Mano Ūkis 2014/05
Ūkio dydžio problema tarpukario Lietuvoje
  • A. Stalgienė
  • Mano ūkis

Tebevykstant diskusijoms dėl ūkio dydžio nustatymo ir ribojimo, verta ne tik žvalgytis į kaimynus, bet atsigręžti į savo pačių praeitį bei paanalizuoti, kaip buvo sprendžiamas šis vienas iš pagrindinių tarpukario Lietuvoje vykdytos žemės reformos klausimų.

Tarpukario ekonomistai A. Rimka ir J. Aleksa įrodinėjo smulkaus ir vidutinio ūkio pranašumus prieš stambius ūkius. Jie teigė, kad smulkūs ir vidutiniai ūkiai yra gajesni ir patvaresni, nes tokiuose ūkiuose gali būti tinkamai panaudojama visos ūkininko šeimos darbo jėga ir taip užtikrinamas visos šeimos pragyvenimo šaltinis. Nagrinėdamas Vokietijos, Šveicarijos ir Amerikos įvairaus dydžio ūkių gamybos pelningumą, A. Rimka padarė išvadą, kad intensyviausiai ūkininkaujama smulkesniuose ūkiuose. Kartu jis pripažino, jog stambiame ūkyje geriau išnaudojamos mašinos, lengviau gauti kreditą, geriau prieinamos mokslo žinios. Šiuos stambių ūkių pranašumus gali kompensuoti smulkių ūkių kooperacija. Dar vienas įrodymas, kad smulkusis ūkis gali greičiau atsigauti - tai statistika: 1919 m. smulkių ūkių dirvonavo 13 proc., 1921 m. - tik 3 proc., o dvarų dirvonuojantys plotai per minėtus metus sumažėjo nuo 31 iki 19 procentų.

Kokia buvo situacija prieš pradedant formuoti racionalią žemės ūkio sistemą? A. Rimkos surinktais 1905 metų duomenimis, Kauno, Vilniaus, Suvalkų gubernijose ūkių skaičius ir jų valdomas plotas iš pirmo žvilgsnio atrodė gana racionalūs, nes 49 proc. ūkių buvo 10-20 ha ploto ir šie ūkiai valdė 28,5 proc. žemės. Kita vertus, dvarai, sudarantys tik 0,2 procento bendro ūkių skaičiaus, valdė 21,8 proc. žemės.

Lietuvai paskelbus nepriklausomybę ir pradėjus ruoštis žemės reformai, buvo renkama informacija apie norinčius gauti ir dirbti žemę, t. y. apie potencialius žemės ūkio produkcijos gamintojus. A. Rimkos duomenimis, 1919 m. Lietuvoje buvo 57,5 tūkst. bežemių, tai daugiausia dvarų darbininkai ir įvairūs sklypininkai. Mažažemių buvo 41,4 tūkst., iš kurių 24,6 tūkst. turėjo ūkius iki 3 ha ir 16,8 tūkst. -  nuo 3 iki 6 ha. Šie bežemiai ir mažažemiai norėjo gauti 1,4 mln. dešimtinių (1,53 mln. ha) žemės. Dalintiną žemės plotą sudarė 2 215 dvarų (didesnių negu 100 deš.), kurių bendras plotas siekė beveik 1 mln. dešimtinių. Be to, Pirmojo pasaulinio karo metais be priežiūros buvo palikta apie 1 000 dvarų, arba maždaug 0,5 mln. dešimtinių žemės. Taigi buvo susiklostęs neracionalus žemės valdymas, kurį reikėjo keisti. Reikėjo sudaryti Žemės fondą, o tada aprūpinti iš jo norinčius dirbti žemę ūkininkus.

