Įvairūs žemės ūkio darbai turi skirtingą įtaką biologinei įvairovei. Vieni jų kai kurias augalų ir gyvūnų rūšis veikia neigiamai, kelia joms grėsmę, kiti – palankiai. Dirbami žemės plotai dažnai net privilioja gyvūnus iš aplinkinių teritorijų, nes suteikia papildomo maisto. Kai kurie darbai labai svarbūs kaip gamtosaugos priemonės, nes palaiko, gerina gyvūnų buveines ir augalų augavietes.

Žemės dirbimas

Žemės dirbimo (arimo, kultivavimo, akėjimo ir kt.) poveikis biologinei įvairovei dažniausiai nėra vienareikšmis. Pripažinta, kad seniau praktikuotas žemės dirbimas, pasitelkiant padargus traukiančius gyvulius (Lietuvoje dažniausiai arklius), agrarinio kraštovaizdžio biologinei įvairovei beveik visada darė teigiamą įtaką.

Neabejotina, kad žemės dirbimas sunkiasvoriais traktoriais dirvos biologinę įvairovę veikia nepalankiai. Žemę įdirbant traktoriais ar tiesiog po lauką važiuojant sunkia technika, mechaniškai sutraiškoma daug dirvos paviršiuje gyvenančių gyvūnų, kurie palaipsniui visiškai išnyksta. Labiausiai nuo sunkios, dirvos paviršiumi važinėjančios technikos nukenčia varliagyviai ir mažai judrūs bestuburiai, ypač moliuskai, vabalai ir drugių vikšrai ir lėliukės. Žemės slėgimas taip pat nepalankiai veikia daugumą dirvožemio organizmų.

Žemdirbystės poveikis biologinei įvairovei labai priklauso nuo metų laiko. Žemę dirbant pavasarį (nuo balandžio vidurio), laukų paukščių masinio veisimosi sezono pradžioje, dažniausiai sunaikinami anksčiausiai susukti pempių, dirvinių vieversių ir kitų ariamoje žemėje perinčių paukščių lizdai. Šie ir daugelis kitų paukščių, ypač smulkieji, yra prisitaikę pirmosioms dėtims žuvus sukti lizdus pakartotinai. Atsižvelgiant į tokį paukščių elgesį, rekomenduojama ieškoti ankstyvųjų pempių lizdų. Rastus lizdus reikia pažymėti, kad žemės dirbimo metu juos būtų lengva pastebėti ir neužkliudyti dirbama technika.

Ant žemės arimuose perintiems paukščiams yra geriau, kai pavasarį žemės dirbimas ir kultūrų sėja užtrunka kuo trumpiau, pageidautina savaitę. Mat per pavasario darbus sunaikinami ankstyviausieji (pirmieji) lizdai, o pempės dažniausiai suka naujus. Pakartotinai pasėliuose susuktuose lizduose jaunikliai gali sėkmingai užaugti. Tačiau jei ir antrą kartą susukti pempių lizdai sunaikinami, didžioji dalis šių paukščių tais metais trečią kartą nebeperi ir jauniklių neišaugina.

Dirbant žemę atsiranda daug kurį laiką prieinamo maisto paukščiams. Todėl žemės dirbimo vietose gali susitelkti gandrų, varnėnų, varninių, kirinių ir kitokių paukščių būriai. Jie tuomet lesa įvairius dirvos bestuburius, ypač sliekus, vabalų lervas, ir smulkius stuburinius – dažniausiai pelėnus.

Pesticidų naudojimo pavojai

Nuo pasėlių kenkėjų ir ligų paprastai naudojami pesticidai. Deja, purškiant ­laukus nepakankamai specializuotais ­insekticidais, žūsta ne tik žemės ūkio kultūrų kenkėjai, bet ir naudingieji bei indiferentiniai vabzdžiai, o kartais ir kiti gyvūnai. Žūsta ir natūralūs pasėlius žalojančių kenkėjų priešai, kurių nepažeistose ekosistemose esti daug. Nuo kai kurių pesticidų žūsta paukščių kiaušiniuose (lizduose) esantys embrionai. Daugelis pesticidų ar jų skilimo produktų organizmuose kaupiasi ir neigiamai veikia jų tolimesnį vystymąsi, augimą.

