23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2015/01
Šerti ar nešerti miško žvėris?
  • Vytautas RIBIKAUSKAS
  • Mano ūkis

Papildomas laukinių žvėrių šėrimas daro įtaką jų populiacijos gausėjimui. Tad reikia ar nereikia, kada reikia papildomai šerti miško gyventojus - į šiuos klausimus bandysime rasti atsakymą.

Medžiotojai nori, kad miškuose būtų kuo daugiau žvėrių. Tai stengiamasi įgyvendinti jau nuo pirmosios Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, kai po carinės Rusijos imperijos jungo, po karų ir revoliucijų stambiųjų kanopinių žvėrių Lietuvoje buvo likę labai mažai. Žvėrių apsauga, gausinimas prasidėjo nuo 1920 m. įkurtos prof. Tado Ivanausko vadovaujamos Taisyklingos medžioklės draugijos.

Po Antrojo pasaulinio karo žvėrių gausinimo politiką vykdė Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija, Gamtos apsaugos komitetas, miškininkai. Ir pastangos davė rezultatus: praėjusio amžiaus 8-9 dešimtmečiuose ir 10 dešimtmečio pradžioje kanopinių žvėrių skaičius pasiekė iki tol Lietuvoje neregėtas aukštumas. Netgi buvo „perlenkta lazda" ir žvėrys pradėjo daryti didžiulę žalą miškams bei žemės ūkiui. Kai žvėrių prisiveisė daug, pradėta rūpintis jų gausos reguliavimu, kad būtų išvengta didelių miškų ir žemės ūkio nuostolių.

Visą savo darbinę veiklą paskyręs kanopinių žvėrių ir miško santykiams Lietuvos miškų instituto mokslininkas prof. Vytautas Padaiga sudarė leistinas kanopinių žvėrių miško ploto vienete normas ir kurį laiką žvėrių kaimenės po truputį buvo mažinamos. Šiuo metu Lietuvos miškuose gyvena gerokai daugiau kanopinių žvėrių, negu nurodoma dabar negaliojančiose jų tankio normose. Gausinant kanopinių žvėrių populiacijas, be kitų priemonių (taisyklinga, tausojanti medžioklė, draustinių steigimas, žvėrių perkėlimas į jų mažiau apgyvendintas teritorijas, brakonieriavimo mažinimas, natūralių pašarų miškuose gausinimas), svarbų vaidmenį vaidina ir papildomas žvėrių šėrimas, ypač sunkiomis giliasniegėmis žiemomis. Tad klausimas, šerti ar nešerti kanopinius žvėris, aktualus.

Papildomas gausus šėrimas žiemą ir vasarą ypač paskatino šernų populiacijos Šerti ar nešerti miško žvėris? Papildomas laukinių žvėrių šėrimas daro įtaką jų populiacijos gausėjimui. Tad reikia ar nereikia, kada reikia papildomai šerti miško gyventojus - į šiuos klausimus bandysime rasti atsakymą. didėjimą. Dabar per apskaitas prieš jauniklių atsiradimą Lietuvoje suskaičiuojama apie 60 tūkst. šernų. Laikant, kad šernai gyvena visame mišku apaugusiame plote, 1 000 ha tenka 29 miškinės kiaulės, o pagal anksčiau minėtas mokslininkų rekomendacijas netgi derlingiausiuose miškuose jų turėtų būti tik 18. Metų pradžioje prieš jauniklių vedimą Lietuvos miškuose galėtų gyventi apie 20-30 tūkst. ilgašnipių.

Gerai įmitusios, žiemos nepriteklių nejaučiančios šernės veda gausias jauniklių vadas, paršelius jau atsiveda ir dar metų amžiaus nesulaukusios patelės. Bet kuriuo metų laiku gimę šerniukai puikiausiai išgyvena, todėl šernų populiacija pučiasi kaip „ant mielių".

Mano galva, pats principas gausiai šerti žvėris, kad jų prisiveistų kuo daugiau, yra ydingas. Anksčiau minėtos kanopinių žvėrių tankio normos buvo paskaičiuotos remiantis tyrimais, kiek kokių žvėrių Lietuvos miškuose, atsižvelgiant į miško dirvų derlingumą ir nuo to priklausančią medžių rūšių įvairovę, gali išgyventi misdami natūraliais gamtoje esančiais pašarais. Nesuprantu tų medžiotojų, kurie iš kiekvienos medžioklės, kurios organizuojamos vos ne kasdien, nori parsitempti pusę šerno, nupenėto tokiais pat pašarais kaip naminės kiaulės. Bet ar ne geriau parsinešti mažą natūraliais pašarais mitusio žvėries ekologiškos mėsos gabaliuką?

