Priešsėlių parinkimo ypatumai ir reikšmė būsimam derliui – amžinai aktuali tema. Žemdirbių sukaupta ilgametė gamybinė patirtis įpareigoja kasmet kaitalioti auginamus augalus tam tikra tvarka.

Kaitaliojant augalus, geriau išnaudojamos dirvožemio maisto medžiagos. Tyrimais nustatyta, kad įvairūs augalai sunaudoja ne tik skirtingą maisto medžiagų kiekį, bet ir nevienodai iš dirvos paima bei įsisavina mitybinius makroelementus. Ankštinių šeimos augalai, turėdami ant savo šaknų gumbelinių bakterijų, patys apsirūpina azotu, taip pat nemažai jo palieka dirvoje. Daugelis augalų, turėdami nevienodą šaknų sistemą, maisto medžiagas ima iš skirtingų dirvos sluoksnių.

Tinkamas augalų kaitaliojimas teigiamai veikia ir dirvožemio struktūrą, t.y. žemės trupinėlių susidarymą bei jų išsilaikymą. Ypač didelę reikšmę turi augalo šaknų gausumas, kuris gerina ne tik dirvos struktūrą, bet ir oro, vandens, šilumos pralaidumą.

Teisingai pasirinkus priešsėlius, galima racionaliau spręsti ne tik augalų mitybos, gamtosaugos klausimus, bet ir mažinti piktžolių, ligų bei kenkėjų plitimą, taupyti technologinio proceso lėšas, mažinti savikainą, užtikrinti reikiamą produkcijos kokybę.

Respublikos žemdirbiai daugiausia augina javų, kurių plotai pernai siekė 853 tūkst. ha, ir tai sudaro 65,7 proc. bendro pasėlių ploto. Didžiausi plotai žieminių javų, iš kurių reikliausi priešsėliams yra kviečiai. Juos geriausia auginti po žirnių, dobilų, liucernų, vikių-avižų mišinio, juodojo ir užimtojo pūdymų. Lietuvos žemdirbystės institute 2001-2003 m. atlikti bandymai parodė, kad kviečiai geriausiai derėjo po žirnių: iš 1 ha buvo vidutiniškai prikulta po 5,49 tonos grūdų. Kviečių negalima atsėliuoti, nes apie 33-35 proc. augalų būna pažeisti pašaknio ligų, dėl to apie 1,3 tonos sumažėja derlius, be to, grūdai būna daug prastesnės kokybės. Visi žiemkenčiai yra blogi žieminių kviečių priešsėliai, nes po jų ne tik išplinta pašaknio ligos, bet ir gaunamas menkesnis derlius.

Žieminiai rugiai priešsėliui yra mažiau reiklūs. Juos sėjant priemoliuose, geriausias derlius užauga tada, kuomet priešsėliai yra dobilai, liucernos, ankštinių mišiniai, ankstyvosios bulvės, juodasis pūdymas (ypač jei dirva buvo piktžolėta). Jei ūkininkaujama lengvose dirvose, rugius geriausia sėti po žaliajam pašarui auginamų lubinų, seradėlių bei jų mišinių su kitais ankštiniais augalais.

Rugius atsėliuojant, gaunamas mažesnis derlius. Kartais tam trukdo ilgai nenurinkti šiaudai, vėluojama su dirvos paruošimu ir pačiu sėjos procesu, be to, padidėja sąnaudos augalų apsaugai nuo ligų. Mokslininkų daryti bandymai rodo, kad atsėliuojant rugius, pavasarį daugelyje vietų labiau pasireiškė pavasarinis pelėsis. Pasėjus rugius į žieminių kviečių lauką, grūdų derlius buvo 18,6–31,4 proc. mažesnis negu pasėjus juos į juodąjį pūdymą. Esant būtinybei rugius atsėliuoti, geriausi rezultatai gaunami, juos sėjant po pašariniais augalais užimtame ar juodajame pūdyme augintų žieminių rugių. Atsėliuojant žieminius rugius, dirvą reikia gausiai patręšti mineralinėmis trąšomis.

Kvietrugiai geriausiai dera po daugiamečių žolių, užimto ir juodojo pūdymų, žieminio rapso (jei nevėluojama pjūtis), vienamečių pašarinių žolių. Nepatartina sėti po žieminių ir vasarinių varpinių augalų bei atsėliuoti, nes labiau puola pašaknio ligos bei prarandama dalis derliaus.

Žieminiai miežiai, kurių auginama nedaug, priešsėliams nelabai reiklūs. Geriausi derliai gaunami po daugiamečių žolių ir mišinių žaliajam pašarui. Atsėliuojant bei sėjant po varpinių javų, prarandama dalis derliaus dėl labiau plintančių ligų.

Auginant vasarinius javus, priešsėliams parinkti reikia skirti ne mažesnį dėmesį. Iš vasarinių javų reikliausi kviečiai, geriausius derlius duodantys, auginant juos po ankštinių augalų, bulvių, cukrinių runkelių. Negalima sėti po miežių, nes labiau plinta pašaknio ligos, o tai turi neigiamos įtakos derliaus dydžiui ir grūdų kokybei.

