Dabartinis žemės klimatas keičiasi dėl žmogaus veiklos, ypač dėl iškastinių degalų naudojimo, žemės ūkio technologijų bei žemės dirbimo pokyčių. Daug rašoma ir kalbama apie klimato kaitos poveikį Europos Sąjungai, Azijai ir globaliu mastu visai Žemės planetai, tačiau labai trūksta informacijos apie klimato kaitos pasekmes žemės ūkiui konkrečiuose regionuose. Žemdirbiai mažai žino, kokios galimybės ir kokie prisitaikymo būdai prie galimo klimato kaitos ekstremumo yra rekomenduojami mokslininkų.

Klimato kaitos prevencija suteikia žemės ūkiui naujų galimybių: viena vertus, iš biomasės gaunami produktai gali pakeisti naudingąsias iškasenas,  kita vertus, gali būti skatinamas anglies dvideginio surinkimas dirvožemyje. Tačiau kol kas dar lieka daug neišspręstų klausimų. Pirmasis susijęs su biodegalų raidos sąlygomis valstybių politikoje (tai, ką mes vadiname energetiniu iššūkiu), o antrasis, kalbant apie anglies dvideginio surinkimą, - tai žemės ūkio veiklos, atitinkančios BŽŪP ir/arba Kioto protokolą, finansavimas (akcentuojamas aplinkos iššūkis, naudingas tausojamajam žemės ūkiui).

Taip pat egzistuoja ekonominis iššūkis, kurį reikia įveikti, t. y. pirmiausia reikia suvaldyti kainų ir pajamų nestabilumą. Galiausiai, reikia nepamiršti, kad žemės ir miškų ūkis turės įveikti rimtą teritorinį iššūkį: jis tampa nepakeičiama priemone Europos Sąjungos gamtos nelaimių prevencijos strategijoje (erdvė naudojama ir saugoma nuo virtimo dykuma, dirvožemio erozijos ir gaisrų).

Anot Lietuvos klimatologų, meteorologiniai reiškiniai, kurie žemės ūkiui gali padaryti nuostolių, vadinami pavojingais, o tie, kurie lėtina augalų vystymąsi ar trukdo žemės ūkio darbams - nepalankiais meteorologiniais reiškiniais.

ES dokumentuose, reglamentuojančiuose paramą ūkininkams, nurodoma, kad stichinei nelaimei gali būti prilyginami tokie gamtos reiškiniai kaip šalna, kruša, ledas, lietus arba sausra. Įvertinus kiekvieną rizikos veiksnį ES mastu atskirai, pastebima, kad sausra nuostolių atneša bene daugiausia. Kruša vertinama kaip retai pasitaikantis rizikos faktorius, todėl didesnių stichinių padarinių kviečių ir miežių gamybai bei pievų būklei dėl jos patiriama retai. Daugiau žalos pievoms, žieminiams kviečiams ir vasariniams miežiams padaro nuolatiniai potvyniai ir laukų įmirkimai.

Svarbiausios specifinės su klimato kaita susietos augalininkystės rizikos, kurias išskiria ES Jungtinių tyrimų centras ir kurios reikšmingos mūsų šaliai - tai sausros arba lietaus perteklius ir šalčiai. Lietuvoje žemės ūkio sektoriui daug žalos padaro karščio bangos, ankstyvos pavasarinės ir rudeninės šalnos bei škvalas.

Skirtingų Lietuvos regionų klimato požymiai nevienodi, tačiau pokyčiai matomi beveik visur. Vertinant dirvožemio įšalimo gylį pastebėta, kad tose vietovėse, kur istoriškai buvo didelis dirvožemio įšalimo lygis (Vilniaus, Utenos ir Varėnos sritys), jis mažėja, o Biržų, Kauno ir Šiaulių regionuose dirvožemio įšalimo lygis didėja. Vertinant kritulių kiekį, stebima bendra kritulių mažėjimo tendencija. Didesniu kritulių kiekiu pasižymi pajūrio regionai, mažesniu Šiaurės Lietuvos regionai. Analizuojant ilgametę vidutinę liepos mėnesio temperatūrą, didesnių skirtumų tarp atskirų Lietuvos miestų anksčiau nepastebėta, tačiau ji ryškiai pradėjo kisti nuo 1990 metų ir nuo 2009-ųjų vidutinė liepos mėnesio temperatūros augimo tendencija jau siekia nuo 17,3 iki 18,6 °C. Stebimas ir vidutinės metinės sausio mėnesio temperatūros kilimas apytiksliai nuo -3,1 iki -2,4 °C per nagrinėjamą laikotarpį. Atitinkamai vidutinė metinė temperatūra Lietuvoje kyla, o sniego dangos storis mažėja.

