariui.

„Tokios iniciatyvos tikrai įgyvendinamos nesunkiai, joms nereikia didelių pajėgų, ilgai ruoštis. Kad ir orkestro sveikinimas - trumpas, momentinis, bet sukelia džiugesio. Reikia tik iniciatyvų, tik postūmio. Bet svarbu, kad postūmis nebūtų tik mano ar tik Birutės. Tikrai žmones vienija labai paprasti dalykai ir smulkmenos sukuria didelį pasiekimą", - kalba J. Švagždienė, čia pat vardydama, kaip iniciatyvos tampa tradicijomis, išsiplėtoja: ir bendradarbiavimas su „Maisto banku", ir minėtos V. Karklytės iniciatyva įsitraukimas į projektą „Nedelsk", virtęs masiniu sveikatos ir sveikatinimo renginiu, ir atsigręžimas į miestelio istoriją.

Jos teigimu, matyt, bendruomenės tokia ir turėtų būti funkcija - vienyti žmones bendrai veiklai, kad miestelis būtų gražesnis, kad gyventi jame būtų geriau, kad žmonės vienas kitą labiau pažintų, kad turėtų galimybę pasidžiaugti kartu ar padėti ištikus sunkesnei situacijai.

„Per jaunimą ateis ir vyresnis žmogus"

Fone vis ataidint Upytės Antano Belazaro pagrindinės mokyklos vaikų balsams, bendruomenės „Upytės žemė" pirmininkas Audrius Zalatoris, aktyvios bendruomenės narės, mokyklai vadovaujanti Jurgita Zalatorienė ir jos pavaduotoja Odeta Baltramiejūnienė sako, kad natūraliai susiklostė, jog jų bendruomenės ašimi tapo mokykla.

J. Zalatorienės nuomone, prioritetas - kad jaunimui kaime būtų įdomu, kad jį galima būtų čia išlaikyti, nors kartu sugalvojama veiklų ir vyresniesiems. Jai antrina ir O. Baltramiejūnienė: „Bet per jaunimą visada ateis ir vyresnis žmogus. Jei vaikai šoka, tai ir tėvai, ir seneliai ateis pažiūrėti. Ir jie įsitrauks į veiklą. Bendruomenė ir reikalinga tam, kad kažką padarytum savo kraštui. Buvo šiaudinio namo idėja, tada krepšinio aikštelė, stadionas atsirado... Tai bendruomenę vienija ir buria."

Anot A. Zalatorio, bendruomeniškumą lemia ir tai, kad nesubyrėjo buvusios įstaigos ir daugelis sukasi bendruose darbuose. Juk Upytėje veikia LAMMC Upytės bandymų stotis, UAB Upytės eksperimentinis ūkis, Tradicinių amatų centras, yra seniūnija, biblioteka, minėtoji mokykla, darželis, medicinos punktas, odontologo kabinetas, pirtis.

„Dabar uždaro mokyklas, tad, jei nesistengsime dėl mokyklos, jei nepadarysime aikštelės, stadiono, vaikų nesurinksime, bus blogai. Jei tame kaime gyveni, jam atiduodi bent dalį savęs, kad atsirastų kažkas. O jei tik atvažiuoji permiegoti...", - šneka bendruomenės pirmininkas, minėdamas daugelio netoli didesnių miestų esančių kaimų privalumą, tuo pat metu tampantį ir trūkumu. Tušti namai čia nestovi ir protingomis sąlygomis bemat įsigyjami, tačiau daliai naujųjų gyventojų vietovė taip ir lieka tik namais, kuriuose stovi lova, o visas socialinis gyvenimas verda mieste.

„Ar mes tam užaugę?"

Retoriškai klausia A. Zalatoris, kalbai neišvengiamai pasisukus apie bendruomenių verslus. „Upytės žemė" iš ankstesnių projektų jau turi įsigijusi aliejaus spaudimo presą, šiuo metu jis bandomas, linų sėmenų aliejus jau keliauja į parodas, dovanoms. Bendruomenės pirmininkas tikina, kad aliejaus gamyba tikrai pajudės, tačiau, ar imtis dar ko nors - verta gerai apsvarstyti.

„Ne visi verslą gali plėtoti. Dabar bendruomenes labai stumia verslauti, bet... verslininkai neišplėtoja, o čia bendruomenė padarys? Gerai, jeigu kur kaimeliuose atsiranda vienas kitas jaunas veržlus žmogus, bet daug tokių nėra. Mes dar negalime skųstis, bet kitur blogiau. Vyresnio amžiaus žmogui sunku tapti versliam. Koks tikslas?.. Gal idėja nukopijuota ir gera, bet ar mes tiek užaugę? Galbūt tuomet bendruomenėms reiktų peržiūrėti mokesčius. Arba išvis neapmokestinti. Juk dabar įdarbini žmogų - vien kiek sudaro GPM ir „Sodros" mokesčiai. O jei kažką gaminsi, tai dar ir PVM prisidės", - kelia klausimus vyras, o jam antrina O. Baltramiejūnienė, primindama, kad tokiu atveju ne tik darbuotojas, bet ir buhalterija turi atsirasti. Štai todėl gąsdina darbo vietos sukūrimas ir įsipareigojimas ją išlaikyti.

Tuo tarpu J. Zalatorienė svarsto, kad galbūt išeitis būtų verslo ir bendruomenės partnerystė. Kita vertus, daugeliui rimtu iššūkiu gali būti savo nišos paieška. „Spausti sėmenų aliejų pradėjome tam, kad išlaikytume unikalumą. Juk linai - Upytės simbolis. Aptikti savo unikalumą labai sunku. Visko jau pridaryta: blynų, sūrių... Mums linų sėmenų aliejus atrodo kaip siūlo galas. Bandysime", - sako Upytės gyventoja.

J. Zalatorienė ir O. Baltramiejūnienė šypteli, kad jos abi linkusios daug prisisvajoti, galinčios puikių planų prikurti, bet Audrius nuleidžia ant žemės. Ir nors naujajai vietos plėtros strategijai turi dar vieną verslo idėją, visų pirma, nori į gyvenimą paleisti nuo seno jų kraštą garsinančių linų sėmenų aliejų.