Mano Ūkis 2012/04
Danijos „kiaulystę“ aplinkai kompensuotų energijos iš biodujų gamyba
  • J. Petrošiūtė
  • Mano ūkis

Danijos žemės ūkiui tenka atsakomybė už 16 proc. šalies šiltnamio dujų emisijų, todėl jis nelieka nuošalyje, kai kovoje su klimato kaita ieškoma atpirkimo ožio. Tiksliau, kiaulės - šalyje, kur 5,5 mln. gyventojų kasmet paskerdžia jų 28 mln., riestasnukė tapo neatsiejama kraštovaizdžio dalimi. Kiaulininkystės ūkiai - galvos skausmas aplinkosaugininkams, tačiau tuo pat metu ir neišsenkantis žaliavų šaltinis energijos gamybai iš biodujų.

Europos Sąjungą šį pusmetį vairuojanti Danija - viena labiausiai energetiškai nepriklausomų ES valstybių: ES statistikos tarnybos duomenimis, 2009 m. iš atsinaujinančių šaltinių pagaminta 27,3 proc. šalyje sunaudojamos elektros energijos (Lietuvoje pernai - 7,4 proc.). Didelė dalis šio nuopelno tenka vėjo jėgainėms - kitam neatsiejamam Danijos kraštovaizdžio elementui. Tačiau aklai pasikliauti vien vėju nevalia - svyravimams tinkluose sušvelninti reikia didinti energijos dalį, išgaunamos ir iš kitų atsinaujinančių šaltinių.

Aplinkosauginiu požiūriu mėšlo naudojimas biodujoms išgauti svarbus ne tik dėl mažesnių šiltnamio dujų emisijų. Danijoje, kaip ir Lietuvoje, visa šalis paskelbta nitratams jautria teritorija. Didinant mėšlo kaip žaliavos energijai naudojimą, būtų užtikrinamas atsakingesnis mėšlo tvarkymas ir mažinamas maistinių medžiagų nuotėkis į vandens telkinius.

Danijos žemės ūkio konsultavimo centro duomenimis, šiuo metu šalyje yra 160 biodujų jėgainių: 80-yje biodujos išgaunamos iš nuotekų dumblo, 80-yje - iš žemės ūkio atliekų. Iš jų 22 biodujų elektrinės priklauso ūkininkų kooperatyvams - žaliavą tokiai jėgainei tiekia 20-50 ūkininkų. Kelios jėgainės  priklauso pavieniams ūkininkams, kurie trūkstamas žaliavas perka iš kaimynų.

Pigiau šildosi iš ūkininkų kišenės

Ūkininko Jorgeno Torneso (Jørgen L. Tørnæs) fermoje netoli Holstebro auginama 650 paršavedžių, kasmet paskerdžiama apie 15 tūkst. kiaulių, pašaras auginamas 500 ha laukuose.

Kaimyninę gyvenvietę šildančiai biodujų jėgainei ūkininkas parduoda pusę ūkio mėšlo - 19 tūkst. m3 per metus. Iš viso biojėgainė per metus sunaudoja apie 460 tūkst. m3 mėšlo iš 20 aplinkinių ūkių. J. Tornesas pasirašė kontraktą tiekti mėšlą elektrinei 20 metų.

Jėgainės statybų ėmėsi privati bendrovė (pradinė investicija apie 107 mln. Lt), ūkininkai šiame procese dalyvauja tik kaip žaliavos tiekėjai. Kogeneracinėje elektrinėje pagamintos šilumos užtenka 6 tūkst. namų, elektros - 12 tūkst. namų. „Vietiniams gyventojams šildymas kainuoja pigiau, tačiau tai daroma ūkininkų sąskaita, nes mėšlas iš jų perkamas žema kaina", - atsidūsta ūkininkas. Mokami 4,5 DKK(2,1 Lt)/m3 mėšlo jam atrodo nesolidžiai, nes pačiam tenka susimokėti už mėšlo transportavimą.

Pajamos už mėšlą ūkininkui nėra svari motyvacija, kur kas svarbiau - galimybė lengviau įgyvendinti aplinkosauginius įpareigojimus. „Jei mėšlas nebūtų naudojamas biodujoms, siekdamas įgyvendinti aplinkosauginius reikalavimus, turėčiau pirkti ar nuomoti daugiau žemės mėšlo paskleidimui. Biodujų įrenginiuose apdoroto mėšlo aš galiu paskleisti daugiau tame pačiame plote - 168 kg/ha (vietoj 140 kg/ha)", - pasakoja ūkininkas. Jis tiki, kad jo derlius didės - maistines medžiagas iš tokio mėšlo geriau įsisavina augalai.

Pats vienas ūkininkas nesiryžtų investuoti į biodujų įrenginius. „Tik ne Danijoje - dabar nustatytos elektros supirkimo kainos (0,75 DKK/kWh (0,35 Lt) niekada nekompensuos investicijų", - sako J. Tornesas.

Alternatyvios energetikos vystymas ne maisto sąskaita

Stokholmo aplinkos instituto mokslininkas Rasmusas K. Larsenas (Rasmus K. Larsen), analizuodamas sąlygas biodujų gavybai Danijoje, pastebi, kad iki šiol biodujų naudojimas vertintas tik kaip alternatyvios energetikos priemonė, o apie aplinkosauginę reikšmę pamiršta: nenumatyta kaip agrarinės aplinkosaugos priemonė Kaimo plėtros programoje; netraktuotas kaip priemonė maistinių medžiagų nuotėkiui mažinti.

