Pasaulis susirūpino šeimos ūkių ateitimi - Jungtinės Tautos paskelbė 2014-uosius šeimos ūkių metais. Kas yra šeimos ūkis, kokia jo vieta ekonomikoje ir visuomenėje, kokia ateitis?

Diskusijos apie šią ūkininkavimo formą Lietuvoje dažniausiai atgyja tada, kai horizonte suspindi finansinės paramos galimybės. Tai apsprendžia ir diskusijų turinį - ieškoma kriterijų, kurie leistų išskirti šeimos ūkius skirstant paramą. Ūkio ekonominio dydžio ir žemės ūkio naudmenų ploto kriterijais iš esmės siekiama susieti šią sąvoką su smulkesniais ūkiais, eliminuojant stambius. Kiti siūlomi kriterijai - samdomų darbuotojų buvimas arba nebuvimas, pajamų dydis, dalyvavimas prekinėje gamyboje ir pan. Labai retai diskusijose nuskamba žodis šeima, kuris ir skiria šiuos ūkius nuo kitų ūkininkavimo formų.

Šeimos ūkis - labiausiai pasaulyje paplitusi ir istoriškai populiariausia tradicinė ūkio teisinė forma. Pagal tradiciją ūkininko ūkiu laikoma pirmiausia šeimos, giminystės turtinių ir teisinių santykių visuma vykdant bendrą agrarinę veiklą. Antra, tai šeimos narių darbiniai teisiniai santykiai užsiimant privačiu žemės ūkio verslu. Trečia, tai gimininė turtinė socialinė darbinė organizacija (susivienijimas), veikianti bendrosios dalinės nuosavybės pagrindu. Lietuvoje ūkininkavimą reglamentuojančiame Ūkininko ūkio įstatyme šios teisinės normos atsispindi, tačiau tiesioginių nuorodų į šeimyninį ūkininkavimą nėra. 

Žemės ūkio ir kaimo plėtros 2000-2006 m. strategijoje buvo modeliuojama, kad ūkininko ūkis turi veikti šeimos ūkio pagrindu. Strategijos autoriai net siūlė nustatyti prioritetą prekiniam ūkininko šeimos ūkiui. Nacionalinėje 2007-2013 m. kaimo plėtros strategijoje šeimos ūkio sąvokos nebeliko.

Šeimos ūkio neapibrėžia joks mūsų šalies teisės aktas, todėl šeimos ūkis neturi savarankiško teisinio statuso. Tačiau pasitaiko, kad nepaisant kategorijos neapčiuopiamumo, nurodomas konkretus šeimos ūkių Lietuvoje skaičius - 100 tūkstančių.

Patys žemdirbiai šeimos ūkininkavimą vertina ne vien kaip profesinę veiklą, tai - jų gyvenimo būdas. Šios veiklos jie neatsieja nuo šeimos istorijos, iš kartos į kartą perduodamos žemės, tradicijų, žinių ir patirties, tausaus požiūrio į aplinką.

Europos Sąjungoje šeimos ūkiai sudaro apie 80 proc. visų ūkių, pasaulyje jų yra apie 500 mln. (FAO duomenimis), ir tai jau nebe moralinė kategorija. Tai galimybė išmaitinti žmoniją ir išsilaikyti per krizes. Būtent šiuos du šeimos ūkių svarbos elementus išryškino tarptautinis forumas, surengtas lapkričio pabaigoje Briuselyje, kuriame požiūrį į šeimos ūkius, jų reikšmę ir perspektyvas dėstė visų žemynų atstovai.

Apie tą patį, bet iš skirtingų aukštumų

Vakarų Europa nebediskutuoja, kokį ūkį - didelį ar mažą - vadinti šeimos ūkiu. Diskusijos centre - ūkių išlikimo ir jų veiklos užtikrinimo galimybės. Pirmiausia akcentuojama paties šeimos ūkio, kaip ypatingos prigimties ūkinio organizmo, veikla ir ūkio kuriama vertė (visų pirma natūralių produktų gamyba) bei puoselėjamos vertybės - tradicijų saugojimas, pagarba gamtai, kantrybė, darbštumas.