Racionalios žemėvaldos kūrimas

Pagal 1918 metų Laikinosios Vyriausybės įsakymą pirmiausia į Žemės fondą pateko majoratai*, visa jų žemė su turtu perėjo valstybei. Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerija skyrė majoratui administratorių. Valstybei perėjo rusų valdžios konfiskuotos bažnyčios, bažnyčių žemės ir kitoks turtas. Steigiamasis Seimas, išleidęs 1920 metais įstatymą dėl žemės perleidimo, įgijimo ir įkeitimo, užkirto kelią stambiems žemvaldžiams (turintiems daugiau kaip 70 dešimtinių žemės, arba 76,5 ha) parduoti ar kitaip suskaldyti valdomas žemes. Žemės buvo leidžiama įsigyti tik bežemiams ir mažažemiams, bet ne daugiau kaip 20 dešimtinių (22 ha). Tačiau ir ši žemė negalėjo būti parduodama rėžiais, tik tinkama vienkiemiams kurti. Priėmus privačių savininkų žemių naudojimo įstatymą, jame nurodyta, kad savininkų, nedirbančių žemės ir turinčių jos daugiau kaip 70 dešimtinių, žemė išnuomojama vietoje gyvenantiems bežemiams ir mažažemiams nuo 5 iki 20 dešimtinių be užmokesčio pirmuosius tris metus. Šia žeme naudojantis ilgiau negu trejus metus, galėjo būti suteiktas leidimas tose žemėse statytis trobesius. Nuomojamos žemės plotas 1919-1921 m. siekė 180 tūkst. ha. Nuoma dažniausiai buvo imama natūra įvairiais grūdais arba pašaru ir gabenama į Žemės ūkio ministerijos sandėlius. Nuomos mokestis buvo nedidelis, visoje Lietuvoje vienam hektarui lygus maždaug 7,5 Lt. Per 1922 metus iš nuomininkų išieškota tiktai 45 proc. visos nuomos. 1924 metais nuomojami plotai sumažėjo, nes sparčiai vyko dvarų parceliacija.

Dalis dirvonuojančios žemės buvo nuomojama be jokio nuomos mokesčio vien tik už tai, kad ji būtų įdirbta ir kad už ją būtų sumokėtas žemės mokestis. Žemės ūkio ministerija rėmė visus nuomininkus, ypač smulkiuosius. Tai buvo daroma todėl, kad dauguma jų turėjo būti aprūpinti žeme ir kad neprarastų per ilgus metus įgyto žemės ūkio inventoriaus.

Paskelbus Žemės reformos įstatymą (1922 m.), žeme turėjo būti aprūpinti bežemiai ir mažažemiai, žemės valdymas sutvarkytas sudarant sąlygas kurtis ir stiprėti smulkiems ir vidutiniams ūkiams. Suvalstybinti miškai, pelkės, vandenys ir iki 1920 m. privilegijuotai gautos žemės, taip pat Valstiečių žemės banko žemės, bažnytinės žemės ir privačių savininkų žemės, viršijančios 80 hektarų plotą. Kitų šalių piliečių žemė (pvz., lenkų karių) taip pat perėjo valstybei. Per 1919-1940 metus valstybinį žemės fondą sudarė 1,3 mln. ha, arba 30 proc. žemės ūkio paskirties žemės. Reformos metu buvo nusavinta ir dalijama 1,6 tūkst. savininkų žemė. Iš viso, įskaičius atlyginimą už nusavintą žemę, šiems ūkiams palikta 186,6 tūkst. ha, arba vidutiniškai po 117 ha (580 dvarininkų palikta po 150 ha, 236 dvarininkams - po 80 ha, kitiems - nuo 80 iki 150 ha). Iš 1 384 tūkst. ha 1919 metais dvarininkams priklausiusios žemės ploto atėmus 1061,2 tūkst. ha nusavintos žemės, lieka 322,8 tūkst. ha. Taigi reformos metu nusavintos žemės lyginamasis svoris dvarininkų žemėvaldoje buvo lygus 77 procentams.

Valstybės žemės fonde beveik 96 proc. sudarė suvalstybinta privačių savininkų žemė.

Valstybinis žemės fondas Lietuvoje 1919-1940 m.

Valstybinio žemės fondo šaltiniai

ha

%

Iš viso

1 301 544

100,00

Privačių žemės savininkų žemė

1 247 837

95,87

       iš to sk. miškai ir vandenys

              592 127

            45,59

Valstybinė žemė

11 173

0,86

Bažnyčių ir vienuolynų žemė

2 194

0,17

Žemės banko žemė

2 687

0,21

Valstiečių banko žemė

26 166

2,01

Kita žemė

11 487

0,88

Atlygis už nusavintą žemę pagal įstatymą priklausė toks: 15 Lt už žemės ūkio paskirties žemę, 3,75 Lt - už miško hektarą. Jis turėjo būti išmokėtas valstybės garantuotais 3 proc. pasižadėjimo lakštais, išperkamais jų nominalia verte per 36 metus. 1924 metais sumokėta savininkams 100 tūkst. Lt. Vėlesniais metais valstybė, stokodama lėšų sumokėti savininkams, jiems duodavo žemės ar miško - 1 ha už 100 ha nusavintos žemės.

