Bulvės Lietuvoje yra vienos populiariausių augalų - užima antrą vietą po grūdinių. 2003 metais daržovės ir bulvės Lietuvos ekologinės gamybos ūkių pasėlių struktūroje sudarė 13 proc. bendro ploto. Bulves augina didesnioji ekologiškai ūkininkaujančių ūkininkų dalis.

Geriausia bulves auginti priesmėlio ir lengvo priemolio dirvose. Labai svarbu, kad dirva būtų puri, nes gumbams reikia daug deguonies. Molinguose dirvožemiuose išaugusios bulvės būna smulkesnės, vandeningos ir žiemą blogiau laikosi. Netinka ir šlapios dirvos, kur arti gruntinis vanduo. Geriausia jos dera lengvose dirvose, tik svarbu, kad būtų pakankamai maisto medžiagų. Dirvos rūgštingumui bulvės ne tokios jautrios ir gerai auga, kai dirvos pH 5–6.

Tinkama temperatūra ir drėgmė

Bulvės labai jautriai reaguoja į dirvos ir oro temperatūrą. Geriausia bulves sodinti, kai dirvos temperatūra 6-12 cm gylyje būna 7-80C, tuomet bulvės sudygsta per 20-30 dienų. Esant 12-200C, jos sudygsta greičiau. Kai temperatūra per 200C, bulvės dygsta lėčiau. Daigintos bulvės sudygsta 7-8 dienomis greičiau už nedaigintas. Jei bulvės bus pasodintos į 4-50C temperatūros dirvą, jos iš viso gali nesudygti. Sunkiose, drėgnose ir šaltose dirvose bulvių daigai gali supūti. Antžeminė dalis geriausiai auga 18-250C temperatūroje. Optimali temperatūra ankstyvųjų veislių gumbams augti yra 170C ar net žemesnė, o vidutinio vėlyvumo veislių – 190C.

Bulvės šalnoms neatsparios. Išaugusius daigus gali nušaldyti 5-6 valandas trunkančios -1,5-20C šalnos. Jei oras sausas, augalai šalnoms yra atsparesni. Nedidelių šalnų nušaldytų stiebų ir lapų vietoje paprastai atauga nauji, ir derlius užauga normalus.

Bulvės nemėgsta pavėsio. Trūkstant šviesos, jos mažai šakojasi, menkai žydi, užsimezga mažiau gumbų ir gaunamas mažesnis derlius. Pasėlyje augalai turėtų būti pasiskirstę vienodai. Tankiai pasodinti augalai būna silpni, ištįsę, mažiau išaugina šoninių stiebų ir lapų.

Bulvės vidutiniškai reiklios drėgmei. Vegetacijos pradžioje ir pabaigoje joms reikia mažiau drėgmės, o butonizacijos ir žydėjimo laikotarpiu – daugiau. Jei drėgmės trūksta butonizacijos-žydėjimo metu (liepos mėn.), bulvių derlius gali sumažėti 2-3 kartus. Per didelė dirvos drėgmė yra kenksminga, nes susikaupia mažiau sausųjų medžiagų, krakmolo, gumbus greičiau pažeidžia bakterinės ir grybinės ligos. Bulvės labai gerai auga, kai butonizacijos ir žydėjimo laikotarpiu dirvos ariamajame sluoksnyje būna 70-80 proc. drėgmės.

Kaip pasirinkti veisles

Ekologiniuose ūkiuose tinkamiausia auginti atsparias nematodams ir marui (fitoftorai) veisles. Geriausia auginti ankstyvųjų bulvių veisles, nes iki maro požymių pasirodymo bulvės būna praktiškai užaugusios.Geriausia rinktis lietuviškas veisles, nors ekologiniai ūkiai nemažai augina ir užsienietiškų veislių. Svarbiausia, kad jos būtų atsparios marui. Neatnaujinus bulvių sėklos, jos kokybė kasmet blogėja, nes mažėja jų atsparumas ligoms. Kiekvienais metais mažės ir bus prastesnės kokybės bulvių derliai.

Priešsėlių svarba

Bulvės į tą patį lauką turi grįžti ne anksčiau kaip po 4-5 metų. Bulvėms ypač pavojingi nematodai, nes dažnai auginant tame pačiame lauke jie labai išplinta ir atneša augintojams daug žalos. Tuomet bulvių derlius gaunamas mažas ar net visai sunaikinamas. Geriausiais priešsėliais laikomi tie, po kurių dirvoje lieka daugiau organinių medžiagų. Tai daugiametės žolės, dobilai, žiemkenčiai, pasėti po daugiamečių žolių arba tręšti mėšlu, užimtas pūdymas. Lengvuose dirvožemiuose bulvės gerai dera auginamos po lubinų ar kitų ankštinių augalų, varpinių ir ankštinių augalų mišinių bei žieminių rugių.

Pagrindinės trąšos - organinės

Bulvių vegetacija yra ilga, ir jos gerai išnaudoja organinių trąšų maisto medžiagas. Augimo pradžioje iš dirvos jos paima nedaug maisto medžiagų, bet vėliau jų poreikis didėja ir daugiausiai maisto medžiagų reikia vegetacijos periodo viduryje, bulvėms pradėjus žydėti. Liepos - rugpjūčio mėnesiais bulvės greičiausiai auga, tada taip pat reikia daug maisto medžiagų. Ankstyvosioms bulvėms daugiau maisto medžiagų reikia anksčiau – birželio pabaigoje - liepos pradžioje.

