Mano Ūkis 2008/04
Žąsų gagenimo lydimas ūkininkavimas
  • Daina STANIŠAUSKIENĖ, „Mano ūkis“
  • Mano ūkis

Lietuvos kaimą būtų sunku įsivaizduoti be iš tolo boluojančio oranžiniais snapais numarginto žąsų pulkelio. Apie šiuos dabar retai besutinkamus paukščius gali daug gerų žodžių išgirsti. Rašto istorijoje žąsys paliko ryškų pėdsaką, padovanojusios plunksną. Pagarbos nusipelnė Romą nuo galų antpuolio išgelbėjusios žąsys, kurių gagenimas pažadino užsnūdusius miesto gynėjus. Net šiais laikais žąsys „įdarbinamos“ kalėjimų prižiūrėtojomis: Brazilijoje apie nuteistųjų bandymą pabėgti įspėja žąsų klegesys. Teigiama, kad nuo tada, kai į pagalbą buvo pasitelkti šie paukščiai, nepabėgo nė vienas kalinys.

Sakoma, kad sapnuose apsilankiusi žąsis atneš laimę jūsų šeimai, jei saldžiai miegodamas jas lesinsite – tikėkitės didesnių pajamų. Į ūkininkų Emilijos ir Algirdo Bielinių gyvenimą žąsys „atskrido“ prieš 15 metų ir liko ilgam, galbūt visam laikui…

Gamtos veikiami paukščiai

Bieliniai sako, kad žąsininkystė – nenuspėjamas, nežinia nuo kokių gamtos jėgų priklausomas verslas. Pasitaiko metų, kad žąsys gerai peri, kiaušiniai būna vaisingi, todėl ir žąsiukų daug išsirita, tačiau būna ir taip, kad ką nori daryk – ant rankų žąsį nešiok, pyragais lesink, kiaušiniams gyvybės neįpūsi. „Keisčiausia, kad jei vienais metais nesiseka, tai nesiseka visiems be išimties, o jei metai geri, tai geri irgi visiems. Ir niekas nežino, nuo ko tai priklauso, juk nei paukščių auginimo sąlygos, nei lesalai, nei šeimininkas nesikeičia“, – stebisi Algirdas ir prognozuoja neblogus metus, nes kiaušinių dėjimo periodas prasidėjo sklandžiai: kiaušinių daug, jie daugmaž vienodo dydžio.

Emilija spėja, kad paukščius labai veikia mėnulis. Yra pastebėta, kad viščiukų charakteris labai priklauso nuo mėnulio fazės, per kurią jaunikliai užsimezgė ir išsirito. „Anksčiau juk žemės ūkio darbai buvo planuojami pagal mėnulio fazes“, – mintį tęsia ūkio šeimininkė. Jau daug metų augindami dėsliųjų veislių vištaites, ūkininkai pastebėjo nemažai jų elgesio keistenybių. Vienų viščiukų aptvare gali polkas šokti, arijas traukti, jie nekreips dėmesio. „Vos savaite amžiumi besiskiriantys jaunikliai gali būti visiškai kitokie: nebandyk daryti staigių judesių, net drabužių nekeisk, nes viščiukai su triukšmu po kampus išsilakstys tartum siaubūną pamatę”, – pasakoja Algirdas. Manoma, kad stresuoti linkę paukščiai dažniausiai išsirita iš kiaušinių, kurie pradėti perinti per mėnulio virsmą.

Pora visam gyvenimui

Įsitikinimą, kad žąsinai pikti, besitaikantys įgnybti bet kuriam pašaliečiui paukščiai, Algirdas paneigia, sakydamas, kad jo augintinės baikščios kaip zuikučiai ir visai nepiktos. Turi pratūnoti kelias valandas jų pašonėje ir susilieti su pulku, kad galėtum nufotografuoti. „Šnypštimu atėjusįjį jos pasitinka tik tuomet, kai deda kiaušinius“, – paukščio charakterį piešia augintojas. Pasak jo, žąsys – nekantrūs sparnuočiai, neturintys stiprių motinystės instinktų ir ant kiaušinių, kol žąsiukai išsiperės, netupi – likus kelioms dienoms pabėga. Tik viena kita žąsis pati išperina žąsiukus. Ūkininkai jas slapukėmis vadina. „Taip gudriai užsimaskuoja, kad pamatai tik jau išsiritusį, po aptvarą varlinėjantį žąsiuką“, – šypsosi paukščių augintojas.