Kitus akcentus dėlioja rytų europiečiai, išgyvenę keletą kolektyvizmo dešimtmečių, ir Balkanų žemdirbiai, nukentėję nuo ginkluotų teritorinių konfliktų. Šiuose regionuose daugybė smulkių ūkių valdo nedidelį plotą žemės ūkio naudmenų, o maža dalis stambių ūkių valdo didžiulę dalį dirbamos žemės. Apsirūpinimo žeme problemą aštrina užsienio kapitalo siekiai užvaldyti didelius plotus žemės ūkio paskirties žemės. Bosnijoje ir Hercegovinoje užsienio kompanijos pusvelčiui superka žemės ūkio paskirties žemę ir paverčia ją statybų aikštelėmis.

Dėl sutrikdytos natūralios istorijos tėkmės Rytų šalyse šiandien nerasime ūkininko, kuris galėtų didžiuotis savo šeimos ūkio tradicija, kaip, pavyzdžiui, buvęs žemdirbių organizacijos COPA vadovas vokietis Gerdas Zonleiteris, kurio šeimos ūkio tradicija siekia XIII amžių. Gal todėl ir diskusijų vektorius yra kitas.

Rytų europiečiams galbūt suprantamesnės Lotynų Amerikos šeimos ūkių, veikiančių tik tariamai laisvoje, o iš tikrųjų didelių ūkių ir stambaus kapitalo valdomoje rinkoje, problemos. Skirtumas tas, kad europietiškasis kapitalizmas paiso taikaus bendravimo taisyklių. Iš Briuselio tribūnos nuskambėjęs Diego Mantonos pasakojimas apie tragišką jauno Argentinos ūkininko likimą sujaudino: pasipriešinęs stambios kompanijos plėtros planams, ūkininkas buvo nužudytas savo šeimos ir vaikų akivaizdoje. Panašių atvejų nutikę Hondūre, Gvatemaloje, kitose Lotynų Amerikos šalyse.

Oraus ūkininkavimo viltis Indijos ūkininkai sieja su nors ir nedideliais, bet stipriais šeimos ūkiais, deja, dalis jų su tokiomis viltimis ir miršta. Per 1997-2008 m. Indijoje dėl sunkios padėties nusižudė apie 240 tūkst. ūkininkų. Indijos žemdirbių organizacijos siekia, kad šeimos ūkių nepriklausomumą ir saugumą garantuotų įstatymai. Liūdnos statistikos neišvengia ir Europa. Prancūzijoje per 2007-2009 m. iš gyvenimo pasitraukė daugiau kaip 500 ūkininkų, kuriuos tokiam žingsniui pastūmėjo ūkių žlugimas.

Netikri dėl savo dabarties ir ateities Afrikos ūkininkai dalį kaltės perkelia Europos Sąjungai dėl jos protekcionistinės politikos, kuri žlugdo afrikiečių šeimos ūkius. Maroke tik 10 proc. šeimos ūkių gali pretenduoti į kreditus. Ūkiai suskaldyti, o patys ūkininkai gyvena toli nuo savo sklypų. Žaliojo Maroko planas - patiems apsirūpinti maistu, užtikrinti kaimo žmonių pajamas - iš esmės žlunga: kaimo žmonės palieka regionus, kadangi pirkti grūdus iš ES marokiečiams yra pigiau nei auginti juos patiems.

Ne ką šviesesnis Tailando šeimos ūkių peizažas. Tailando šeimos ūkis - tai nedidelio mąsto ūkinė veikla, kai ūkis priklauso šeimai ir šeimos nariai jame dirba, perduodami iš kartos į kartą tradicijas ir patirtį; ūkyje gaminama produkcija skiriama šeimos poreikiams, o jos perviršį ūkininkai parduoda.

Problemų, su kuriomis susiduria Tailando šeimos ūkiai, sąrašui pritartų ir kitų žemynų žemdirbiai. Tai žemės trūkumas, vandens stoka, išteklių brangumas, žinių ir technologijų menkas prieinamumas, patiriama rizika dėl stichijų, kenkėjų, dirvos erozijos, menkos pajamos iš kitos veiklos, sudėtingas kelias į rinką, jaunimo migracija iš kaimo. Gausių šeimų ūkiai smulkėja dalijant sklypus vaikams, smulkūs ūkiai prasiskolina ir pereina stambių žemvaldžių nuosavybėn. Tailande suvokiama, kad paprasčiau yra palaikyti šeimos ūkius negu šelpti žlugusius. Įgyvendinant paramos programą, šalyje įsteigti Ryžių ir Galvijų bankai, kurie skolina žemdirbiams natūra, skatina kooperaciją ir ūkininkavimą miestuose.