Pastarųjų kelių dešimtmečių pasaulinio žemės ūkio vystymo istorija rodo, kad kai kurių pesticidų naudojimas žmonijai padarė daugiau žalos nei suteikė naudos. Pavėluotai sužinojus apie vienų ar kitų sintetinių medžiagų neigiamą poveikį aplinkai (tuo pačiu biologinei įvairovei bei žmonėms), jas naudoti būdavo uždraudžiama, deja – dažnai per vėlai, kai aplinkai didelė žala jau padaryta. Neretai teigiama, kad pesticidų naudojimas ir biologinės įvairovės palaikymas bei žmonijos sveikatingumo gerinimas yra sunkiai suderinami dalykai. Dėl pastarosios priežasties nemaža dalis vartotojų renkasi dažniausiai kiek brangesnę, bet ekologišką produkciją, kuri buvo užauginta švarioje aplinkoje. Nenuostabu, kad ir Europos Sąjungoje, ir Lietuvoje daugėja ekologiškų ar organinės žemdirbystės ūkių.

Dažnai susidaro įspūdis, kad dalis žemdirbių nesusimąsto, jog pesticidai labai kenkia viršutiniame dirvos sluoksnyje gyvenančiai ir dirvožemį „gaminančiai“ pedofaunai (dirvožemio faunai; graikiškai pedon – dirvožemis). Mat pesticidų veikiami nyksta daugelis dirvožemyje gyvenančių organizmų, ypač oribatidinės erkės. Taigi naudodami pesticidus ne tik skurdiname dirvožemį, bet ir mažiname jo potencinį derlingumą. Paradoksas, tačiau šiandien dar nesusimąstome, kad, naudodami dirvožemio organizmus nepalankiai veikiančius pesticidus, gauname nors ir didesnį, bet blogesnės kokybės derlių ateities kartų sąskaita.

Derliaus nuėmimas ir gyvūnija

Žolių derliaus nuėmimas – šienavimas arba žolės pjovimas veikia ne tik žolių bendrijos struktūrą, bet ir gyvūnus. Gyvūnijai didelės įtakos turi šienavimo technologijos ir laikas.

Motorinėmis šienapjovėmis pjaunant žolę, dažnai technika važiuoja spirale nuo pievos krašto pagal laikrodžio rodyklę link pievos centro. Taikant tokią šienavimo sistemą (ji laikoma neekologiška), dirbanti technika pabaido pievoje gyvenančių griežlių, putpelių ar kai kurių kitų paukščių vadas ir pavienius individus, kiškius, stirnas ir kitus žinduolius. Dauguma jų pabaidyti, bet tebesislėpdami žolėje, traukiasi dar nenušienauto ploto centro link. Šienaujant paskutines pradalges, po dalgiu dauguma jų ir žūsta. Nepaskrendantys paukščiai dažniausiai neišbėga į jiems neįprastą aplinką – atvirą, nušienautą lauką – ir neišsigelbėja. Tik labai maža dalis skraidančių paukščių nugali baimę ir, perskridę nušienautą plotą, išvengia dalgio. Labai nenoriai į atvirą vietą bėga ir šienaujamame plote užklupti žvėreliai, todėl jų taip pat nemažai žūsta. Šienaujant kitokiomis (ekologiškomis) technologijomis ir parenkant darbų laiką, gyvūnų mirtingumą galima sumažinti iki minimumo.

Ekologiška šienavimo technologija yra tokia, kai žolę pjauti pradedama šienaujamo lauko centre, o vėliau judama spirale link jo pakraščių, arba žolę pradedama pjauti nuo šienaujamo lauko vidurinės linijos, vėliau judant link lauko kraštų. Dar geriau prie šienavimo priemonės papildomai įrengti specialius baidytuvus. Elementariausias baidytuvas galėtų būti specialus rėmas, prie kurio maždaug kas 40–50 cm pritvirtintos dirvos paviršių siekiančios grandinės. Jis turi baidyti gyvūnus iš tuo metu pjaunamos arba iš kitos pradalgės. Šienavimo pradalgei skirtas baidytuvas bus efektyvus, jei grandinės lies žemę ne mažiau kaip 1 m atstumu nuo pjovimo įrenginio.

Biologinės įvairovės apsaugos požiūriu labai svarbus yra pievų šienavimo laikas. Galioja bendra taisyklė: kuo vėliau šienaujama, tuo biologinei įvairovei yra geriau. Tačiau vėliau šienaujant, blogėja žolės pašarinė vertė. Todėl šienavimo terminas turėtų būti pasirenkamas kaip kompromisas tarp ūkinio ir agrarinės aplinkosaugos intereso.

