Mano Ūkis 2014/11
Bebrų gausos reguliavimas
  • V. Ribikauskas
  • Mano ūkis

Pagal Aplinkos ministerijos skelbiamas oficialias apskaitas per paskutinius septynerius metus bebrų Lietuvoje padaugėjo 2,1 karto: nuo 23 778 žvėrelių 2006 m. iki 49 446 graužikų 2013-aisiais. Ir tik 2014 m. apskaitoje nustatytas bebrų populiacijos sumažėjimas 5 030 žvėrelių (suskaičiuota 44 416 stambiųjų graužikų).

Tačiau medžiotojų vykdomomis žvėrių apskaitomis 100 proc. tikėti neverta - jos parodo nebent tik tendenciją, kad bebrų Lietuvoje nuolatos daugėja. Tai rodo ir šių žvėrelių sumedžiojimo didėjimas (skaičius gana tikslus, nes slėpti sumedžioto bebro nėra jokio tikslo). Žinoma, prie sumedžiotų žvėrelių dar reikėtų pridėti brakonierių laimikius. Kad medžiotojai vis labiau susidomi bebrų medžiokle, rodo ir staigus šių graužikų sumedžiojimo skaičiaus padidėjimas per praėjusį medžioklės sezoną: sumedžiota 21 749 žvėreliai arba 9 971 daugiau negu praėjusiu sezonu. Tai iš dalies lėmė ir tai, kad vis daugiau lietuvių šeimininkių bebrieną pripažįsta tinkama maistui.

Didieji graužikai gyvena visose didžiosiose Lietuvos upėse, upeliuose, dirbtiniuose tvenkiniuose, daugumoje ežerų, pelkių bei dalyje melioracijos griovių bei kanalų, o ir į likusius jie pastaruoju metu skverbiasi gana intensyviai. Todėl ypač svarbu kanalus ir griovius nuolat prižiūrėti, valyti jų dugną, šienauti šlaitus, kirsti prie laukuose esančių griovių augančius medžius ir krūmus. Tik taip galima sumažinti bebrų daromą žalą žemės ir miškų ūkiams, kai graužikų patvenkti grioviai užtvindo nemažus žemės plotus. Tačiau vien šių priemonių nepakanka. Reguliuojant bebrų populiacijos gausą svarbiausias vaidmuo vis tik atitenka medžioklei.

Vienas ilgiausių medžioklės sezonų

Bebrų medžioklės sezonas vienas ilgiausių: prasideda rugpjūčio 1 d. ir tęsiasi iki balandžio 15 dienos. Medžiojama šiais būdais: tykojant, su šunimis bei gaudant spąstais.

Graužikai tykojami medžiotojui sėdint bokštelyje ar kitoje priedangoje. Netrikdomi bebrai žmogaus nelabai bijo, o savo veiklą bebravietėse pradeda dar šviesiuoju paros metu (šaunant į bebrą šviesti medžiokliniu prožektoriumi neleidžiama). Žvėrelių laukiama jų maitinimosi vietose, prie užtvankų, trobelių ar plaukiojimo kanalais trasų - visur, kur matomi jų veiklos pėdsakai. Šauti geriau į krantą išlipusius ir kiek toliau nuo vandens nutolusius bebrus. Šaunant į plaukiantį žvėrelį, šūvis turi būti mirtinas, nes antraip sužeistas bebras paners, pasislėps urve ar trobelėje ir liks nesurastas, pasmerktas kankintis. Medžiojant tykojant pravartu turėti spiningą ar kitą meškeriojimo prietaisą, kad nušautą žvėrelį galima būtų prisitraukti prie kranto. Nušautą bebrą į krantą gali ištempti ir tam darbui apmokyti šunys - laikos arba paukštiniai.

Bebrų medžioklė tykojant šiuo metu bene populiariausia, nes spąstai brangūs, juos pasisavina visi, kas tik suranda, o ir maistui tinkamesnė yra nušauto nei sugauto spąstais žvėrelio mėsa. Be to, dauguma medžiotojų mėgsta aktyvesnį medžioklės būdą.