Ilgą laiką šeimos ūkiai buvo laikomi skurdo ir vargo priežastimi, todėl skatintas žemės ūkio industrializavimas. Tačiau stambus pramoninis žemės ūkis atėjo su savo globaliomis problemomis, ir ne vien aplinkosauginėmis, bet ir socialinėmis (kaimų tuštėjimas, jaunimo migracija), kurių pats lanksčiai išspręsti negali. Mažesni ūkiai vieni neišmaitins pasaulio, tačiau be jų neįmanoma darna, jie - kaip žemės druska. Todėl siūloma žvelgti į šeimos ūkius ne kaip į problemą, o kaip problemos sprendimo būdą.

Apie orų ūkininkavimą ir pagarbą

Brėždami išsivysčiusių ir besivystančių šalių žemdirbių problematikos paralelę, pastebėsime, kad besivystančioms šalims žemės ūkio ateitis - tai jų pačių išlikimo klausimas, užsitikrinant apsirūpinimą maistu, keliant gyvenimo lygį, saugant aplinką. Išsivysčiusiose šalyse šeimos ūkių ateitis aktualizuojama kaip socialinės sanglaudos elementas, kaip lygių teisių ir galimybių užtikrinimas, sąžiningas elgesys vartotojo atžvilgiu, viešųjų gėrybių kūrimas. Bendra yra tai, kad problema fokusuojama į šeimos ūkį: mažiau pažengusiose šalyse - į smulkesnį, labiau išsivysčiusiose - neskirstant pagal dydį, o suvokiant šeimos ūkį visų pirma kaip vertybių saugotoją.

Šio teiginio absoliutumą pakoreguoja Ispanijos smulkiųjų ūkų sąjungos generalinio sekretoriaus Lorenco Ramos asmeninė patirtis. Ūkininkas su šeima dirba 6,5 ha nuosavos ir 5 ha nuomojamos žemės, samdo du darbininkus ir išgyvena sunkius laikus. Jis nesulaukia realios paramos nei iš ES, nei iš Ispanijos vyriausybės ir yra įsitikinęs, kad ES žemės ūkio politika neužtikrina saugios veiklos šeimos ūkiams, vis daugiau lėšų skirdama stambiems. Ispanijos šeimos ūkius slegia brangi energetika, brangi technika, prekybos tinklų spaudimas mažinti kainas. Vyksta nesąžiningas vartotojo pinigų perskirstymas, nes vartotojai moka brangiai, o ūkininkams iš to lieka maža dalis. Iš ES tikimasi, kad ji užtikrins pelningą šeimos ūkių darbą, investavimo galimybes, naujovių diegimą, galimybes ūkininkams šviestis ir mokytis, naudotis internetu ir socialinėmis paslaugomis, mokesčių lengvatomis perduodant/perimant ūkius.

Prancūzas Mišelis Marlė prastos šeimos ūkių padėties kaltininke laiko pačią kapitalistinę žemės ūkio sistemą, o stambių ūkių veiklos efektyvumą vadina iliuzija: vis mažiau pelno gauna konkretus dirbantis žmogus, o vis daugiau tie, kurie kontroliuoja kapitalą. Jis neabejoja, kad Rytų Europoje stambios žemės ūkio kampanijos perka tūkstančius hektarų, žadėdamos investuotojams didžiulius pelnus, tačiau pelnas atsiranda nebūtinai dėl veiksmingo darbo, bet ir dėl tūkstančių žmonių išnaudojimo.

Šeimos ūkių pusėje ir Mateo Bartolinis, ES jaunųjų ūkininkų sąjungos tarybos pirmininkas. Jis išskiria šių ūkių svarbą konkurencingumui, užimtumui ir stabilumui. Per 10 metų šeimos ūkių Europos Sąjungoje sumažėjo trečdaliu. Tik 6 proc. ES ūkininkų yra jaunesni kaip 35 metų. Palankiomis aplinkybėmis šeimos ūkiams to nepavadinsi.