Pirmenybė apsirūpinti žeme

Pagal Žemės reformos įstatymą pirmenybė gauti žemės buvo suteikta Lietuvos kariuomenės kūrėjams - savanoriams ir kariams, o jiems žuvus - jų šeimoms. Toliau žemė gražinama tiems, iš kurių 1861 metais ji buvo atimta, bet ne daugiau kaip 80 ha. Žemės taip pat gavo buvę dvarų darbininkai, jei dvaras, kuriame jie dirbo, buvo skaldomas. Taip pat žemės gavo dvarų žemės nuomotojai, bet tik iki 50 dešimtinių. Kaimo srityje bežemiai galėjo žemės gauti nuo 8 iki 20 ha, mažažemiai - kiek trūksta iki šitos normos. Tokių sklypų buvo išdalinta 23,6 tūkst. Amatininkai žemės gavo nuo 0,5 iki 2 ha, bažnyčios - iki 8 ha. Žemė buvo dalijama taip, kad jos gavusieji galėtų kurti racionalų vienkiemį. Tačiau skirstant žemę paaiškėjo, kad jos neužtenka visiems norintiems, todėl pradėta dalinti mažesnius plotus (nuo 2 iki 8 ha), nors tai draudė įstatymas. Tokių ūkelių 1935 metais buvo sudaryta virš 12,4 tūkstančio.

Vykdant žemės skirstymą, neišvengta ir neigiamų dalykų. Pavyzdžiui, iš pradžių žemė pradėta dalinti, pirmenybę teikiant ne buvusiems savanoriams, o politiniams vienminčiams. Faktai byloja, kad savanoriai, kurių buvo 10,2 tūkst., 1919-1926 metais žemės gavo tik 18 proc. nuo tais metais išdalytų sklypų, o 1927-1931 metais savanoriai gavo 54 proc. sklypų. Pirmaisiais žemės reformos metais daug žemės skirta politinio pobūdžio privačioms draugijoms ar organizacijoms, labdaros, kultūros ir ekonominėms įstaigoms steigti, bet, kaip pastebėta, skirtos žemės mažai buvo naudojamos numatytiems tikslams. 1931 metais, atitaisant senas klaidas, leista seniau paskirtas žemes ir nenaudojamas numatytiems tikslams sklypus paimti atgal ir sunaudoti valstybės reikmėms.

1929 metais išleistas Nenusavinamos žemės normos įstatymas, kuriame nenusavinama žemės norma padidinama nuo 80 iki 150 ha. Tuo siekta paskatinti prekinę žemės ūkio veiklą, o ne kurti daugiau smulkių išgyvenimo ūkių. Lietuvos tarybos nariams, pasirašiusiems Nepriklausomybės aktą, 1937 m. įstatymu nenusavinamos žemės norma paliekama iki 230 ha, jei ji dar nesunaudota žemės reformos reikalams.

Pagal 1930 m. surašymo duomenis, vidutiniškai vienas ūkis užėmė apie 15 ha, 16-ai proc. ūkių priklausė nuo 5 iki 8 ha žemės, o vidutiniškai vienas jų užėmė 6,4 ha. Galima teigti, kad mažažemių ūkių (1-8 ha) buvo 34,6 proc. ir jie sudarė 10,4 proc. bendro ūkių ploto. Vidutiniams ūkiams (8-30 ha) teko 55,8 ūkių ploto, stambiems ūkiams (30-100 ha) - 27,5 proc., o dvarams (100 ir daugiau ha) - 6,3 proc. bendro ūkių ploto.

Ūkių dydžiai Lietuvoje pagal 1930 m. surašymo duomenis

Ūkio dydis, ha

Ūkių skaičius

Proc.

Bendras plotas, ha

Proc.