Kai kurie medžiotojai bando prie bebrų ir prisėlinti. Paprasčiau tai padaryti prie atviruose vandenyse plaukiančių bebrų, tačiau šūvio atstumu nuo kranto. Prisėlinti prie žolynuose ir krūmynuose besidarbuojančio graužiko gal ir galima, tačiau sunku vešlioje augalijoje žvėrelį pamatyti ir paleisti taiklų šūvį.

Daug darbo reikalaujantis, tačiau rezultatyvus bebrų medžioklės būdas su šunimis. Bebrus galima medžioti su visais Lietuvoje auginamais urviniais šunimis. Visi šunys bebrų urvuose ieško, juos persekioja noriau nei plėšriuosius žvėrelius: lapes, mangutus, barsukus. Graužiko kvapas, matyt, šuniui suteikia daugiau pasitikėjimo savo jėgomis nepaisant to, kad bebras ginkluotas įspūdingo dydžio labai aštriais graužiamaisiais dantimis. Norint greičiau bebrus aptikti urvuose iš kranto pusės, ypač tinka medžiokliniai šunys laikos, kurios graužikus gali užuosti ir per 40-50 cm žemės sluoksnį.

Medžiojant bebrus su urviniais šunimis, dažniausiai tenka išardyti jų užtvankas ir nuleisti vandenį arba gerokai pažeminti jo lygį, kad atsivertų urvų angos, pro kurias į urvą galėtų patekti šunelis. Jei vandens lygio pažeminti neįmanoma, šuo į urvą įleidžiamas iš kranto prakasus žemės sluoksnį, praplatinus urvo ventiliacinę angą ar išardžius graužikų užtaisytas urvų įgriovas. Iš urvų šuns išvaryti bebrai arba nušaunami, arba sugaunami gyvi specialiomis gaudyklėmis, statomomis į urvą iš vandens telkinio pusės. Dažnai vietoj gaudyklių naudojami įvairūs graibštai, su kuriais sučiumpami iš urvo į vandenį sprunkantys graužikai.

Tačiau efektyviausias bebrų medžioklės būdas - gaudymas spąstais. Ypač gerus rezultatus buvo galima pasiekti tada, kai buvo leidžiama graužikus gaudyti spąstais, gyvūną sulaikančiais už galūnių. Tokius spąstus dėl jų kompaktiškos konstrukcijos būdavo lengva spęsti įvairiose bebravietės vietose. Atsižvelgiant į spąstų statymo vietas buvau išskyręs 11 jų statymo būdų: ►spąstų spendimas bebrų šeimos teritorijos ženklinimo vietose (prie „riboženklių"), ►žiemą neužšąlančiose eketėse, ►kailio tvarkymo vietose („pirtyse"), ►ant praardytų užtvankų, ►ant nepraardytų užtvankų, ►prie vandenyje esančių graužiamų medžių, ►maitinimosi aikštelėse („valgyklose"), ►ant bebrų takų išlipimo iš vandens vietose, ►ant bebrų trobelių išlipimo iš vandens vietose, ►ant bebrų žiemos maisto atsargų krūvų, ►urvuose.

Gaudymo efektyvumas priklauso ne tik nuo spąstų statymo būdų, bet ir nuo biotopo, kuriame medžiojama, spąstų tikrinimo periodiškumo, medžioklės sezono. Įvertinus visus veiksnius, geriausių rezultatų pasiekiama spąstus spendžiant spalio mėnesį upeliuose bebrų šeimų teritorijų ženklinimo vietose, kai spąstai tikrinami kasdien, o į kitą vietą perkeliami po kiekvieno patikrinimo. Tačiau tokių „riboženklių" bebrų gyvenamose teritorijose nėra daug, todėl galutiniam rezultatui šis spąstų statymo būdas menkai teturi įtakos.

Mano praktikoje daugiausia bebrų (iš bendrų 1 595 sugautų graužikų) buvo sugauta upeliuose (45 proc.), upėse (20 proc.), pelkėse (15 proc.), grioviuose (13 proc.), tvenkiniuose (5 proc.) ir Kauno mariose (2 proc.) Daugiausia bebrų sugauta spąstus statant ant bebrų užtvankų - 39,9 proc. Medžioklės sezono metu (bebrai buvo medžiojami nuo spalio 1 iki sausio 31 d.) daugiausia bebrų sugauta lapkričio mėn. - 44 proc., spalį - 36, gruodį - 13 ir sausį - 7 procentai.