Medžiotojų klubai nėra pelno siekiančios įmonės, o miškų plotai nėra žvėrių fermos. Medžioklės tikslas toli gražu nėra mėsos paruošos. Todėl priveisti žvėrių tiek, kad jie negalėtų pramisti natūraliais pašarais, yra netinkami medžiotojų ir aplinkosaugininkų tikslai. Tik kai dėl palankių klimato ir mitybos natūraliais pašarais sąlygų kanopinių žvėrių prisiveisia per daug, medžiotojai privalo jų skaičių mažinti kultūringai medžiodami. Ir taip didelę dalį kanopinių žvėrių mitybos neišvengiamai sudaro žemės ūkio kultūros, tai gerokai paspartina jų populiacijos gausėjimą. Taigi dar viena medžiotojų pareiga - kiek įmanoma saugoti žemės ūkio kultūras nuo kanopinių žvėrių.

Žinoma, kai dėl kokių nors priežasčių žvėrių gerokai sumažėja, medžiotojų pareiga - imtis visų galimų priemonių jai atstatyti, įskaitant ir gausesnį papildomą šėrimą.

Kokius žvėris kuo šerti

Sureguliavus kanopinių žvėrių gausą iki normalaus dydžio, papildomai juos šerti reikėtų tik esant ypač nepalankioms išgyvenimo sąlygoms labai šaltomis ir giliasniegėmis žiemomis.

Stambiausių mūsų miškų žvėrių briedžių (stumbrai Lietuvos miškuose vis dar neranda tinkamos vietos) papildomai šerti nereikia. Norint palengvinti jų gyvenimą šaltuoju metų laiku, reikėtų tik lapuočių medžių (ypač drebulių) biržių kirtimą atidėti žiemos metui. Jeigu tai padaryti nepavyksta, miškininkai, bendradarbiaudami su medžiotojais, elninių žvėrių lankomose vietose specialiai nukerta drebulių, blindžių, šermukšnių.

Nukirstų lapuočių medžių žieve ir ūgliais žiemą maitinasi ir taurieji elniai, danieliai, stirnos, zuikiai. Šiems gyvūnams tinka ir gerai paruoštas vasaros pradžioje nušienautos žolės šienas, ypač mėgstamas yra dobilų ar natūralių pievų įvairiažolis šienas.

Elniniams žvėrims žiemą papildomai šerti skirti pašarai skirstomi į tris grupes: stambieji (aukštos kokybės šienas, lapuočių medžių šluotelės), sultingieji (obuoliai, šermukšnių uogos, morkos, bulvės, pašariniai ir cukriniai runkeliai) ir koncentruotieji pašarai (gilės, kaštonai, įvairūs grūdai ir jų atliekos). Šluotelės rišamos iš įvairių lapuočių medžių bei krūmų šakelių, džiovinamos vėjo perpučiamose patalpose, kur nepatenka tiesioginiai saulės spinduliai.

Šernai - visaėdžiai žvėrys, tačiau papildomai šerti juos reikėtų natūralios kilmės pašarais: įvairiais grūdais, jų atliekomis, vaisiais, daržovėmis, šakniavaisiais. Dabar, Lietuvoje plintant afrikinio kiaulių maro židiniams, šerti šernus visiškai uždrausta, leidžiant natūralios kilmės pašarus iki 100 kg naudoti tik žvėrių jaukinimo vietose, juos medžiojant tykojimo medžioklėse. Kai šernų šėrimas uždraustas, sultingaisiais ir koncentruotaisiais pašarais nereikėtų šerti ir elnių bei stirnų, nes sunku šiuos pašarus pateikti taip, kad jų negalėtų pasiekti ir šernai.

Stambiųjų ir sultingųjų pašarų santykis turėtų būti ne mažesnis kaip 1:3. Vienam elniui gilią žiemą (stirnoms kritinis sniego dangos storis yra 15-20 cm, o elniams ir šernams - 20-30 cm) per parą reikia 5 kg sultingųjų, 1 kg koncentruotųjų ir 1 kg stambiųjų pašarų, o stirnai - atitinkamai 5 kartus mažiau. Vienam šernui žiemą per parą reikia 2 kg koncentruotųjų ir 1 kg sultingųjų pašarų.

Tačiau, kaip nurodo prof. V. Padaiga, didinant teritorijos talpumą elniniams žvėrims, svarbiausia yra gausinti jų natūralių pašarų išteklius, kurių negali pakeisti pašarai, skirti naminiams gyvuliams. Stirnoms varpinių žolių šienu galima pakeisti tik 1 proc., dobilų šienu - 5-10 proc. natūralių pašarų spygliuočių miškuose. Esant nualintoms žiemos ganykloms, aukštos kokybės stambiaisiais, sultingaisiais ir koncentruotaisiais pašarais stirnoms galima pakeisti iki 30 proc., elniams - 50 proc. natūralių pašarų.

Šėryklų tipai

Dar daug kur žvėris šerti praktikuojama be kokių nors papildomų įrenginių: sultingieji ir koncentruotieji pašarai tiesiog išberiami ant miško paklotės, šienas sukaišiojamas tarp medžių ir krūmų šakų, ant šakų sukabinamos šluotelės. Tokio šėrimo trūkumai:

  • pašarai sušlampa nuo lietaus, susimaišo su dirvožemiu ir žvėrių išmatomis ir greitai sugenda;
  • šėrykla greitai tampa dvokiančiu liūnu;
  • gali būti platinamos žvėrių ligos;
  • tokias šėryklas kiekvieną pavasarį reikia iškuopti, pašarų liekanas užkasti, o šėrimo vietą dezinfekuoti arba perkelti kitur.