Saugomose pievų paukščių, ypač griež­lių, apsaugai svarbiose teritorijose šienauti reikėtų taip pat kuo vėliau. Žinoma, kad pievų šienavimas yra didžiausia grėsmė globaliai nykstančių griežlių vietinėms perinčioms populiacijoms Europoje. Mat pjaunant žolę tiesiogiai ar netiesiogiai sunaikinami visi tuo metu esantys lizdai su kiaušiniais ir besiritančiais jaunikliais. Be to, po dalgiais žūsta dauguma perinčių patelių ir nemaža dalis patinų. Tik laikantis ekologinių šienavimo technologijų nenukenčia didžioji dalis vadų (patelių ir jų prižiūrimų jauniklių).

Pievų paukščių vietinėms populiacijoms apsaugoti tinkamiausias šienavimo metas yra tada, kai absoliuti dauguma paukščių jauniklių jau skraido ar greitai bėgioja, o dar geriau, kai vados iškrinka. Ten, kur pievos bus šienaujamos po liepos 15 dienos, griežlės nuo šienavimo technikos nukentės mažai. Mat liepos antroje pusėje dauguma jų jauniklių jau yra gana judrūs. Reikalavimas šienauti žalienas po liepos 15 d. yra numatytas Lietuvos Kaimo plėtros 2007–2013 metų programos Aplinkos ir kraštovaizdžio gerinimo krypties daugelyje su pievų ir šlapynių tvarkymu susijusių priemonių ir programų. Valstybės paskelbtų griežlių apsaugai svarbių teritorijų plotas yra nemažas (keliasdešimt tūkstančių hektarų). Jei palankių griežlėms aplinkosaugos reikalavimų būtų laikomasi daugumoje šių paukščių apsaugai svarbių teritorijų, tai neabejotinai duotų gerą aplinkosauginį efektą – griežlių populiacija šalyje nesumažėtų. Todėl labai svarbu, kad valstybės patvirtintos ir finansiškai remiamos specialios griežlėms ir kitiems paukščiams palankios agrarinės aplinkosaugos priemonės būtų patrauk­lios ir jų laikytis pradėtų kuo daugiau žemės ūkio subjektų.

Vėlyvas šienavimas svarbus ir daugeliui vabzdžių, ypač dieniniams drugiams. Šiems vabzdžiams palankiausia, kai žolė pjaunama rugpjūčio mėnesį, kuomet dauguma jų vikšrų jau virtę lėliukėmis. Pievose, kuriose gyvena retų saugomų rūšių dieniniai drugiai, labai naudinga dalies ploto iš viso vienerius metus nešienauti ir neganyti jame arba dalį ploto pradėti šienauti ir ganyti gana anksti (šienauti – birželio antroje pusėje), o kitą dalį – kuo vėliau. Toks pievų tvarkymas užtikrins drugių mitybinę bazę visą jų aktyvaus gyvenimo laikotarpį. Tokių reikalavimų gali tekti laikytis žemdirbiams, ūkininkaujantiems Europos svarbos saugomose teritorijose (NATURA 2000), jei jie būtų numatyti gamtotvarkos planuose.

Skurdžios, dažniausiai viksvinės pievos su žema ir palyginti reta žole anksčiau Lietuvoje tradiciškai buvo šienaujamos liepos antroje–rugpjūčio pirmoje pusėje. Žemažolės natūralios šlapios ir normalaus drėgnumo pievos ir ganyklos yra svarbi tilvikinių paukščių veisimosi ir maitinimosi vieta. Anksčiau tokiose pievose tradicinis ūkininkavimas buvo palankus bio­loginei įvairovei. Išdžiovinus ir išvežus šieną, pievose buvo leidžiama ir ganyti. Ganiavos sezonas paprastai tęsdavosi iki vėlyvo rudens. Du kartus šienauti žolę buvo įmanoma tik kai kur ir ne kasmet (tik palankiais metais derlingesnėse pievose).

Biologinė įvairovė veikiama labai skirtingai, priklausomai nuo to, kaip nupjauta žolė vėliau tvarkoma. Faunai palankiausia, jei nupjauta žolė tradiciškai džiovinama šienui. Taikant senesnes tradicines šieno džiovinimo technologijas, kuomet iš pradžių nupjauta žolė natūraliai džiūsta, vėliau sugrėbiama ir išvežama, pievų vabzdžiai nukenčia mažiausiai. Tuo tarpu žolės pjovimas, kartu ją smulkinant ir biomasę nukreipiant į transporto priemonę, yra labai nepalankus visiems žolėse besilaikantiems pievų bestuburiams. ­Absoliuti jų dauguma mechaniškai yra sutraiškomi. Kadangi šienainio, kapojų, siloso gamybos technologijos sudaro sąlygas žalienas naudoti labai intensyviai, tai žolę pjaunant daug kartų per sezoną, vabzdžių fauna sunyksta jau per metus kitus.