Nors didelių jausmų savo palikuonims jos nepuoselėja, tačiau gyvenimo draugą, kaip ir gulbės, pasirenka visam gyvenimui. „Vienas patinas per klaidą išvežtos žąsies ieškojo visą žiemą. Būdavo išleidi žąsis į lauką, o jis puola prie daržinės, tikėdamasis ją ten surasti“, – prisimena vieną meilės istoriją Emilija. Būna, kad vieną žąsytę myli trys patinai, arba atvirkščiai, vienas žąsinas bičiuliaujasi iš karto su trimis draugėmis. „Kai išleidi paukščius į lauką, iš karto matyti porelės, kurios laikosi tolėliau nuo viso pulko. Pasitaiko ir nesusiporavusių paukščių“, – priduria Algirdas.

Bandos pakaitai ir pardavimui skirtus žąsiukus Bieliniai perina kitų paukščių augintojų inkubatoriuose. Kad prasikaltų žąsiukas, prireikia 4 savaičių. Anksčiau ūkininkai patys turėjo inkubatorių. „Naktimis nemiegodavome, bijodami, kad elektra nedingtų ir inkubatorius neišsijungtų. Ypač neramu būdavo artėjant audroms ar papūtus stipriam vėjui. Tekdavo kaltinti tik save, jei neišgirdę nutrūkusio elektros tiekimo perspėjimo signalo ryte rasdavome sušalusius kiaušinius. Sutrikimų ir dabar pasitaiko, kai įjungi iš karto kelis prietaisus, – elektros sistemos darbą kritikuoja ūkininkas. – Pagailėjom savo nervų ir inkubavimo atsisakėme“.

Žąsų genofondas – patikimose rankose

Pirmą kartą su žąsimis Bieliniai susidūrė vos atsikraustę į nuošalią Raguvos seniūnijos Kritižio kaimo sodybą, kurioje gyvena iki šiol. „Per namo sienas miškas matėsi. Dvynukės dukrytės buvo vos penkerių, tačiau ne mano būdui tik su vaikais sėdėti“, – prisimena Emilija. Iš dabar jau bankrutavusio Marijampolės r. „Buktos“ paukštyno Bieliniai įsigijo apie 200 Italijos veislės žąsiukų. Paauginę apie 80 jų pasiliko veislei, tačiau, kai paukščių kainos stipriai krito, žąsis išpardavė. „Mes nesi­imame tokių darbų tik tam, kad dirbtume. Jei neapsimoka, neauginame“, – į ūkininkavimą ekonomisto akimis žvelgia Algirdas. Tokiu principu vadovaudamiesi, jie ir avių atsisakė. Bandė kiaules, karves auginti, tačiau gyvenimas taip susiklostydavo, kad žąsys jų sodyboje ir vėl krypuodavo, godžiai skabydamos vešlią žolę.

Kartą susitikę su žąsų auginimo specialistu, Gyvulininkystės instituto (GI) mokslininku Sigitu Janušoniu, ūkininkai namo sugrįžo ne tuščiomis. Žąsų propaguotojas įkalbėjo juos prisidėti prie vietinių Lietuvos vištinių žąsų, kurios priklauso šalies nacionaliniam genofondui, išsaugojimo. „Nepaisant to, kad tuo metu žąsininkystė buvo nuostolinga, negalėjome nepadėti, nes tai nacionalinis turtas, kurį privalu išsaugoti ateities kartoms“, – pabrėžia Algirdas, tačiau neslepia, kad būta minčių jas išparduoti, nes parama vietinių veislių gyvūnų augintojams per menka – vos 11 Lt už žąsį per metus, o pelno kurį laiką nebuvo jokio.

Bieliniai augina 165 Lietuvos vištinių žąsų tėvinį pulką. Dar 150 jų laikoma Baisogaloje, Gyvulininkystės instituto ūkyje. Pasak S. Janušonio, tarybiniais laikais, kai išplito pramoninė paukštininkystė, vietinės veislės žąsys atsidūrė ties išnykimo riba, nes auginti jas buvo nuostolinga. „Tik atgavus šalies Nepriklausomybę, susirūpinta veislės atkūrimu. Iš vienos Mask­vos kolekcinės fermos parsivežėme 200 kiaušinių, išperinome apie 100 žąsiukų“, – nelinksmą vietinių žąsų istoriją pasakoja mokslininkas. Siekiant išlaikyti žąsų grynaveisliškumą, reikia auginti nemažą pulką paukščių, todėl sodybose nedidelėmis grupelėmis auginamos žąsys negali būti priskiriamos veislinių paukščių kategorijai, nes mažame pulkelyje neišvengiamas giminingas poravimasis. Taip buvo suformuotas veislinis vertingų paukščių branduolys. Visų šalies vietinių veislių gyvūnų kraujo pavyzdžiai saugomi genofondo banke.