Klimatinių sąlygų kaitos prognozės, priklausomai nuo regiono, smarkiai skiriasi. Tačiau manoma, kad XXI amžiuje galima tikėtis ir švelnesnių, ir drėgnesnių žiemų, karštesnių ir sausesnių vasarų bei dažnesnių ir intensyvesnių, su orais susijusių gamtos reiškinių. Labai sunkių orų kaitos pasekmių iki 2050 metų gal ir nebus juntama, tačiau turime būti pasirengę ir ilgesniems karšto oro laikotarpiams, sausroms ir potvyniams.

Didžiausią įtaką žemės ūkiui klimato kaita daro per vandenį. Nuo jo kiekio priklauso žemės ūkio gamyba ir net kraštovaizdis bei biologinė įvairovė. Palyginę 2009 ir 1990 metus matome, kad Lietuvoje kritulių mažėja beveik visuose Lietuvos miestuose, tačiau 2009-uosius palyginę su 1995 metais, aiškiai matome, kad kritulių kiekis mažėja tik trijuose iš aštuonių Lietuvos rajonuose. Kritulių mažėjimas arba netolygus jų pasiskirstymas nulems ir sniego dangos storį, o netolygiai sniegu padengti laukai kelia kur kas  didesnį pasėlių iššalimo pavojų. Taip pat auga vidutinė metinė bei liepos mėnesio temperatūra, tad įvertinus mažėjantį kritulių kiekį, nebekyla abejonių, kad didėja ir sausrų riziką. Apsisaugojimas nuo pavasarinių ir rudeninių šalnų bei prisitaikymas prie karščio bangų tampa vis aktualesnis Lietuvos ūkininkams. Nuoseklūs ir ekstremalūs gamtos reiškiniai reikalauja iš ūkininkų imtis kokių nors veiksmų. Dėl temperatūros ir drėgmės padidėjimo neigiamo poveikio taip pat galima laukti ir iš kenkėjų, gali intensyviau plisti ligos,  atkakliau tarpti piktžolės.

Užsienio šalių patirtis

Ką daro kitos šalys, siekiančios apsisaugoti nuo klimato ekstremalumo didėjimo? Lenkijoje pagrindiniai būdai ir priemonės, kuriomis siekiama sušvelninti klimato kaitą, yra susijusios su žemės ūkio sektoriumi. Tai racionalus žemės išteklių panaudojimas, ekologinio ūkininkavimo populiarinimas, ūkininkų konsultavimas dėl geros agrarinės būklės palaikymo, energijos efektyvumo garantijos žemės ūkio produkcijos gamybos procese, alternatyvių energijos šaltinių panaudojimas žemės ūkio sektoriuje ir kaimo vietovėse, žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku ir kt. Kai kurios iš šių priemonių reikalauja finansinio indėlio, kitos -švietėjiško pobūdžio. Lenkijos ūkininkai pasisako už tokią klimato kaitos švelninimo politiką, kuri nesumažintų ūkininkų pajamų, būtų lengvai ir suprantamai administruojama, o kompetentingų konsultantų paslaugos būtų prieinamos ir padėtų ūkininkams priimti svarbius sprendimus  ne tik dėl ūkininkavimo būdo parinkimo, bet, esant reikalui, -  ir dėl veiklos pakeitimo.

Danijos vyriausybė pastaruosius 20 metų taiko daug griežtesnę aplinkosaugos politiką, negu to reikalauja ES teisės aktai ir tarptautiniai susitarimai. Pagrindinis prioritetas yra intensyvios ūkininkavimo veiklos įtakos vandens ir sausumos ekosistemoms mažinimas. Nepaisant ES vykdomos Nitratų direktyvos, Danijoje dar yra priimtas Vandens išteklių valdymo planas, kuris leido ženkliai sumažinti azoto ir azoto suboksido emisijas. Pagrindinės taikomos priemonės pagal šį planą gali būti suskirstytos į keturias grupes: gyvulių mėšlo naudojimo efektyvumo didinimas, azoto junginių trąšose naudojimo mažinimas, sėjomainos laikymasis ir žemės ūkio naudmenų pavertimas ganyklomis arba apželdinimas mišku. Tręšimo planų ir maistinių medžiagų apskaita yra privaloma, su aiškiai nustatytais leistinais azoto kiekiais. Maksimalus leistinas azoto kiekis trąšose yra 10 proc. mažesnis už ekonomiškai efektyvų dydį. Kiti klimato pokyčių valdymo veiksmai susiję su Požeminio vandens apsaugos nuo taršos direktyva. Jos rėmuose taip pat skatinamas žemės ūkio naudmenų pavertimas šlapžemėmis, pelkėmis arba mišku.