Pagrindinis maisto medžiagų šaltinis bulves auginant ekologiškai yra organinės trąšos. Sunkiose molio ir priemolio dirvose mėšlą geriau užarti anksti rudenį ar net tręšti priešsėlį. Lengvuose dirvožemiuose mėšlą geriau iškratyti pavasarį. Iškratytą mėšlą svarbu tuojau pat užarti, nes neaparus mėšlo pavasarį per tris paras jo veikimas sumažėja beveik 25 procentais. Mėšlo norma turėtų būti 35-40 t/ha.

Žaliąją trąšą geriausia naudoti lengvose smėlio bei priesmėlio dirvose. Augalai žaliajai trąšai gali būti auginami tame pačiame lauke arba atvežami iš kito lauko. Geriausiai tinka ankštiniai augalai. Tyrimais nustatyta, kad lubinų žaliosios masės tona prilygsta tokiam pat kiekiui perpuvusio mėšlo. Užariant įsėlinius ir posėlinius augalus žaliajai trąšai, svarbu spėti juos užarti iki vėlyvųjų šalnų.

Ekologinės gamybos ūkiuose labai efektyvus bulvių tręšimas kalio sulfatu ir kalio magnezija. Geriausia šį tręšimą derinti su tręšimu organinėmis trąšomis. Galima tręšti ir vienomis mineralinėmis trąšomis. Mineralinės trąšos išbarstomos prieš bulvių sodinimą ir įterpiamos į dirvą. Vidutinė norma yra 90 kg veikliosios medžiagos vienam hektarui. Papildomai bulves galima tręšti trąšomis Biokal.

Pasėlių priežiūra

Lygiu paviršiumi pasodintų bulvių pasėlis iki sudygimo akėjamas, o sudygusios bulvės purenamos ir kaupiamos. Pasodintų vagomis bulvių pasėlio akėjimas derinamas su kaupimu. Akėjant suardomos vagų viršūnės, todėl lengva išvartyti pasodintus gumbus. Prieš kitą akėjimą vagas vėl tenka atstatyti kaupikais.

Sudygusių bulvių pasėlių tarpueiliai purenami ir bulvės kaupiamos tol, kol bulvienojai visiškai uždengia tarpueilius. Mažiau kartų įdirbus tarpueilius, užauga daugiau piktžolių, mažėja bulvių derlius. Paprastai bulves reikia kaupti 2-3 kartus.

Tarpueiliai pradedami kaupti ir purenti tada, kai bulvių stiebai išauga 10-14 cm aukščio. Lengvesnėse dirvose sausringais metais bulves naudingiau purenti negu kaupti, tai sunkesnėse, ypač lietingais metais, tenka kaupti du, o kartais ir tris kartus, suformuojant aukštesnes vagas. Svarbu, kad pasėlių dirva visuomet būtų labai puri ir nesusikauptų vanduo. Tarpueiliai purenami 10-12 cm gyliu, prie augalų paliekant 10-12 cm apsauginę juostą. Purenti galima tik lygiuose plotuose ir tiesiomis vagomis pasodintas bulves. Kalvotose dirvose ir nelygiomis vagomis pasodintas bulves geriau kaupti, nes tuomet mažiau pažeidžiama bulvių kerų. Priesmėlio dirvose tarpueilius reikėtų purenti ne giliau kaip 8-12 cm, o kai orai sausi – tik 5-6 cm gyliu.

Paskutinį kartą kaupiamos iki 25 cm paaugusios bulvės (prieš butonizaciją). Tada baigiamos formuoti vagos. Kaupiant vėliau, gali būti pažeidžiamos bulvių šaknys ir stolonai. Bulvių priežiūros darbus reikia atlikti pakankamai sausoje dirvoje. Šlapių laukų dirbti negalima, nes dirva suspaudžiama, išklampojami laukai, susidaro grumstai, todėl labai pablogėja augalų augimo sąlygos.

Ekologiniuose ūkiuose bulvių pasėliuose uždrausta naikinti piktžoles sintetiniais herbicidais. Piktžolės prieš bulvių sodinimą naikinamos dirvos dirbimu: skutimu, arimu, kultivavimu bei akėjimu. Bulvėms augant, piktžolės naikinamos dirvą kaupiant ir purenant. Tinkamai parinkta sėjomaina taip pat gali sumažinti piktžolių dirvoje. Apsaugai nuo ligų reikėtų pasirinkti sveiką sodinamąją medžiagą bei sodinti ligoms atsparias bulvių veisles.

Didžiausią žalą bulvių pasėliuose padaro kolorado vabalai, nematodai, sprakšiai, grambuoliai. Kolorado vabalus galima surinkti ir sunaikinti (kai plotai nedideli). Auginant didesnius bulvių plotus, tenka pasitelkti biologines kovos priemones. Nuo kolorado vabalų tinka fitovermas ir kiti biologiniai preparatai. Nuo kitų kenkėjų bulvės apsaugomos įdirbant žemę ir laikantis tinkamos sėjomainos.