Lietuvos vištinių žąsų veislė buvo patvirtinta 1956 m., nors susiformavo dar prieškariu. S. Janušonio teigimu, tai gerai prie šalies sąlygų prisitaikę, lesalams nereiklūs paukščiai. Nors specialisto nuomone, žąsiena nėra tokia vertinga ir skani kaip vištiena, tačiau be keptos žąsies neįsivaizduojamos Kalėdų vaišės.

Nors žąsys brangsta, paklausa auga

A. Bielinio teigimu, pastaruoju metu sulaukiama vis daugiau užsakymų ir žąsienai, ir žąsiukams. Sodybų, vienkiemių šeimininkai renkasi šiuos paukščius, nes juos auginti pigiau negu vištas ar antis. Žąsys gali lesti tik žolę. Geresnių lesalų reikia duoti tik artėjant pavasariui, kai prasideda kiaušinių dėjimo laikotarpis. Beje, žąsų dėslumą galima reguliuoti lesalais: palesinus maistingais kombinuotaisiais lesalais, kiaušiniai pasipila kaip grybai po lietaus. Jei koncentratų negauna, žąsys kiaušinius nustoja dėjusios. Per metus Lietuvos vištinės žąsys padeda iki 20–25 kiaušinių. „Itališkos žąsys buvo kur kas dėslesnes, per metus padėdavo dvigubai daugiau kiaušinių“, – paukščių veisles lygina Algirdas. Jis įsitikinęs, kad žąsis ilgiau penkerių metų laikyti neapsimoka, nes labai prastėja dėslumas.

Pajamų iš žąsų padaugėja artėjant Kalėdoms. Pernai gauta užsakymų žąsų skerdenoms iš įvairių firmų. „Viena įmonė pageidavo vienodo 4,5 kg svorio žąsų kalėdinėms dovanoms. Žąsieną tiekiame ir į įvairius restoranus. Paukščius skerdžiame sertifikuotoje kito paukštininko skerdyk­loje“, – sako A. Bielinis. Pernai anksčiau užsisakiusiems pirkėjams žąsys kainavo po 18 Lt/kg, o prieš Kalėdas kaina šoktelėjo iki 25 Lt/kg. Priekaištaujantiems, kad per brangu, ūkininkas sakydavo, kad ­kepta žąsis – nekasdienis patiekalas, o šventėms pinigų nereikia gailėti. Juolab kad pabrangus grūdams, pabrango ir žąsų penėjimas. Praėjusiais metais ūkininkai pardavė apie 350 žąsų, šiemet ketina realizuoti 150 paukščių daugiau.

Paprastai vištinės žąsys iki reikiamo svorio (4,5–5 kg) nupenimos per 60–70 dienų, tačiau jei pražiopsojai penėjimo pabaigą, teks laukti kol paukščiai pakeis plunksnas. „Pešk nepešęs, svilink nesvilinęs, odą nubarsčiusių vadinamųjų padaiksliukų neišnaikinsi. Žąsis netenka prekinės išvaizdos, todėl geriau palaikyti ją ilgiau ir tuomet pjauti“, – pataria Algirdas ir giria žąsų kiaušinius, kurie ypač tinkami konditerijos kepiniams, tačiau vandens paukščių kiaušiniais prekiauti negalima, nes jų lukšto poros gana didelės, todėl didesnė ir salmoneliozės infekcijos rizika.

Pragyvena iš vištaičių

Nors Bieliniai paukštininkų visuomenei žinomi kaip žąsų augintojai, tačiau jos – tik papildomas ūkininkų užsiėmimas. Pagrindinis pragyvenimo šaltinis ir daugiausia fizinių jėgų reikalaujantis darbas – dėsliųjų vištaičių auginimas. Nuo kovo ūkininkų darbo diena tęsiasi net 20 valandų. Pavasarį nedidelė paukštidė užpildoma margaspalviais, cypsėti nesiliaujančiais mažyliais, kuriuos vos išsiritusius perka iš kitų augintojų. „Čia laksto maždaug 6 tūkstančiai dėsliųjų veislių vištaičių“, – skaičiuoja Emilija.

Per sezoną (iki spalio mėn.) pas Bielinius pagyvena apie 30 tūkst. viščiukų, kuriuos ūkininkai paaugina tik 2 mėn. ir parduoda. Pasak Emilijos, pirmosios gyvenimo dienos labai svarbios būsimam vištų dėslumui. „Išvargstame sunkią viščiukų augimo pradžią, sustipriname juos ir atsisveikiname“, – apie vištų auginimo specifiką pasakoja Algirdas. Pasak jo, pramoniniuose paukštynuose išperėtos vištaitės nėra tokios atsparios, jos reiklesnės lesalams. Kruopomis ir tuo, ką pačios susiras, jos gyvos nebus ir kiaušinius pradės dėti tik sulaukusios 7 mėn. amžiaus. Bielinių ūkyje paaugintos vištaitės kiaušinius deda jau nuo 4,5 mėn. amžiaus. „Kartais dėjimo pradžią nuspėju dienų tikslumu“, – tikina paukščių augintojas.