Dabar, kai neliko profesionalių bebrų gaudymo brigadų, o medžiotojai bebrus medžioja tik savo medžioklės plotuose, prarado prasmę graužikų gaudymo spąstais maršrutų sudarymas, spąstų tikrinimo grafikai. Tik kai kuriuose medžiotojų kolektyvuose yra vienas ar keli medžiotojai, kurie bebrus medžioja spąstais. Tačiau tuose medžioklės plotuose paprastai nekyla problemų dėl bebrų daromos žalos. Dabar uždrausta gyvūnus gaudyti už galūnių sugriebiančiais spąstais - būtina užtikrinti staigią į juos papuolusio gyvūno žūtį. Kadangi bebras gana stambus žvėrelis, tokie spąstai yra gana dideli ir juos sudėtinga paspęsti anksčiau išvardintose vietose. Dažniausiai greitą žūtį užtikrinantys spąstai spendžiami ant bebrų takų, plaukiojimo kanalų, prie užtvankų ir trobelių, prie urvų angų. Statomi jie vandenyje. Kaip ir už galūnių sugriebiančius, taip ir staigią gyvūno žūtį užtikrinančius spąstus reikia pririšti grandine ar trosu prie kuolo, nes kol žūsta į spąstus papuolęs stambus bebras, su jais gali nunerti į vandens telkinio gelmę ir būti nesurastas.

Medžioklė žiemą

Žiemą vandens telkiniams pasidengus ledu, bebrų gyvenimas pasikeičia ir juos medžioti tampa sudėtinga. Daugumoje bebraviečių vyksta tik poledinis gyvenimas, kai graužikai maitinasi rudenį prie urvų ar įėjimo į trobeles angų sutemptomis ir suskandintomis maisto atsargomis. Tačiau Lietuvos klimato sąlygomis galima aptikti tokių vietų, kur ir žiemą graužikai išlenda laukan iš savo požeminių-povandeninių buveinių. Jeigu upėje ar upelyje žiemą būna neužšalusių properšų, net ir turėdami žiemai sukauptų maisto atsargų bebrai keliauja kirsti šviežių medžių ar krūmų. Kartais ir tvenkiniuose ar pelkėse graužikai laiko eketes - nuolat pro jas landžiodami neleidžia joms užšalti. Tokiose vietose graužikų galima patykoti ir sumedžioti šautuvu.

Efektyvu neužšąlančiose eketėse paspęsti ir spąstus, nes žvėreliams kito išnirimo į paviršių nėra ir jie tuoj pat patenka į žabangus. Prakirtus ledą, spąstus galima pastatyti ir prie urvų angų. Naujos konstrukcijos spąstus įvairiose vietose po ledu pastatyti sudėtingiau, tačiau įmanoma. Kai spąstai spendžiami vandenyje, graužikai nekreipia dėmesio į gana ryškius aplinkos pertvarkymus: galima išplatinti eketes, jei joje per gilu - dugnan priskandinti velėnų ar akmenų, arba netgi sukonstruoti pakilimus iš įvairių medžiagų ir pan. Efektyvus gaudymo būdas, kai spąstai pastatomi prakirtus eketę prie užtvankos ir užtvanką kiek praardžius, nes bebrai, žiemą saugodami vandens atsargas, greitai atneria užtvankos taisyti ir papuola į paspęstus žabangus.

Jeigu vandens telkinio krantas lėkštas, statmenai nuo jo į gilumą iš storesnių (geriau be žievės) kartelių galima padaryti užtvaras, kurių viduryje paliekami „varteliai" žvėreliui pranerti. Tokias užtvaras geriau įrengti rudenį, kol dar nėra ledo. Spąstai statomi tarpuvartėje, o netoli jų į tvenkinio gruntą susmeigiamas jaukas - bebrų mėgstamų medžių (drebulių, gluosnių, obelų) šviežiai nukirstos šakos. Norėdamas pranerti pro vartelius prie jauko, bebras patenka į spąstus.