Itin ambicingą tikslą šalis užsibrėžė 2009 m. Darnios plėtros strategijoje (Grøn Vækst aftale) - stiprinti žemės ūkio kaip žaliavų tiekėjo vaidmenį alternatyvios energetikos srityje ir pasiekti, kad 2020 m. 50 proc. mėšlo būtų panaudojama energijos gamybai. Skaičiuojama, kad šiuo metu panaudojama kiek daugiau nei 10 proc. Tokiu būdu energijos iš biodujų išgavimas būtų padidintas nuo 4 PJ (2009 m.) iki 17 PJ ( 2020 m.), o metinės  CO2 emisijos į atmosferą būtų sumažintos 807 tūkst. tonų.

R. Larsenas pastebi, kad Danijoje iki šiol nesiimta ryžtingų veiksmų siekiant įgyvendinti šį ambicingą tikslą. Jis įsitikinęs, kad poveikį aplinkai pasiekti galima tik įtraukus daug veikėjų, o egzistuojančios finansinės sąlygos nemotyvuoja investuoti į energijos iš biodojų gamybą. Didžiausi trukdžiai - skurdi parama pradinėms investicijoms ir vietinių valdžios institucijų nenoras dalintis finansine rizika. Savivaldybių vaidmuo labai svarbus inicijuojant, kad šildymo sistemose būtų naudojamas vietinis kuras. Pasak R. Larseno, kai kurios savivaldybės pačios inicijuoja biodujų projektus ir ieško investuotojų, kitos tarpininkauja projekto iniciatoriams (dažnai grupei ūkininkų, padedamų konsultanto), ieškantiems investuotojų, ir prisiima dalį projekto rizikos. Tačiau bendras savivaldybių aktyvumas menkas.

Statant naują elektrinę ar didinant senos galingumą, parama gali naudotis tik centralizuotų biodujų elektrinių (pavieniams ūkiams netaikoma) savininkai - 20 proc. investicijų sumos, kai ne mažiau 75 proc. substrato sudaro mėšlas.

Mokslininkas konstatuoja, kad siekiant šio ambicingo tikslo Danijai visų pirma teks peržiūrėti kainas ir finansavimą, padaryti jį patrauklesnį, tačiau persistengti ir skatinti dirbtinai nereikėtų. Kaimyninė Vokietija, daug lėšų skirianti biodujų naudojimo skatinimui, R. Larsenui neatrodo pavyzdžiu, į kurį reikėtų lygiuotis Danijai. „Vokietijoje didžiulis dėmesys skiriamas dirbtiniam atsinaujinančios energetikos skatinimui - derlingiausiuose plotuose auginami energetiniai pasėliai, kas labai neetiška pasaulyje dėl augančio maisto poreikio. Danijoje ieškoma kitokio modelio - kartu su alternatyvios energetikos skatinimu spręsti ir aplinkosaugines problemas, bet nedaryti to maisto gamybos sąskaita", - aiškina mokslininkas.

2050 m. - visiška energetinė nepriklausomybė

Danijos žemės ūkio konsultavimo centro alternatyvios energetikos specialistas Olavas Rasmusenas (Olav Rasmussen) konstatuoja, kad biodujų sektoriaus plėtra Danijoje sustojusi, tačiau susidomėjimas likęs - tolesnis vystymasis priklausys nuo to, kokiomis priemonėmis bus imtasi skatinti. Pasak jo, laukiama Darnios plėtros plano patvirtinimo, pagal kurį tikimasi biodujų kainų augimo (iki 0,52 Lt) ir paramos ne tik elektros iš biodujų gamybai (kaip iki šiol), bet ir pačiam biodujų išgavimui (itin aktualu, jei biodujų įrenginių ir elektrinės savininkai skirtingi). Taip pat tikimasi, kad parama investicijoms bus padidinta iki 30 proc. Jo žiniomis, šių pokyčių lūkuriuoja apie 30 biodujų elektrinių projektų iniciatorių.

O. Rasmusenas pastebi, kad šiuo metu į energijos išgavimą iš biodujų bando įsitraukti ir dujų kompanijos - ūkininkams tai gali turėti teigiamos ir neigiamos įtakos (gali kilti mėšlo supirkimo kaina, tačiau užsiimantiems biodujų išgavimu gali atsirasti didesnė konkurencija). Specialisto žiniomis, šiuo metu už mėšlą ūkininkams mokama 10-20 DKK už m3 (4,6 - 9,2 Lt). Pasak jo, didžiausią naudą ūkininkai patiria ne dėl parduodamo mėšlo, bet dėl galimybės lengviau įgyvendinti aplinkosauginius reikalavimus. „Danijoje tręšimo normos labai griežtos, todėl tai, kad biodujoms panaudotą mėšlą geriau įsisavina augalai, turi ūkininkui ir tiesioginę ekonominę reikšmę. Lyginant su neapdorotu mėšlu, tokiame mėšle esantį azotą augalai panaudoja 20-40 proc. efektyviau", - aiškina specialistas.

Ar pavyks Danijai iki 2020 m. „nukenksminti" pusę susidarančio mėšlo, O. Rasmusenas nesiryžta prognozuoti - viskas priklausys nuo tolesnės skatinimo politikos. Tačiau jis tiki, kad šio amžiaus viduryje danai jau bus energetiškai nepriklausomi.

Julija Petrošiūtė

Mano ūkis, 2012/04

 

 

Naujienų prenumerata

Verslo informacija
Orai