ES ūkininkai drąsiai kalba apie tai, kad rinkos ekonomika privalo gerbti šeimos ūkius jau vien dėl tos priežasties, kad šie sugeba patys išsilaikyti, kad rūpinasi vaikais ir šeima, atsakingai ūkininkauja. Italijos ūkininkė Čincija Panji su vyru ir trimis vaikais dirba 7 ha ekologinį ūkį. Šeima negali pasigirti pelnu, bet ūkininkai dirba pasitikėdami, jie nelaiko savęs trumparegiais, nes dirba galvodami apie būsimas kartas. Priešingai, apie jas negalvoja tie, kurių rankose kreditai, prieigos prie infrastruktūros ir kt. Menkas šeimos ūkių atstovavimas sprendimų priėmėjų gretose yra viena iš problemų.

Gal ir sunku būtų sutikti su judėjimo „Slow Food" vadovu Karlu Petriniu, kad maži šeimos ūkiai lems ateitį, bet verta įsiklausyti į jo pastabą, jog, patikėjusi šeimos ūkiams rūpestį aplinka, Europa nepagrįstai bijo patikėti jiems pinigus.

Europos Sąjungoje yra 12 mln. šeimos ūkių, juose dirba 25 mln. žmonių.

Pasaulyje 70 proc. žmonių, kuriems  trūksta maisto, dirba šeimos ūkuose, daugiausia jų - į Pietus nuo Sacharos.

ES žemės ūkyje uždirbama tik pusė vidutinių Bendrijos pajamų.

2002-2010 m. ES išnyko 20 proc. visų ūkių.

ES yra 12 mln. žemės ūkio įmonių.

Apie 70 proc. pasaulio ūkių dirba mažiau kaip po 5 ha.

Apie rezultatą, kurio galima tikėtis

Kai Briuselio konferencijų salėje diskusijos šiek tiek prigeso, nuskambėjo klausimas apie rezultatą ar pokytį, kurio galėtų tikėtis konkrečios šalies ūkininkas pasibaigus tarptautiniams Šeimos ūkio metams? Atsakymas: ūkininkų žvilgsniai turėtų nukrypti į savo šalių vyriausybes. Ispanas Chose Marija Siberijus paaiškino kodėl: žemės ūkio problemos nusileidžia ne iš dangaus - tai vyriausybės priima sprendimus skatinti vieną ar kitą ūkininkavimo formą. Taip ir su šeimos ūkiais.

Didžiausia šeimos ūkių jėga vienybėje, todėl išeitis - kooperacija. Ji prisideda prie šeimos ūkių išgyvenimo ir plėtros. Kooperatyvai apjungia, stiprina dialogą, didina galimybę prieiti prie rinkų, sumažina kainų svyravimus. Kooperacija padeda sutrumpinti grandinę nuo gamintojo iki vartotojo.

Lenkas Česlavas Siekierskis siūlo dvejopo ūkių rėmimo sistemą: mažų ūkių rėmimą stabilizuojant jų padėtį rinkoje ir paramą, kurios gavėjams privalu vykdyti valstybės bei visuomenės interesus atitinkančius reikalavimus, pavyzdžiui, aplinkosauginius.

Į ką turėtų atsigręžti Lietuvos ūkininkai? Dokumento, kuris atskleistų žemės ūkio strategiją po 2013 metų, neturime. Galima prisiminti Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto prieš dvejus metus pateiktus siūlymus dėl žemės ūkio strateginių krypčių. Ekonomistai pirmu uždaviniu nurodo smulkiųjų ir vidutinių ūkių gyvybingumo didinimą, planuojant investicinės paramos lėšas, kuriant atskirus fondus skirtingo dydžio ūkių grupėms: vieną smulkiesiems ir vidutiniams ūkiams, kitą - stambiesiems. Svarbu, kad šios dvi ūkių grupės nekonkuruotų tarpusavyje. Kitas būdas - diferencijuoti investicinės paramos intensyvumą, atsižvelgiant į ūkio dydį (kuo mažesnis ūkis, tuo didesnis paramos intensyvumas). Dėmesį šeimoms atspindėtų paramos mechanizmas, pritaikytas dviejų trijų kartų valdomiems ūkiams, kad ūkininkai neturėtų paskatų skaidyti ūkių, įkurdindami jaunuosius ūkininkus.