Skirtingai negu šienaujant pievas, kai javų ir techninių kultūrų derlius nuimamas kombainais, paukščių ir žinduolių žūsta nedaug. Gyvūnams grėsmės nekelia ir po pjūties paskleistų šiaudų tvarkymas, nes vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje, kuomet dažniausiai imamas javų derlius, gyvūnų masinio veisimosi bei jauniklių auginimo periodas esti jau pasibaigęs. Paukščių vados jau iškrikusios. Nei paukščiai, nei nuo žemės ūkio technikos dažniausiai laukuose žūstantys vidutinio dydžio ir stambūs žinduoliai, ypač kiškiai ir stirnos, tokiu metu nėra labai prisirišę prie tam tikrų vietų, todėl greičiau pasibaido ir pavojų išvengia. Be to, javams subrendus, jų lapai sudžiūsta, ir net tankiuose pasėliuose matomumas minėtiems gyvūnams leidžia geriau įvertinti technikos grėsmę.

Vis tik, nuimant vešlius kukurūzus, gali žūti nemažai gyvūnų, iš jų ir lapių, barsukų, mangutų, kurie nenukenčia nuimant kitų kultūrų derlių. Dėl to kukurūzų nuėmimą žaliajai masei reikėtų pradėti nuo lauko vidurio ar nuo vidurinės linijos ir tęsti lauko pakraščių link, panašiai kaip šienaujant pievas.

***

Nepageidaujamas pesticidų poveikis aplinkai labai priklauso nuo to, kaip jie yra naudojami. Ūkininkams, norintiems mažinti neigiamą pesticidų įtaką biologinei įvairovei, ekologai rekomenduoja:

• pesticidus naudoti tik tuomet, kai žalingi organizmai pasėlyje viršija ekonomines žalingumo ribas; niekuomet jų nenaudoti profilaktiškai;
• pasėlių nepurkšti insekticidais nuo pavasario iki rugpjūčio 1 d., nes tokia priemonė labai sumažina ne tik žemės ūkio kenkėjų, bet ir indiferentiškų bei žemės ūkiui naudingų vabzdžių vietines populiacijas. Dėl to nukenčia augalus apdulkinantys vabzdžiai, labai pablogėja daugumos paukščių ir plėšriųjų vabzdžių mitybos sąlygos;
• stengtis plataus poveikio pesticidų apskritai nenaudoti lauko pakraštyje palei želdinius, daugiamečių žolių plotus, melioracijos griovius, vandens telkinių pakrančių apsaugos juostas bei kitus natūralius ir pusiau natūralius agrarinio kraštovaizdžio elementus; laukų pakraščiuose, maždaug 6 m pločio dirbamos žemės juostoje (juostos plotis derinamas su pesticidus skleidžiančio purkštuvo darbiniu pločiu), net esant būtinybei, rekomenduojama naudoti tik specializuotus insekticidus ir herbicidus.

Lietuvos dirvose randama daugiau kaip 50 rūšių pirmuonių, 250 rūšių nematodų, 16 rūšių sliekų, apie 600 rūšių erkių (vyrauja vadinamosios oribatidinės erkės), apie 230 rūšių vabzdžių lervų, apie 130 rūšių kolembolų. 1 m2 dirvožemio gyvena nuo 10 iki kelių šimtų stambesnių bestuburių gyvūnų (sliekų, vabalų lervų), nuo 1 000 iki kelių šimtų tūkstančių smulkesnių gyvūnų (dirvožemio erkių, nematodų). 1 g dirvožemio būna iki kelių tūkstančių pirmuonių. Šie gyvūnai (pedobiontai) dažniausiai gyvena viršutiniame (iki 20 cm gylio) dirvožemio sluoksnyje.

Nuo šių organizmų kiekio labai priklauso dirvožemio derlingumas. Panaudojus pesticidus, pirmiausia dirvoje išnyksta aplinkos pokyčiams jautrios rūšys. Dirvožemio organizmų gausa iš pradžių labai sumažėja, o po kiek laiko iš dalies atsistato.

Palyginti su natūraliomis ekosistemomis, dirbamų laukų dirvožemio bestuburių gyvūnų kompleksai sudaryti iš mažiau jautrių, vadinamųjų euribiontinių rūšių. Intensyviai dirbamuose laukuose, kur kasmet naudojamos trąšos ir herbicidai, jau po 5 metų lieka vien tik mažiausiai šiam poveikiui jautrios oribatidinės erkės.