Vidutiniškai vienas ūkis, ha

1-2

13 797

4,80

18 862

0,44

1,4

2-5

39 666

13,80

135 214

3,13

3,4

5-8

45 882

15,97

295 307

6,84

6,4

8-10

32 355

11,26

287 590

6,65

8,9

10-12

28 060

9,76

304 612

7,05

10,9

12-15

31 512

10,97

419 123

9,71

13,3

15-20

33 236

11,56

569 921

13,20

17,1

20-30

34 197

11,90

826 593

19,14

24,2

30-50

20 597

7,17

762 894

17,67

37,0

50-100

6 476

2,25

425 025

9,84

65,6

100-150

906

0,32

108 154

2,50

119,4

150-200

379

0,13

64 169

1,49

169,3

200 ir daugiau

317

0,11

101 050

2,34

318,8

Iš viso:

287 380

100

4 318 514

100

15,0

Per nepriklausomybės laikotarpį didžiausias pokytis įvyko dvarininkų valdomose žemėse. Jos plotai sumažėjo net 24,7 procentinio punkto, tačiau iš to skaičiaus tik 15,1 procentinio punkto padidėjo ūkininkų valdoma žemė. Tai paaiškinama tuo, kad valstybė nacionalizavo miškus, vandens telkinius, pelkes, ir jai priklausanti žemė padidėjo 10,4 procentinio punkto.

Žemėvaldos struktūra Lietuvoje 1919 ir 1940 m., %

Žemės savininkai

1919

1940

 Pokytis, %

Iš viso

100,00

100,00

-

Valstybė

9,2

19,6

10,4

Valstiečiai ir kiti ūkininkai

55,5

70,6

15,1

Dvarininkai

26,2

1,5

-24,7

Bažnyčia

0,3

0,3

0

Kitos žemės

8,8

8,0

-0,8

Per 1919-1939 metus 38,7 tūkst. bežemių buvo aprūpinti sklypais, vidutinis sklypo plotas buvo 9,3 ha. 26,4 tūkst. mažažemių pridėta vidutiniškai po 3,4 ha. Išparceliuotas žemės plotas užėmė apie 17 proc. 1930 metų Lietuvos žemės ūkio paskirties žemės.

Valstybė žemę suteikė nuosavybėn išsimokėtinai per 36 metus. Sumokėti reikėjo rugiais, o jų normos nustatytos pagal žemės kokybę. Įvedus litą, paskelbtas įstatymo pakeitimas, pagal kurį reikėjo mokėti už žemę pinigais - atitinkamai 30 centų už kilogramą rugių. Žemės kokybė buvo skirstoma pagal našumą į keturias rūšis, o dėl jos padėties dar buvo skirstoma į geresnį ir blogesnį rajoną.

Žemės reformos, kaip vieno iš svarbiausių krašto ekonominės ir socialinės politikos veiksnių, dėka įsikūrė smulkūs ir vidutiniai ūkiai. Tiesa, ne visi naujakuriai įsikūrė. 1930 metais 35 proc. valstiečių nebevaldė gautos žemės, o 1937 metais tokių buvo jau 45 proc. Iš 37,7 tūkst. bežemiams duotų sklypų, juose pasistatė trobesius 31,6 tūkst. Vadinasi, 16 proc. neįsikūrė (galima manyti, jog tai buvo savanoriai, nes jie nebuvo žemdirbiai).

Taigi, formuojant tarpukario Lietuvoje agrarinės politikos tikslus žinota, jog norint pagerinti ūkininkų, o taip pat ir viso krašto ekonominę padėtį, reikia racionalizuoti ūkininkų darbą ir ūkininkavimo sistemą. Tokios pozityvios praeities pamokos naudingos sprendžiant ir dabarties Lietuvos kaimo ir žemės ūkio problemas.

Aldona STALGIENĖ

Mano ūkis, 2014/05

*Majoratas - teisiškai reglamentuotas valdų paveldėjimo būdas, kai visas žemes ir kitas valdas paveldėdavo vyriausias palikuonis pagal pirmagimystę. Šis paveldėjimo būdas buvo numatytas tam, kad būtų apsaugotas šeimos turtas nuo skaldymo.

 

 

Naujienų prenumerata

Verslo informacija
Orai