Ypač didelį dėmesį paukštininkai kreipia į lesalus: sojų neparagavę vištaitėms neduoda. Algirdo teigimu, jų kokybė labai lemia jauniklių gyvybingumą. Todėl lesalus gamina patys: grūdus perka iš kitų ūkininkų ir pridėję paukščiams būtinų baltymų, vitaminų ir mineralų priedų, paruošia kombinuotuosius lesalus.

Paukščiukų laikymo patalpoje temperatūra siekia apie 40o C. Ilgai tokioje pirtyje nepabūsi, bet palikti viščiukų be priežiūros irgi nevalia. Per dieną ne sykį reikia žvilgtelėti, ar viskas tvarkoje: ar netrūksta vandens, lesalų, ar tinkamas mikroklimatas. Tokio amžiaus jaunikliai labai lepūs, todėl prižiūrėti reikia kaip kūdikius. Per pjuvenomis išklotą aptvarą viščiukai laksto tarsi skruzdėliukai, turi atsargiai eiti, kad nepastebėjęs nesužeistum.

Ar viščiukas stiprus, ar išgyvens, patyręs augintojas gali pasakyti vos paėmęs jį į rankas. „Koks viščiukas, gali matyti iš „veiduko“, pažvelgęs į jį, gali nuspėti net jo nuotaiką“, – viena per kitą sako Bielinių dukros Jurgita ir Lina, tėvams talkinančios nuo pat mažens. Emilija džiaugiasi, kad 20-metės Lietuvos žemės ūkio universiteto studentės mielai imasi darbo. „Jei mes ko nors nepadarome, gauname barti“, – dukrų reiklumą pateisina Emilija.

Bieliniai visą ūkį prižiūri patys. Žemės nedaug – vos 3,7 ha, todėl jokių žemės ir sėjos darbų nereikia dirbti. Emilija įsitikinusi, kad svetimas žmogus nebus taip atsidavęs darbui. „Kartais pats ne viską padarai, tai ar gali tikėtis, kad samdinys darbus nepriekaištingai atliks“, – kitiems viščiukų priežiūros Emilija nesiryžtų patikėti. Ji tikina, kad paukščiukų priežiūra reikalauja didelio atsakingumo, todėl nėra buvę, kad jie liktų vieni.

Paukščių augintojai – aktyvūs žmonės

Kaip ir dauguma stambesnių paukščių augintojų, Bielinių ūkis priklauso Nacionalinei paukščių augintojų ir veisėjų asociacijai. Pasak Žemės ūkio rūmų gyvulininkystės specialistės Ilonos Kauzonienės, jau daugiau kaip 10 metų gyvuojančiai organizacijai priklauso 30 narių, tačiau vištines žąsis augina tik Bieliniai. „Daugiausia asociacijoje yra vištų ir kalakutų augintojų, pavyzdžiui, Lazdijų rajono ūkininkai Rūta ir Gintas Cimakauskai užaugina 35 tūkst. kalakutų per metus. Rūpinamės ir dekoratyvinių paukščių ūkiais. Pastaruoju metu ypač padidėjo susidomėjimas patarškomis, mėsiniais rudaisiais broileriais. Dėsliosios vištos buvo populiarios visais laikais, tačiau dabar rinkoje ypač išaugo naminių kiaušinių paklausa, todėl dažnai sulaukiame norinčiųjų jas auginti skambučių“, – sako I. Kauzonienė. Jos nuomone, paukštininkystė gana dėkingas verslas, nes paukščiai yra vislūs, greitai bręsta ir auga, jų produkcija vertinga, o sparnuočių auginimą nesunku perprasti. I. Kauzonienė teigia, kad dauguma asociacijos narių paukštininkystės verslą sėkmingai plėtoja, net ir nebūdami žemės ūkio srities specialistais. Pasak jos, paukštininkai labai aktyvūs žmonės, noriai dalyvaujantys įvairiose parodose ir seminaruose.

Remiantis statistikos duo­me­nimis, pernai Lietuvoje buvo laikoma per 9,4 mln. paukščių, iš jų: vištų – 9,2 mln. (iš jų dedeklių – 4,3 mln.), žąsų – 44 tūkst., ančių – 35 tūkst., kalakutų – 116 tūkst.

Naujienų prenumerata

Verslo informacija
Orai