Škotijoje augalininkystėje imamasi konkrečių veiksmų klimato kaitos poveikiui mažinti. Žiemai užsėjami vadinamieji „catch crops" augalai (tarpinės žalienos), kurie pavasarį užariami, taip gaunama natūrali trąša ir iš dirvožemio pašalinamas azoto perteklius. Ražienos paliekamos žiemai, o žemė ariama tik pavasarį, kad susidarytų geresnis apsauginis sniego sluoksnis per žiemą. Augalų liekanos surenkamos ir kompostuojamos arba laukas pavasarį užariamas. Taikomos sumažintos tręšimo normos, naudojami trąšų paskirstytuvai su tiksliais dozatoriais, tręšiama atsižvelgiant į gamtines sąlygas, taip pat kruopščiai parenkant trąšų rūšį, teikiant prioritetą lėto pasklidimo dirvoje trąšoms. Griežtai laikomasi sėjomainos, tradiciniai augalai kaitaliojami su pašariniais kukurūzais, žieminėmis kultūromis, dažnai - ankštiniais augalais. Nenaudojamuose žemės plotuose skatinama įveisti ilgametes pievas, jaunuolynus, greitos apyvartos želdinius. Laukus skiriančiose apsauginėse juostose, laukų pakraščiuose sodinami medžiai, kad mažėtų dirvos erozijos rizika ir maistinių medžiagų išsiplovimas.

Italijoje kovojant su klimato kaita pagrindinis dėmesys skiriamas vandens išteklių valdymo politikai. Numatytos trys pagrindinės veiklos kryptys: vandens telkinių užterštumo prevencija, vandens taupymas, ypač žemės ūkyje, ir tinkamas vandens panaudojimas. Pavyzdžiui, Toskanos regiono kaimo plėtros plane įteisintos šios priemonės:

• vandens taupymo propagavimas (laistomų plotų mažinimas arba mažai vandens naudojančių sistemų įrengimas);
• ūkininkavimo be trąšų ar naudojant jas minimaliai populiarinimas;
• vietinių, prie klimato natūraliai prisitaikiusių augalų ir gyvulių rūšių auginimas);
• kraštovaizdžio apsauga ir tvarkymas;
• bioįvairovės išsaugojimas;
• dirvos erozijos mažinimas (dirbamos žemės plotų mažinimas, joje įveisiant pievas, jaunuolynus, greitos apyvartos želdinius ir pan.);
• maisto grandinės trumpinimas, kad produktas kuo greičiau pasiektų vartotoją;
• integruoto žemės ūkio, palankaus aplinkai ir kraštovaizdžiui, propagavimas.

Azijos šalyse skatinamas integruotas ūkininkavimas, naudojant natūralias ir chemines trąšas, palaipsniui mažinant pastarųjų naudojimą. Nagrinėjama, kokie ūkininkavimo, gilėjant klimato kaitai, būdai yra geriausi, kaip ekstremaliomis sąlygomis išsaugoti dirvožemio kokybę  ir pan. Atsiranda sąvoka „dirvožemio sveikata". Ūkininkai raginami atsargiai dirbti žemę. Jiems reikia kompetentingų savalaikių konsultacijų dėl efektyvaus ūkininkavimo būdo pasirinkimo, todėl radijas ir televizija raginami nuolat diskutuoti apie aplinkos apsaugą ir ūkininkų problemas.

Azijos šalių žemdirbiams reikalinga parama ir investicijos, kad būtų galima įdiegti inovatyvias, pažangias technologijas, kurios  jau pačios savaime prisidėtų prie klimato kaitos neigiamo poveikio mažinimo.

Atsakas į klimato kaitos iššūkius turėtų būti vykdomas dviem kryptimis, t. y. per adaptaciją ir poveikio sušvelninimą.

Adaptaciją sudaro veikla, kuria žmonės ir ekosistemos sumažina savo jautrumą neigiamam klimato poveikiui bei dėl tokio poveikio atsirandančius nuostolius. Adaptuojantis nėra universalių sprendimų, jie priklauso nuo specifinių sąlygų, tokių kaip ekologiniai ir socioekonominiai modeliai, įvairios geografinės vietovės bei tradicinės praktikos.

Yra gana didelis klimato kaitos poveikio sušvelninimo priemonių pasirinkimas: nuo technologinių, taikomų pačiame ūkyje, iki pažangių ūkio valdymo metodų ir politinių įrankių (pvz., prisitaikymo veiksmų planas). Taip pat svarbu geriau informuoti ūkininkus apie klimato kaitos pavojus ir veiksmingus adaptacijos būdus.

G. Radzevičius, S. Lazauskas, A. Motova

Mano ūkis, 2011/12