Miežiai geriausiai uždera, juos auginant po bulvių. Tai patvirtina ir Lietuvos žemės ūkio universiteto bandymų stotyje atlikti bandymai. Sėjant miežius po miežių, būtina gausiai tręšti. Auginant salyklinius miežius, geriausi priešsėliai yra cukriniai runkeliai, kukurūzai, bulvės, rapsai. Salyklinius miežius galima auginti ir po žieminių javų, linų, nors derlius gaunamas truputį mažesnis, tačiau žaliavos kokybė išlieka pakankamai gera. Reikėtų vengti salyklinius miežius sėti į buvusias pievas bei ganyklas, vasarinių kviečių ir miežių laukus.

Avižos dažniausiai sėjamos po žieminių rugių, tačiau geriausiai dera po mėšlu tręštų kaupiamųjų. Jei ūkininkaujama lengvose dirvose, gero avižų derliaus galima tikėtis, sėjant jas po sėklinių lubinų. Atsėliuojant avižas, gaunami nemaži derliaus nuostoliai dėl ligų.

Ruošiantis auginti vasarinius kvietrugius, svarbu žinoti, kad šis augalas yra neatsparus skalsėms, todėl reikia vengti varpinių žolių, kaimynystėje esančių piktžolėmis apaugusių laukų. To nesilaikant, atsiras visos sąlygos skalsėms paplisti ir kvietrugiuose.

Grikiai priešsėliui nereiklūs, tačiau jų atsėliuoti nepatartina, nes greitai plintančios ligos mažina derlių. Svarbu, kad dirva būtų puri, gerai aprūpinta maisto medžiagomis. Grikiai gerai auga po kaupiamųjų, ankštinių augalų, mišinių ir net po žieminių javų, jei buvo galimybė juos bent minimaliai (20-30 t/ha) patręšti organinėmis trąšomis.

Auginant žirnius ir pupas, reikėtų taip pat vengti atsėliavimo, tai sumažintų ligų ir kenkėjų. Lietuvos žemdirbystės institute 1995-2001 m. atlikti bandymai parodė, kad žirnių priešsėliai jų derliui yra mažai reikšmingi. Derlingose dirvose tinkamiausia žirnius sėti po žiemkenčių, varpinio vasarojaus, kaupiamųjų. Pupoms netinkami priešsėliai – žieminiai rugiai ir avižos.

Parenkant priešsėlius bulvėms, būtina atsižvelgti į tai, kad dirva būtų kuo labiau sukultūrinta, turtinga organinių medžiagų, nepiktžolėta, puri, tuomet priešsėlio parinkimas didesnės įtakos bulvių augimui gali ir neturėti. Svarbu nepamiršti reikiamų augalų apsaugos priemonių. Palankiausios sąlygos bulvių augimui būna jas pasodinus po daugiamečių žolių, ankštinių augalų, tręštų mėšlu žiemkenčių.

Pastaruoju metu plečiasi rapsų plotai. Jų augintojai turi žinoti, kad šis augalas nėra reiklus priešsėliui ir didžiausią derlių duoda sėjamas po bulvių. Žieminiams rapsams geriausias priešsėlis yra žieminiai miežiai. Jų derlius pribręsta gana anksti, užtenka laiko ir dirvai įdirbti, ir sėklos guoliavietei paruošti. Gana stabilūs žieminių rapsų derliai gaunami, sėjant juos į daugiamečių žolių lauką. Auginant vasarinius rapsus, nepatartina jų atsėliuoti bei sėti po kryžmažiedžių (bastutinių) šeimos augalų, cukrinių runkelių (dėl galimo nematodų paplitimo), linų (puola bendri kenkėjai – spragės).

Linams geriausi priešsėliai yra mėšlu tręšti žiemkenčiai, kaupiamieji augalai, antrametės dobilienos (ariama nuėmus pirmąją žolę). Labai svarbu, kad dirvos, į kurias ruošiamasi sėti linus, būtų nepiktžolėtos, derlingos.

Cukriniai runkeliai yra vieni iš reikliausių dirvožemiui augalų. Jiems geriausiai tinka velėniniai karbonatiniai ir velėniniai glėjiški lengvi ir vidutiniai priemoliai. Tinkamiausi priešsėliai tie, kurie nepalieka per daug piktžolių, ligų, kenkėjų. Todėl cukriniai runkeliai daugiausia sėjami po žiemkenčių, ankštinių augalų. Neblogi rezultatai gaunami, jei sėjama po mišinių žaliajam pašarui, ankstyvųjų bulvių (jei nebuvo piktžolėtos), žieminių rapsų. Dėl galimo nematodų paplitimo, reikia vengti sėti po kryžmažiedžių (bastutinių) šeimos augalų. Priešsėliui taikant dobilieną, kartais nemažai bėdų pridaro įkyrūs kenkėjai sprakšiai bei Fuzarium genties grybai.

Kukurūzai, kurių auginama dar nedaug, priešsėliui yra nereiklūs, svarbu, kad dirvoje nebūtų sąlygų sprakšiams veistis ir piktžolių. Kukurūzams geriausi priešsėliai yra kaupiamieji, ankštiniai augalai, užimtieji pūdymai.

Auginant kitus augalus ir abejojant priešsėlių tinkamumu, verta paanalizuoti priešsėlių parinkimo lentelę.