Paprasčiausias šėryklos įrenginys yra stoginė su atvirais šonais. Šiose šėryklose pašarai taip pat išberiami ant žemės, tačiau juos mažiau veikia krituliai, jie ilgiau išbūna sausi ir ne taip greitai genda. Mažiausia kritulių įtaka pašarams būna juos supylus į stogines, kurių 2 ar 3 šonai yra uždari.

Biriems pašarams (grūdams, grūdų atliekoms) kartais įrengiami savotiški bokšteliai. Į juos pripilama gana daug pašaro, kuris, žvėrims maitinantis, pamažu byra į šonuose pritaisytus lovelius. Šernai sumanūs žvėrys, greitai išmoksta paimti birius pašarus ir iš įvairiausių įrengimų. Tuo naudodamiesi medžiotojai pašarus pila į plastikines arba metalines statines su įtaisu grūdams iš statinių išbirti, į stiklinius butelius, automobilių padangas ir t. t. Mano galva, nors žvėrys iš tokių „šertuvių" pašarą suvartoja racionaliai ir per ilgesnį laiką, tačiau jos nesiderina prie miško aplinkos, o miškas yra tik užšlamštinamas.

Gamtoje sutvarkyta taip, kad aptikę pašarus pirmiausiai pasimaitina stambesnieji, stipresnieji bandos nariai. Tad šernų jaunikliams įrengiamos specialios stoginės šėryklos, kurios aptveriamos rąstais ar lentomis, o prie žemės paliekamas tarpas, kad pro jį pralįsti galėtų tik maži paršeliai.

Šienui įrengiamos tradicinės dengtos arba nedengtos ėdžios arba pastatomi bokštai su pakeliamu stogu. Bokštai patogūs tuo, kad į juos galima sukrauti visos žiemos šieno atsargas. Žvėrys šieną iš bokšto peša pro šonuose paliktus tarpus. Prie ėdžių ar šieno bokštų, ant medžių ir krūmų šakų gali būti kabinamos lapuočių medžių ir krūmų šluotelės.

Elniniams žvėrims prie šėryklų ar atskirai būtina įrengti druskos laižyklas. Jos būna taip pat įvairių konstrukcijų. Paprasčiausia yra stulpinė laižykla, kai druskos ritinys užmaunamas ant kuolo. Nuo lietaus druska tirpsta, tirpalas teka stulpu žemyn, o žvėrys jį laižo. Jeigu naudojama biri druska, ant stovo viršaus pritvirtinamas koks nors indas su mažomis skylutėmis druskos tirpalui ištekėti.

Druskos laižyklos gali būti įruošiamos medžių kelmuose, loviuose ir pan.

Kanopinių žvėrių šėryklų negalima įruošti arti jaunų miško želdinių, nes net ir paėdę elniniai žvėrys skabys medelių ūglius ar laupys žievę, o šernai, knisdami dirvą, išvartys mažus sodinukus.

Tenka apgailestauti, kad dabar mažai kur medžiotojai žiemą lesina kurapkas. Kurapkų sparčiai mažėja visoje Europoje. Lietuvoje netgi uždrausta jų medžioklė. Sunkesnėmis žiemomis, kai susidaro storesnė sniego danga, o ypač kai sniegas pasidengia ledo plutele po atlydžių ir lijundrų, laukų vištelėms išgyventi labai sunku. Kurapkoms dažniausiai iš eglišakių pastatomos slėptuvės-lesyklos, kurių viduje išberiama įvairių grūdų, grūdų atliekų, smulkintų šakniavaisių ir daržovių, šieno nuobirų, piktžolių sėklų. Slėptuvės įruošiamos prie laukuose esančių tankių spygliuočių medžių želdinių, dygių krūmų (erškėčių, gudobelių) sąžalynų, kad paukščiams būtų kur slėptis nuo vanagų. Jeigu žiemą daug sniego, aplink lesyklas-slėptuves būtina jį nukasti. Labai efektyvus pagalbos būdas kurapkoms, kai, suderinus su žemių savininkais, sniegas ruožais nustumdomas nuo žiemkenčių pasėlių. Taip palengvinamas ir zuikių bei stirnų gyvenimas, o žiemkenčiai per daug nenukenčia.

Atskiras kanopinių žvėrių papildomo maitinimo būdas yra pašariniai laukeliai. Šiuose laukeliuose, paprastai įdirbamuose miško aikštėse ar pamiškėse, sėjami įvairūs javai, kukurūzai, runkeliai, bulvės, topinambai, kmynai, įvairios kultūrinės žolės ir kiti žvėrių mėgstami augalai. Gerai, kai tokie laukeliai yra aptveriami ir žvėrys maitintis įleidžiami norimu laikotarpiu praardžius dalį tvoros ar atvėrus plačius vartus. Taip žvėrys maitinasi kaip įpratę natūraliomis sąlygomis, nesusikoncentruoja į labai mažą šėryklų plotą, todėl sumažėja galimas ligų platinimo pavojus.