Sėkmingiausia medžioklė - rudenį

Apmaudu, kad daug medžiotojų pripažįsta tik pavasarinę bebrų medžioklę, kuria tarsi pakeičiamos anksčiau buvusios pavasarinės slankų ir didžiųjų ančių gaigalų medžioklės. Bebrų ruja ir jauniklių vedimas labai ištęsti laike: jaunikliai pradedami vesti paskutinėmis kovo ir pirmomis balandžio dienomis, o rugpjūtį ir rugsėjį dar būna gana daug visai mažų bebriukų. Tad bebrų medžioklę atidėti vien pavasariui negalima ir dėl to, kad per pusę balandžio jų gausos niekaip nesureguliuosi.

Tad visgi intensyviausiai bebrus reikėtų medžioti rudenį, pradedant rugsėjo antrąja puse. Tuo laikotarpiu (nuo rugsėjo antros pusės iki gruodžio pradžios) šių stambiųjų graužikų medžioklė būna sėkmingiausia, nes jie aktyviai tvarko savo gyvenamąją teritoriją, kaupia maisto atsargas žiemai, todėl bebravietėse daug juda ir lengviau papuola į spąstus ar greičiau sulaukiami tykojimo medžioklėse. Be to, ir bebrų kailis rudenį yra daug geresnis. Kailinius žvėrelius, kurių kailiai labai vertinti praeityje, medžioti vien dėl mėsos - tiesiog šventvagystė.

Kiti gyvūnai bebrų spąstuose

Medžiojant su šaunamaisiais ginklais pagrindinis reikalavimas, kad šaulys aiškiai matytų, į kokį žvėrį ar paukštį nukreipia savo šautuvo vamzdį. Tačiau ir medžiojant su šautuvais pasitaiko nušauti ne tą gyvūną, į kurį, medžiotojo įsitikinimu, buvo taikytasi.

Nors dabar leidžiami naudoti gyvūno staigią žūtį užtikrinantys spąstai dar vadinami selektyviniais, atseit, su kuriais galima sugauti tik norimos rūšies žvėrelį, iš tikrųjų tokių spąstų, kurie sučiuptų tik tam tikrų gyvūnų rūšių individus - nėra. Į už galūnių sugriebiančių bebrų spąstus papuldavo ir ūdros, audinės, ondatros, nutrijos, antys (daugiausia didžiosios) ir kiti atsitiktiniai gyvūnai, netgi lapės, mangutai, šeškai. Buvo papuolęs net pilkasis zuikis. Į dabar naudojamus spąstus mažiems gyvūnams patekti sunkiau, tačiau gali būti sugaunamos ūdros bei nutrijos. Kad bebrams skirtais spąstais nesugautumėte ūdrų, nereikėtų jų statyti prie senų apleistų bebrų trobelių, ant perlipimų per senas susmegusias bebrų užtvankas, prie apleistų bebrų urvų, kur šios plėšrūnės mėgsta lankytis.

Sugavus draudžiamą medžioti žvėrelį, jeigu jis jau žuvęs, medžiotojas sugavimo vietoje privalo apie tai įrašyti medžioklės lape, o sugautą gyvūną ne vėliau kaip kitą darbo dieną nugabenti į atitinkamo (pagal sugavimo vietą) Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento rajono agentūrą. Tai įvykdžius, medžiotojas administracinėn atsakomybėn netraukiamas.

Miškininkai, privačių miškų ir žemių savininkai neturėtų vadovautis nuostata, kad geras bebras - negyvas bebras. Kokios būtų Lietuvos girios be šių darbščiųjų medkirčių? Bebrus tikslinga intensyviai medžioti tik tose vietose, kur jie daro akivaizdžią žalą. Miškui tokia žala galėtų būti suprantama ne medžių nukirtimas, o medynų užtvindymas. Jeigu didieji graužikai miško neužtvindo, o tik nusikerta kiek drebulių, beržų, blindžių, įvairių krūmų, na, kad ir vieną kitą ąžuoliuką, negailėkime. Lietuvoje bebrai nuo senų senovės buvo gerbiami, vertinami ir saugomi, tačiau vis vien dėl savo brangių kailinių, aukso vertės sruoglių ir net per pasninką valgomos mėsos buvo išnaikinti. Bet kai vėl sugrįžo į vietas, kur kažkada gyveno, pabandykime su jais sugyventi kiek įmanoma draugiškiau.

Vytautas RIBIKAUSKAS

Mano ūkis, 2014/11

 

 

Naujienų prenumerata

Verslo informacija
Orai